Jau trečiąsias Kalėdas atšventė Tauragės ketvertukas – sesutės Milena, Lėja, Luka ir Luknė. Kalėdų Senio maiše šieket buvo įvairios piešimo priemonės.
Dabartinis trimečių sesučių etapas – piešti visur ir viskuo. „Galėčiau pakabinti lentelę, kad Tauragėje irgi atsidarė modernaus meno muziejus, mūsų namuose,“ – juokiasi Lina.
Lūpų vazelinu išvaškuotos grindys
Milena, Luknė ir Lėja auga judrios ir tvirtos. Sesės galėtų piešti nuo ryto iki vakaro. Vos grįžusios iš darželio, griebia flomasterius, pieštukus ar kitokias priemones ir makaluoja „modernų meną“.
Paskui aiškina, kad čia nupieštas paukščiukas ar žmogus. Krikšto tėvai nupirko pakuotę kopijavimui skirto popieriaus, kad greitai nesibaigtų. Piešia ne tik ant popieriaus – kai mama nemato, išpaišo sienas ir baldus. Lina sako, jog liko tik pora lūpdažių, kuriuos spėjo paslėpti nuo dukryčių, nes kitus radusios supaišė. Mama visoms nupirko lūpų vazelinukų – po 10 minučių jie buvo išpiešti ant grindų. Paskui teko ilgai valyti tas išvaškuotas grindis.
Namų tvarkymasis
Lina Strangienė sako, kad ji pati šiemet Kalėdų Senio norėjo paprašyti sveikatos ir kantrybės. O kantrybės atsargos vis senka…
„Man sakydavo, kad kiekvienais metais bus vis lengviau. Bet iš tiesų dabar pats sunkiausias etapas. Ir ne tik todėl, kad rugsėjį grįžau į darbą, o mergaites leidžiu į darželį. Jos tokios aktyvios, kad iš akių negali išleisti nė valandėlei. Susitvarkyti namus man – beveik neįmanoma misija. Papasakosiu apie vieną savo savaitgalį, kada jau galvojau, kad išvažiuosiu į beprotnamį.
Išsiploviau virtuvę, nuėjau tvarkyti savo kambario, o tuo metu mergaitės iš šaldytuvo išėmė kiaušinius ir visus sukūlė ant grindų. Kol burbėdama valiau lukštus, jos sugužėjo į mano kambarį ir ant grindų išpylė litrą pieno.
Nuėjau valyti to pieno – svetainėje ant kilimo „pasėjo“ pakelį makaronų. Viskas vyksta taip žaibiškai, kad kartais užtenka minutėlei nueiti į tualetą, ir randi namus, apverstus aukštyn kojomis.
Išvaliau langus – kitą dieną jos pervalė, kiek tik pasiekė, indų šluoste…
Teko viską blizginti iš naujo.
Jau moka pasistatyti kėdę ir pasiekti virtuvės spinteles. Vienoje jų slėpiau saldainių, tai po kurio laiko radau tuščią indą ir krūvą popieriukų. Anksčiau galėdavau trumpam uždaryti jas mergaičių kambaryje, užkabinti kabliuku, o dabar nebenori būti uždarytos, beldžia taip, kad bijau, jog kaimynai iškvies vaikų teisių apsaugos darbuotojus,“ – pasakoja Lina.
Ketvertukas turi savo vadą
Mama sako, kad dukrytės įpratusios žaisti būryje. Kaip ir kiekviena grupuotė, jos turi savo vadą. Tai fiziškai didžiausia ir labiausiai išdykusi Milena. „Milena – kaip užtaisyta bomba, nežinai, kur sprogs. Ji atstoja man dešimt vaikų. Jeigu kas ką numetė, jei užgavo, apvirto, tai žinok – Milena. Jau praaugusi sesutes 10 centimetrų, sveria 17 kilogramų, atrodo kaip vyresnioji sesė. Negaliu pasakyti, kad ji blogas vaikas, greičiau hiperaktyvi. Ir darželio auklėtojos su ja turi daugiausia rūpesčių. Visi vaikai dainuoja, Milena žaidžia. Jei sakai, kad negalima, ji linksi galva, bet eidama atbulom vis tiek daro savo,“ – pasakoja ketvertuko mama.
Trimetės jau neblogai kalba, tik visos keturios netaria R raidės – kai Lina grįžta namo, puola pasitikti, šaukdamos: „Mamytė gyzo“. Aiškiausiai ir daugiausiai kalba Lėja. Nors ir jai dar pasitaiko kai kurių žodžių „japonų kalba“, kuriuos supranta tik mama. Lėja pati tvarkingiausia. Lina sako, jei krūvelėje sudėtos balta, rausva ir tamsiai rožinė suknytės, Lėjai visada vilks baltą.
Luknė auga labai panaši į Lėją, bet charakteriu labiau ožkytė. Jeigu pamatė, kad kuri sesė piešia raudonu flomasteriu, užsispiria čia ir dabar gauti raudoną. Labai pyksta, jei jai to flomasterio neatiduoda. Mama stengiasi visko pirkti po keturis, kad namuose nekiltų karas. Jau pradėjo vienos kitas skųsti ir teisybės ieškoti pas mamą.
Linai beveik kasdien tenka būti teisėja.
Lukutė auga šiek tiek atskiriau nuo sesučių, negali kartu lakstyti ir dūkti, nes jos raida vėluoja. Ji sėdi specialioje kėdutėje ir žaidžia lego kaladėlėmis, kurias atneša sesutės. Lukutei patinka grojantys žaisliukai, bet jei perka vienai, reikia pirkti ir kitoms trims, nors grojančių žaisliukų etapą Lėja, Luknė ir Milena jau seniai išaugo. Ketveriukė reikalaute reikalauja lygiavos.
Jos ir žaidžia visada krūvoje, nesigrupuoja po dvi. Tačiau pastaraisiais metais buvo etapų, kai sesutės buvo priverstos trumpam išsiskirti. Šie metai buvo lemiami Lukutės sveikatai.
Sanatorijų maratonas
Šį pavasarį Lukutei buvo padaryta klubų sąnarių operacija, kartu atlaisvinant ir sausgysles. Iki operacijos mergytės kojytės buvo labai sutrauktos, mamai net sauskelnes būdavo sunku užsegti. Lina labai jaudinosi, kaip praeis operacija. Ji truko apie dvi valandas, ir tada mama pamatė nuo liemens iki pėdų sugipsotą mažylę, kurios kojytės buvo išskėstos A raidės forma, kaip ir A brūkšnelis sutvirtintos strypu per vidurį.
„Verkiau kartu su Lukute, kad niekuo negaliu jai padėti, pirmas valandas negalėjau net paimti ant rankų, kol nebuvo sustingęs gipsas. Vėliau išmokau dukrytę pakelti ir nešiodavau, kad jai ne taip skaudėtų. Tos 6 savaitės gipse buvo labai sunkios mums abiem. Gulėdavome apsikabinusios ir verkdavome.
O po 6 savaičių dienomis leido nuimti gipsą, jį reikėdavo uždėti tik nakčiai. Išvažiavome į sanatoriją reabilitacijai. Visą šį sunkų laiką ištverti padėjo tikėjimas, kad bus geriau, ir iš tiesų, dabar kojytės kur kas laisvesnės, ji gali sėdėti net turkiškai.
Beje, pradėjo stiprėti visas kūnelis – jau tvirčiau nulaiko galvą, keletą minučių pasėdi ir neatremta, o paramstyta sėdi ilgesnį laiką. Tenka daug dėmesio skirti reabilitacijai, jau ne kartą važiavome į sanatorijas, reguliariai vykstame į Kauną masažams. Lukutė – kantri mergytė, jei žmogus, kuris atlieka procedūrą, jai patinka, ji kenčia iki galo, bet buvo atvejų, kad praverkė nuo pradžios iki pabaigos vien dėl to, kad nepatiko gydytojas,“ – sako mama.
Gegužės pabaigoje Lukutei buvo skirta sanatorija Palangoje, tad Lina susirinko visus vaikus (išskyrus vyriausiąjį aštuoniolikmetį Dovydą), išsinuomojo Palangoje butą ir mėnesį laiko su vaikais gyveno prie jūros. O šiaip į sanatorijas važiuoja su Lukute ir viena kuria iš sesučių, kad namuose liktų tik dvi – močiutei būtų lengviau prižiūrėti. Mamos ir sūnų pagalba Linai yra aukso vertės, ji labai džiaugiasi, kad vidurinėlis Lukas pasitinka sesutes iš darželio, kai autobusiukas atveža mergytes namo, ir pabūna su jomis valandą, kol iš darbo grįš mama.
Lukutė irgi svajoja eiti į tą pačią grupę
Dabar Lina Strangienė gyvena turėdama idee fixe – į tą pačią darželio grupę leisti visas keturias mergytes. Kol Lukutė nevaikšto, jai buvo pasiūlyta lankyti specialią grupę neįgaliems vaikams.
Tačiau po operacijos Lukutės sveikata taisosi, ir dauguma specialistų pataria, kad jai būtų naudingiau augti tarp sveikų bendraamžių, o svarbiausia – tarp savo sesučių. Lukutei pažadėjo skirti dar vieną auklėtoją, kuri ją prižiūrės, kaip yra ir dabar, specializuotoje grupėje.
Kalėdų tradicijos tauragiškių šeimoje
„Jau daug metų kalėdinę eglę puošdavome gruodžio 10-ąją, per sūnaus gimtadienį. Bet dabar manau, kad puošime pirmomis gruodžio dienomis, kad atsidžiaugtume iki soties. Tas gruodis taip greitai praeina. Man namuose turi kvepėti mišku, tad būtinai perkame gyvą eglę į svetainę, o dirbtines eglutes puošiame kituose kambariuose. Pernai eglę buvau pakėlusi ant stalo, kad mergaitės nepasiektų ir nenutampytų žaisliukų.
Šiemet jau reikės galvoti, kaip ją papuošti saugiai. Galbūt pavyks ir susitarti, kad prie eglės lįsti negalima. Kalėdų laikas ir smagus, bet ir nelengvas dėl papildomų išlaidų. Vien darželyje reikės keturių dovanėlių, visas keturias papuošti, o kur dar šventė namuose? Beje, mergaitės kol kas dar mažos ir nežino, kad galima rašyti laiškus Seneliui su „užsakymais“. Joms kol kas didžiausias džiaugsmas – saldainiai ar jogurtas. O trylikametis Lukas šitą kuo puikiausiai žino ir Kalėdoms pageidautų keturračio. Tenka kalbėti ir aiškinti, kad Kalėdų Senelis nėra milijonierius ir visiems pasaulio trylikamečiams tikrai neišgalės nupirkti keturračių.“
Linai viena smagiausių akimirkų – Kalėdų rytą visiems kartu papusryčiauti, pasipuošti ir sėsti į automobilį važiuoti lankyti artimųjų. O tų žmonių, kurie padeda, palaiko ir myli, Lina turi tikrai nemažai.
Ginta Liaugminienė
Gretos Medelienės nuotr.
„Mamos žurnalas“
