Redakcjos kūdikis 2008 Jurgis Grigas gimė 2008 m. birželio 11 d., 4180 g svorio, 53 cm ūgio. Per antrą mėnesį Jurgis pasunkėjo lygiai 1 kg ir, būdamas 2 mėnesių, sveria 6 150 g.
Jurgio šeima: tėtė – Mindaugas Grigas (34 m.), inžinierius, mama – Vilma Grigienė (33 m.), projektų konsultantė, sesės Bernadeta (5 m.) ir Gerda (3 m.).
Pailsėjome
Vieną naktį pabudau krečiama šalčio. Ryte jau buvo geriau, bet žiauriai skaudėjo dešinę krūtį. Toks „mėlynės pojūtis“, kaip mėgsta šią būseną apibūdinti mano pažįstamos moterys. Tik tai jau buvo nebe mėlynės, o katastrofos pojūtis. Skaudėjo visą krūtį. Temperatūra šoktelėjo iki +40˚C. Taip prasidėjo antrasis Jurgio mėnuo.
Tokio mielo, švelnaus kūdikėlio burnytė akimirksniu pasipuošė trim eilėm aštrių dantų. Na, bent jau man taip atrodė. Mat stengiausi kuo dažniau maitinti skaudančia krūtimi. Reikėjo išmokti rasti laiko sau. Jurgiuką prieš miegą pradėjau vystyti. Taip jis greičiau užmigdavo ir ilgiau pamiegodavo. Bernadetai su Gerda duodavau darbų: prigliaudyti žirnių sriubai, priskinti mėtų džiovinimui, palaistyti gėles. O kai mirtinai ištrokšdavo dėmesio, gulinėdama pasakojau jų mėgstamiausias istorijas – „mama, papasakok, kaip tu buvai maža“. Pati ilsėjausi, dariau kontrastinius nupylimus, keičiau kompresus, dėjau ledą ir daug mąsčiau. Kodėl moterims reikia tiek daug pagalbos gimdant, žindant, kai tai, atrodo, taip natūralu? O gal mes pačios esame nebenatūralios? Pernai į kaimynų kiemą atėjo nėščia katytė. Buvo matyti – pirmakartė. Bet jos nereikėjo mokyti nei gimdyti, nei žindyti. Po kelių mėnesių ji išdidžiai parodė mums tris pūkuotus savo pirmagimius. O mes su kiekviena karta vis labiau tolstame nuo natūralaus sąlyčio su Žeme ir su savo kūnu. Gal todėl ir tampame bėjėgės natūralių virsmų akivaizdoje?
Juokauju, kad nuo to laiko, kai pagimdžiusi Jurgį, atsistojau ir nuėjau praustis, daugiau taip ir nebeprisėdau. Visur važiavome, ėjome, norėjau viską pamatyti, parodyti mergaitėms, suspėti, nuveikti… Matyt, gamta skubos nemėgsta. Teko sustoti. Tomis dienomis ir Jurgis buvo kaip niekad ramus. Po dviejų dienų temperatūra nukrito. Dar po dienos atlėgo ir skausmas. Pailsėjau.
Naktimis irgi ilsimės
Saldžiam Jurgiuko miegeliui yra skirtos trys vietos: mūsų lova, vežimėlis ir lopšys. Naktį miegame kartu, vienoje lovoje. Kitaip turbūt negalėčiau gerai išsimiegoti – būtų neramu. Dabar taip gera uosti kūdikyste kvepiančią galvytę, jausti savo vaiką šalia. Juk sunku būtų įsivaizduoti, tarkim, katę, išnešančią savo kačiukus miegoti į kitą guolį… Užmiega Jurgis sunkiai. Užtat užmigęs apie vienuoliktą valandą vakaro, pučia į akį prie mano šono iki keturių ar net pusės penkių ryto. Tada pakeičiu vystyklus, pamaitinu, ir vėl užmiegame 2-3 valandoms. Tačiau kartais Jurgis pabunda penktą ir iš karto užmigti nebenori. Tai – mano aukso valandos. Esame tik vieni du. Galiu žiūrėti, kaip mano mažutėlis įdėmiai stebi šviesą, besiskverbiančią pro bambukinių roletų plyšius. Žaidžiame, šnekamės, glostomės. Nešioti paprastai nereikia. Pabūdravęs valandžiukę kitą, Jurgiukas užsnūsta. O aš toliau žiūriu į savo miegantį kūdikį. Man šios rymetinės valandos – ypatinga Dievo dovana.
Dienas leidžiame lauke
Dieną Jurgiukas miega vežimėlyje verandoje. Verandą pastatė Mindaugas, kai mūsų pirmas vaikas buvo vos gimęs. Tada liūdėjau, kad mano vyras visą laiką užsiėmęs, o dabar negaliu ja atsidžiaugti – galiu dirbti savuosius buities darbus, o Jurgis mėgaujasi grynu oru po 6-7 valandas per dieną. Miegojimui kambaryje Jurgiukas turi gražų pintą lopšį. Bet miegoti jame tenka nedaug. Stengiuosi kuo dažniau jį migdyti lauke. Lopšyje Jurgis dažnai būdrauja, šnekindamas jį besupančias sesutes. O vakarais įsimetu savo vaiką į vaikjuostę ir visi kartu einame pasitikti iš darbo grįžtančio tėtės. Jurgis, miegodamas vaikjuostėje, parodo nosytę vakarinei saulei, o mergaitėms begalinį džiaugsmą teikia kelionė atgal tėtės sukonstruotu elektriniu dviračiu. Net nemurmėdamos sėdi ant pliko rėmo be kėdučių, nors tai ir labai nepatogu. Taip traukiame namo – Mindaugas stumiasi dviratį su čiauškančiomis sesėmis, o aš pasiūbuodama nešu vaikjuostėje miegantį Jurgį. Vaikjuostė apkaišyta gėlėmis – sesės nepraleidžia progos papuošti savo mylimą brolį.
Kartais nuvažiuojame pas senelius į sodą, esantį už Vilniaus. Ten saulės ir gryno oro – į valias. Šalia – nuostabus ežeras, tik Jurgiukas jame kol kas dar nesimaudė. Ten susitinkame ir su mano brolio šeima, kurioje auga metais vyresnis pusbrolis Kipras. Kai Jurgis paaugs, bus jam smagi kompanija.
Jurgio laimėjimai
Šį mėnesį mūsų mažiausiasis ėmė daugiau būdrauti, šypsotis ir jau stipriau kelti galvytę. Širdis džiaugiasi, kai pakalbinus tarsi pumpurėlis išsiskleidžia Jurgiuko šypsena. Kalbinamas jis žiojasi, šypsosi, spardosi, nutęsia ilgą „ghhhh…“ ir visaip kitaip rodo savo džiaugsmą bei pasitenkinimą. Jam be galo patinka, kai jį kalbinu, patinka, kai dainuoju. Turi ir savo mėgstamiausią dainą. Ją išgirdęs pamažu nurimsta ir klausosi. Kartais taip pavargstu nuo dainavimo ir pasakojimų apie tai, kaip buvau maža, kad su grįžusiu iš darbo vyru kalbėtis nebenoriu. Niekada nemaniau, kad tylėti gali būti toks didžiulis malonumas. Tyliu ir vis prisimenu netyčia nugirstą Gerdos ir Bernadetos pokalbį po koncerto, kuriame groti galėjo ir vaikai. „Aš gražiai grojau?“ – klausė tada Bernadeta Gerdos. „Gražiai. O aš?“ – su viltimi į sesę žvelgė ir Gerda. „Gražiai,“ – rimtai nutęsė Bernadeta. – „Tik tu negrojai. Tu tylėjai. Bet tylėti irgi yra labai gražu.“
Dar Jurgiukas labai rimtai mankštinasi. Dažnai paguldau jį ant pilvelio, o jis treniruojasi kelti galvą. Kol kas nelabai sekasi, nes aukščiau kyla užpakaliukas, bet pažanga jau yra. O Bernadeta aktyviai palaiko brolį: „Na, dar truputį! Kelk, kelk! Gerai! Nieko, bandyk dar kartą…“ Gulėdamas ant nugaros Jurgis irgi netinginiauja – irkluoja rankomis, lapatuoja kojomis, sukasi ratu. Bernadetą ir Gerdą aš daug mankštinau. Darėme dinaminę mankštą, kurią jos nepaprastai mėgo. Tačiau dabar esu apimta kažkokios keistos ramybės, noro tiesiog būti su vaiku. O gal paprasčiausiai aptingau? Gali būti ir taip.
Atspėkit, kas yra Lėkštutė?
Manau, visi vaikai turi pravardžių. Turi jų ir Jurgis. O tos pravardės – gana originalios. „Mama, ateik greičiau, tavo Lėkštutė verkia,“ – šaukia mažoji Gerda. Lėkštutė – tai Jurgis. Taip Bernadeta „išlankstė“ žodį leliukas. Ir pravardė lipte prilipo. „Aš taip myliu šitą Jurkštą, kad net norėčiau jį suėsti,“ – glosto Jurgį Bernadeta. Jurkšta – taip pat Jurgis. Šio išvestinio vardo autoriaus teisės irgi priklauso Bernadetai.
Dar Jurgis vadinamas Tetriu arba Tetrijumi. Kažkada juokaudamas Mindaugas vaikus pavadino T1 ir T2.
O kai gimė Jurgis, atsirado ir T3. Tetris ir Tetrijus – tai tas pats T3. „Bus Tetrijui,“ – atiduodama man išaugtą suknelę, pareiškia Gerda. Broliui negaila nieko.
Mindaugas mūsų sūnų vadina Varnėnu. „Na ką, tavo Varnėnas jau švilpauja?“ – šypsodamasis klausia.
Švilpauja, kur gi ne! Miela ši pravardė. Pulkai varnėnų pas mus suskrenda baigiantis žiemai. Ir tada aš žinau – tikrai ateina pavasaris. Na, o man Jurgiukas yra Meistrelis. Mano Meistrelis. Kažkodėl aš jį tokį ir matau – tiesiog Meistrą, Meistrelį, Meistružį, Meistružėlį. Ir mokausi iš jo. Mokausi kantrybės, mokausi būti atvira pasauliui, mokausi, mokausi…
Mūsų maža-didelė šventė
O šį mėnesį vainikavo graži šventė – mūsų jungtuvės Bernardinų bažnyčioje ir Jurgiuko krikštynos. Man šios apeigos buvo labai svarbios. Labai norėjau Dievui, Mindaugui, sau ir visam pasauliui garsiai ištarti įsipareigojimą: „…iki mirties tavęs neapleisiu.“ Jungtuvių data buvo numatyta iš anksto, o tuo pačiu nusprendėme pakrikštyti ir Jurgį.
Jurgio krikštatėviais tapo mūsų draugai Renaldas ir Edita – nuostabūs žmonės, sutikę būti mūsų sūnui antraisiais tėvais. Kartu su krikšto tėveliais įgijome ir ketverių metų „krikštasesę“ Patriciją. Patricija jau rūšiuoja savo žaisliukus – planuoja, ką atiduos „krikštabroliui“, kai šis paaugs. Ceremonija buvo žavi ir jaudinanti. Jurgis dalyvavo aktyviai – pats atsižadėjo piktosios dvasios, išpažino tikėjimą ir garsiai paskelbė, kad tapo krikščioniu. Klebonui, matyt nepratusiam prie skardžių kūdikių riksmų, net rankos drebėjo. O sužinojęs, kad Jugiui dar nėra nė dviejų mėnesių, stebėjosi: „Mums dabar retai tokius mažus atneša.“ Prasidėjus jungtuvių apeigoms, naujai iškeptą krikščionį ėmėsi globoti senelis, kuris jį tiesiog profesionaliai nuramino ir aprodė visą Bernardinų bažnyčią. Užtat po apeigų Jurgiukas mums padovanojo nuostabią dovaną – šventinių pietų metu visas keturias valandas išmiegojo nė nekustelėdamas.
Šventė buvo maža išorėje – dalyvavo tik seneliai, krikštatėviai ir mūsų liudininkai, bet labai didelė viduje. Po pietų svečiai išsiskirstė, o mes nuvažiavome prie Neries, kur vaikai su Mindaugu maudėsi, Jurgiukas toliau miegojo, o aš ilgai žiūrėjau į tekančią upę, ir mano širdis buvo sklidina dėkingumo. Vakarop gerokai pavargę sugrįžome į savo namus, kvepiančius džiovinamais čiobreliais, mėtomis ir melisomis. Pasaulis buvo toks pats ir vis dėl to kažkuo pasikeitęs.
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
