Kai bet kuri jauna šeima įsikrausto į naujus namus, apgalvoja, kur stovės lova ir stalas. O Eglina su Vygintu pirmiausia apsižiūri, kur stovės stulpas. Sportas ant stulpo, vadinamas pole sportu, yra Eglinos gyvenimo dalis jau beveik 10 metų, o jos dukrelės vardas ne šiaip sau yra Polina.
Egliną Mažeikienę susiradome instagrame, nes tiesiog užbūrė jos triukai ant stulpo, kuriuos atliko ir būdama nėščia. Mūsų tema! Nuolatos ieškome drąsių, nestandartiškai mąstančių moterų, kurioms motinystė nenukerpa sparnų, o dar labiau juos išskleidžia. Pakvietėme Egliną pokalbiui, nes atitiko visus mūsų standartus. Moteris yra dalyvavusi ir laimėjusi ne viename tarptautiniame pole konkurse. Yra viena iš pole sporto akademijos VIPERA įkūrėjų, Lietuvos Oro ir pole sporto federacijos prezidentė. Dukrelei Polinai dabar 1 metai ir 3 mėnesiai. Šeima gyvena Kaune.
Eglina, papasakokite, kaip atradote šį, mūsų akimis, keistą sportą?
Jau paauglystėje pasižiūrėdavau internete filmuotus vaizdelius su pasirodymais ant stulpo, žavėjo viena pirmųjų pole atlikėjų Džanina Baterflai (Jenyne Butterfly), stebėjau jos pasirodymus per jutubą. Tačiau pas mus toks sportas nebuvo populiarus. Pasirodymus ant stulpo galima buvo matyti nebent cirke, kur kaip rekvizitas dažnai naudojamas stulpas. Tie pasirodymai vis dėlto labiau meniniai, o ne sportiniai.
Pagrindinis stimulas, kai pradėjau ieškoti, kur galėčiau mokytis šio sporto, buvo mano… trauma. Studijavau Kauno veterinarijos akademijoje, žaidžiau tinklinį akademijos komandoje, dalyvavau įvairiuose sporto turnyruose ir patyriau sunkią kelio traumą, trūko priekiniai kryžminiai raiščiai. Ilgam nutolau nuo bet kokio sporto. Reikėjo ieškotis kokios nors alternatyvios sportinės veiklos, kuri būtų ramesnė. Joga netraukė. O gal pabandyti susirasti treniruotes ant stulpo? Tada net nesuvokiau, ar yra tokia pasiūla. Iš pradžių susiradau užsiėmimus Vilniuje, buvau nusiteikusi važinėtis iš Kauno, bet paskui atsirado mergina Kaune, kuri pradėjo treniruoti. Kelio trauma man trukdė normaliai įsilieti į treniruotes, nes negalėjau nei žemai pritūpti, nei atsiremti keliu, pati jaučiausi labai silpna, nes dėl traumos bene 2 metus buvau iškritusi iš normalaus sporto. Tad pirmosios treniruotės man pasirodė be galo sunkios. Po treniruotės tekdavo suvalgyti bandelę, kad pakiltų gliukozės kiekis kraujyje, atrodė, kad tos treniruotės tikrai ne man. Sujungus du elementus, lašėdavo prakaitas. Bet pamažu jutau, kad įgaunu vis daugiau jėgos, vis daugiau pratimų pavyksta padaryti. Ilgas darbas, kūno tvirtėjimas ir atsiradę rezultatai mane pradėjo „kabinti“, atsirado azartas. Be to, buvo labai įdomu, nes šiame sporte nėra monotonijos, elementai keičiasi, visada yra ką išmokti naujo. Sakyčiau, stulpas tapo mano narkotiku.
Pamažu iš mokinės tapau trenere. Pole sportas užėmė vis daugiau vietos mano gyvenime. Dabar šis sportas yra mūsų šeimos verslas – mano vyras, sesuo ir aš turime pole sporto studiją.
Kokie yra pole sporto kriterijai? Kas vertinama varžybose?
Yra pripažintas tarptautinis reglamentas, kuriame numatyti pratimai, atitinkantys įvairų profesionalumo lygį. Pradiniame lygyje tai yra tik paprasta mankšta, pratinimasis prie stulpo – vaikščiojimas aplink, piruetai, mostai kojomis, jeigu pavyksta – įsėdimas į špagatą. Viskas prasideda nuo kūno stiprinimo „ant žemės“, kaip ir sportinėje gimnastikoje. Turi pirmiausia sutvirtinti rankas ir kojas, kad galėtumei išsilaikyti ant stulpo. Na, o kai kūnas jau pasirengęs, galima jo lankstumą ir jėgą perkelti ant stulpo vertikalės. Tada jau viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninių kūno savybių, kiek kas gali pasiekti. Tobulėti ant stulpo ribų nėra. Galima visada iškelti save aukščiau, išsilaikyti ilgiau, sujungti vis daugiau elementų.
Tarptautiniai reglamentai numato net pole sportininkų aprangą. Esu dviejų pole sričių gerbėja – pole sport ir pole art.
Pole art srityje daugiau išraiškos, galima pasidaryti makiažą, įsikūnyti į kokį nors personažą, pavyzdžiui, moterį-drakonę.
Pole sport daug griežtesnės taisyklės, numatytas dekolte gylis, šortukų ilgis. Ir pasirodyme negali improvizuoti: tiesiog padarei figūrą, paskelbė taškus, laimėjai arba ne. Vienose varžybose mūsų triko apykaklės buvo per aukštos, teko užlenkti arba nukirpti, kitaip būtume diskvalifikuoti. Buvo didžiulis stresas.
Tiek meninėje, tiek sportinėje pakraipoje draudžiama numerius atlikti avint aukštakulnius ar vilkint atvirą aprangą. Tokia būdinga egzotinei pole pakraipai.
Esu dalyvavusi tarptautiniuose pole sporto čempionatuose Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje.
Pole sportas skirtas tik moterims?
Labiau priimta, kad tai moterų sportas. Vis dėlto būtent pole sportas padėjo man susirasti vyrą (juokiasi). Vedžiau įvadinę treniruotę naujai grupei, ir tarp keliolikos moterų buvo vienas vyras. Jis atėjo nusiteikęs sportuoti, kad būtų drąsiau, – su drauge. Visi išsirikiavo klausytis teorinės dalies, apžiūrėjau, kad vyrukas pasitreniravęs, su gražiais raumenukais. Tada dar pagalvojau, kad tie „su raumenukais“ būna labai pasitikintys savimi, bet dažniausiai jiems ne viskas pavyksta. Vis dėlto Vygintas visus mano parodytus elementus atkartojo puikiai, sukėlė dar didesnį susidomėjimą. Atsirado azartas jį visko išmokyti, kitaip sakant, – interesas iš sportinės pusės. Vygintas toliau lankė mano treniruotes, pradėjau jį kviestis į pole sporto seminarus, ir taip susidraugavome. Tapome šeima.
Grįžtant prie klausimo, ar tai moterų sportas, – pole yra labai demokratiškas, gali sportuoti visi, nepaisant amžiaus ir lyties. Mūsų studijoje jauniausiam klientui 3 metukai, vyriausiam 56. Pasaulyje 83 metų moteris vis dar atstovauja senjorų kategorijoje ir jai puikiai sekasi.
Šią fotosesija padarė Elginos vyras:
Ar jūsų namuose yra stulpas?
O kaip kitaip? Pole sporte esu 10 metų, per tą laiką teko nuomotis 4 butus, ir visuose tuose butuose įsirengdavau stulpą. Dabar gyvename nuosavame name su vyro tėvais, kuriame irgi yra stulpas. Tad galiu apibendrinti, visur, kur aš gyvenu, būna ir stulpai. Įsirengti stulpą nėra labai sudėtinga.
Sportinis stulpas nėra paprastas metalo strypas. Tai sportinis inventorius, kurį galima nusipirkti tik specializuotose parduotuvėse. Jo gamyba yra apgalvota, paviršiai apdirbti, apkrovos apskaičiuotos. Stulpai yra įvairių modelių ir lygių, gali suktis apie savo ašį arba nesisukti. Statybinių medžiagų parduotuvėje paprastą metalinį strypą galima nusipirkti už 20 eurų, tuo tarpu mano stulpas kainuoja 500 eurų, jo pagrindas turi 5 guolius, sukasi apie savo ašį. Žinoma, kai buvau studentė, pirmieji mano stulpai buvo daug pigesni, pirkti iš „Ali Express“. Žinoma, toks taupymas yra kokybės ir saugumo sąskaita, taip daryti nepatarčiau.
Namams skirti stulpai turi vakuuminį padą ir viršų, juos galima įmobilizuoti į grindis ir lubas. Kraustantis į naują vietą stulpą galima išmontuoti, o paskui vėl sumontuoti kur tik nori.
Namie stulpas „dirba“ kiekvieną dieną, dalinamės juo visi trys. Su vyru treniruojamės patys, vedame nuotolines treniruotes iš namų, pasportuojame savo malonumui, su vaikučiu. Polinai labai patinka. Ji taip įpratusi prie stulpo, kad išėjusi į lauką akimis tik ir dairosi, kur čia stulpai – pribėga net prie lietvamzdžių. Stulpai jai yra objektai, su kuriais galima kažką nuveikti. Juk Polina stulpą mato ne tik namuose, vežamės dukrą į savo studiją, kur ji nuo gimimo mato ant stulpų sportuojančius žmones.
Kaip pavyko tokį sunkų sportą suderinti su nėštumu, gimdymu?
Stengiausi įsiklausyti į savo kūną, o kadangi jis leido, savo veiklos nenutraukiau. Sporto medicinos literatūroje rašoma, kad besilaukiančioms sportininkėms reikia mažinti krūvius, tačiau drastiškai keisti gyvenimo būdo nerekomenduojama. Aptariau savo sportą ir su gydytoja ginekologe. Abi įžvelgėme tik vieną grėsmę – nuo stulpo galima nukristi. Visa kita nėštumui nekenkia, nes kūnas prie visų pratimų yra pripratęs. Atsisakiau tų pratimų, kurie, mano nuomone, buvo nesaugūs, neatlikinėdavau tiek daug elementų, visada stebėjau savo pulsą specialiame laikrodyje, tačiau treniruotes vedžiau iki pat gimdymo. Ketvirtadienį dar vedžiau treniruotes, o šeštadienį pagimdžiau. Paskutinį mėnesį treniruotes vesti padėdavo vyras – parodydavo sunkesnius elementus.
Po gimdymo nebuvo viskas taip greitai, kaip tikėjausi, – į treniruotes grįžau po mėnesio. Polina tapo mūsų rankinuku, ją nešdavomės į treniruotes, kad galėčiau pamaitinti. Poliną maitinu iki dabar. Treniruotes vedame trise – kol aš dirbu su grupe, vyras pabūna su Polina, ir atvirkščiai. Žinoma, krūvį sumažinome, nebevedu 4–5 treniruočių per dieną, kaip anksčiau.
Mano linkėjimas nėštukėms – nenutraukite savo veiklų, neužgesinkite savęs, tačiau ir nenerkite visa galva į naujas veiklas. O juk būna, kad pradėjusi lauktis moteris nutaria – nuo šiol gyvensiu sveikai – ir užsirašo į kokį nors ekstremalų sportą, susigalvoja naujų iššūkių. Ir pas mus ateina besilaukiančių moterų, jeigu tai naujokės, pasiūlome joms ateiti praėjus kuriam laikui po gimdymo.
Dukrą pavadinote Polina, taip norėjote pagerbti savo mėgstamą sportą?
Sąsają galima įžvelgti, bet tai nebuvo pagrindinė priežastis. Svajojau apie vardus Žana ir Klara, bet kai pradėjau lauktis, supratau, kad vaikelio energetika netinka prie vardo. Kartą vaikų treniruotėse sutikau mergaitę, vardu Polina, ji atvyko pas mus sportuoti ir prisistatė. Vardas man labai patiko. Viskas sutapo – graži mergaitė, aiškus vardas ir šaknis mums labai tiko.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
