Kartais kelionėje sutiktas žmogus gali būti lemtingas. Keliaudami Toma ir Algirdas Kumžos sužinojo apie kuksando – tai sistema, jungianti kvėpavimą, judesį, meditaciją, akupresūrą.
Dabar kuksando yra jų gyvenimo dalis auginant vaikus ir rūpinantis sveikata. Šeimoje auga dvi dukros – 13 metų Marija ir 11 metų Sofija.
Toma, papasakokite apie tą daug ką gyvenime pakeitusią kelionę į Tibetą.
Tai buvo mūsų su vyru povestuvinė kelionė – norėjome įkopti į šventąjį Kailašo kalną. Pavienių keliautojų į Tibetą neįleido, todėl Nepalo sostinėje Katmandu subūrėme aštuonių skirtingų tautybių žmonių grupelę. Kartu su mumis keliavo korėjietis, su kuriuo per dvi savaites susipažinome artimiau, sužinojome, kad jis yra senovinio kuksando mokymo meistras Jin Mokas. Vėliau pamatėme, kad jis yra labai garsus žmogus Pietų Korėjoje, legendinio kuksando mokytojo Čiong Sano sūnus. Kuksando jis praktikuoja nuo pat vaikystės. Pirmieji jo vaikystės prisiminimai – kaip sėdi tėčiui ant kelių, o tas gieda kuksando mantrą.
Apie 70 procentų Korėjos teritorijos sudaro kalnai. Korėja nuo seno buvo puldinėjama iš visų pusių. Per antpuolius korėjiečiai viską, ką turėjo vertingiausio, slėpdavo kalnuose. Ir kuksando mokymas buvo slepiamas kalnuose, perduodamas išminčių iš lūpų į lūpas. Korėjiečiai šį mokymą sukūrė ieškodami ilgo ir sveiko gyvenimo paslapčių. Jie suprato, kad ilgaamžiškumą galima pasiekti ne stebuklingais eliksyrais, o vidine praktika, kurios svarbiausi elementai yra gilus kvėpavimas ir judesys. Tais laikais mokytojai turėjo labai daug laiko išbandyti ir tobulinti sistemą, dėl to ji labai apgalvota ir tiksli. Kuksando – tai stipri sveikata ir aktyvus gyvenimas iki garbaus amžiaus.
Mūsų bendrakeleivio tėvas daug metų mokėsi kuksando paslapčių kalnuose, o paskui grįžo į Seulą ir įsteigė pirmąją mokyklą. Taip slaptasis mokymas tapo viešas ir paplito Korėjoje ir pasaulyje. Jis ėmė mokyti korėjiečius, paskui išplito ir toliau. Mes sakome, kad kelionės metu susipažinome su legendiniu kuksando mokytoju Jin Mok netikėtai, bet jis tvirtina, kad atsitiktinumų šiame gyvenime nebūna.
Turėjo įvykti kažkas labai svarbaus, kad patikėtumėte kuksando nauda šiuolaikiniam žmogui?
Į pačią Kailašo kalno viršūnę tibetiečiai kopti neleidžia, nes tiki, kad ten gyvena dievai. Tris dienas ėjome ratu apie kalno viršūnę 5600 metrų aukštyje. Tokiame aukštyje, kur išretėjęs oras, skauda galvą, kai kuriuos vargino pykinimas, visi jautėmės labai pavargę. Mūsų bendrakeleivis iš Korėjos pertraukėlių metu darydavo tam tikrus kovų menų pratimus – žiūrėdavome į tai kaip į gražų reginį nuostabiame gamtos fone. Vieną kartą po dienos kelionės visi išvirtome be jėgų, ir korėjietis pakvietė daryti pratimus, kurie sugrąžins energiją. Man šis pasiūlymas pasirodė nelogiškas: mes esame pavargę, o čia dar nauja treniruotė? Bet pabandėme, ir tarsi antras kvėpavimas atsivėrė.
Vieną dieną mes labai atsilikome nuo visos grupės, nes Algirdas nuolatos fotografavo Tibeto piligrimus ir Himalajų vaizdus. Pusiaukelėje nakvynės link pamatėme ant akmenų gulintį mūsų bendrakeleivį japoną. Jam visiškai sustreikavo sveikata – žmogus vos kvėpavo. Supratome, kad saulė leidžiasi, temperatūra tuoj smarkiai nukris. Sutarėme, kad Algirdas liks slaugyti japono, o aš bėgsiu į kaimelį pagalbos. Šiaip ne taip arkliu pargabenome ligonį iki palapinių. Gydytojo kalnuose nėra, bet prisiminėme korėjietį, kuris išmanė Rytų medicinos paslaptis. Po pusvalandžio japonas išlindo iš korėjiečio palapinės atgavęs veido spalvą, laimingas. Pasirodo, bendrakeleivio jėgas grąžino kuksando akupresūra – rytietiška refleksologija. Nesu lengvatikė – apie mediciną girdėjau nuo vaikystės, nes augau gydytojų šeimoje. Jeigu kas pasakotų, kad akupresūra yra tokia veiksminga, – nepatikėčiau, bet čia viską pamačiau savo akimis.
Taip pamažu artėjau prie Rytų išminties.
Grįžus iš kelionės po Aziją, mano vyrą skyrė ambasadoriumi Ukrainoje. Po fiziškai aktyvaus gyvenimo etapo – jis nuolatos dalyvaudavo alpinizmo ekspedicijose – dabar Algirdas valandų valandas praleisdavo prie derybų stalo ir priėmimuose. Nenuostabu, kad jam prasidėjo „neramių kojų sindromas“. Tai bjauri liga – kol judi, vaikštai, viskas gerai, bet ramybės būsenoje prasideda migruojantys kojų skausmai, kurie neleidžia visą naktį užmigti. Prasidėjo epopėja pas gydytojus Lietuvoje, Ukrainoje, Vokietijoje. Vaistai vis stipresni, o rezultato jokio. Tada prisiminėme korėjietį. Nuskridęs į Pietų Korėją Algirdas išgirdo, kad jo problemą galima įveikti praktikuojant kuksando. Jis atkakliai ėmėsi šios praktikos, sveikata pradėjo labai sparčiai gerėti, o po kelių mėnesių problema visai pasitraukė. Bet jis iki šiol užsiima kuksando kiekvieną dieną.
Prisijungėte prie vyro dėl kompanijos, palaikymo?
Taip, norėjau jį palaikyti, bet ir pačiai buvo įdomu. Visą gyvenimą sportavau, žaidžiau lauko tenisą, lankiau karatė. Jaučiausi visiškai sveika, bet man šaldavo kojos ir rankos. Pradėjus praktikuoti kuksando, labai greitai sušilo galūnės. Dabar, kai pati vedu kuksando užsiėmimus ir kalbuosi su žmonėmis, sužinau, kad daug kas turi panašių problemų. Per mėnesį man ne tik sušilo kojos, bet ir išsitiesė nugara, – aš esu aukšta, galbūt nesąmoningai norėdavau atrodyti mažesnė? Nustojau kūprintis, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi.
Pastebėjau ne tik fizinių permainų. Kažkada buvau kaip degtukas, kuris akimirksniu užsiplieskia, dabar pradėjau viską matyti tarsi iš šalies ir reaguoti ramiau. Visada maniau, kad esu pelėda, pasirodo, ne. Pasidariau vyturys! Dabar keliuosi 5–6 valandą ryto be žadintuvo ne todėl, kad kankina nemiga, bet kad turiu energijos. Man gera pradėti dieną anksti.
Tapo įprasta kasdienė kuksando praktika, trunkanti 1,5 valandos. Iš pradžių darome atsipalaidavimo pratimus, čia judesio metu kvėpavimą sulaikome. Po jų – meditacija, kurią atliekame keisdami pozas. Per 39 minutes pakeičiame 25 pozas – meditacija atrodo tarsi lėtas šokis, ji neatsibosta. Baigdami vėl darome pratimus, kurie paskirsto meditacijos metu sukauptą energiją po visą kūną. Tą kasdienę praktiką idealu daryti kasdien. Žmonės kartais išsigąsta, kad negalės sau skirti tiek daug laiko. Bet ar pusantros valandos per dieną yra labai daug? Kai iškyla kokia nors sveikatos problema, kai žmogus nebesusitvarko su stresu, dažnai tenka aukoti keletą mėnesių, net metų. Gal neverta laukti, kol prieisime tą pavojingą ribą?
Mes su vyru skirtingi, jo praktika vyksta vakare, o mano ryte, aš su kuksando pradedu dieną, jis ją užbaigia. Esame įkūrę Nacionalinį kuksando centrą, Kuksando akademiją, kurioje kuksando mokome gyvai ir internetu. Išlaikėme tarptautinius kuksando mokytojų egzaminus, pelnėme juodus kuksando meistrų diržus.
Kokios fizinės permainos vyksta reguliariai praktikuojant?
Pokyčiai pastebimi gana greitai. Pasidarai kur kas lankstesnis. Fiziškai buvau stipri, bet negalėdavau padaryti špagato. Pasirodo, plėšyti savęs visai nereikia, tu turi atpalaiduoti raumenis. Kai nurimsta protas, atsipalaiduoja visas kūnas. Dabar laisvai padarau lotoso pozą, kaip ir Algirdas. Turime tokią nuotrauką, kur vyras pirmą kartą nuskridęs į Korėją sėdi „lotoso poza“, keliai beveik iki ausų. O dabar taisyklingai lotoso poza gali sėdėti net automobilyje, kai važiuojame iš Vilniaus į Klaipėdą – jam taip patogu.
Ar ši sistema gali būti naudinga vaikams?
Mūsų vyresniajai dukrai Marijai pradinėse klasėse pradėjo skaudėti pėdas. Reguliariai tikrinomės pas gydytojus, kurie sakė, praeis, duodavo tepalų. Bet pokalbis su sporto medicinos gydytoju dr. Daliumi Barkausku privertė suklusti. Jis pasakė: Toma, vaikui neturi skaudėti. Mane nukreipė pas kineziterapeutą Liną Valentukevičių, kuris diagnozavo jau užleistą problemą ir patarė užsiimti pėdų mankšta, kuri sustiprins raumenis. Patarė su vaikais daryti kuksando, mes taip ir darėme. Po pusmečio reikalai labai smarkiai pagerėjo, o intensyviai dirbome kokius metus, ir skausmai pasitraukė.
Bet saviems vaikams tėvai ne mokytojai – mankštintis namuose dukra nenorėjo. Tada radome išeitį: pradėjau vesti kuksando grupę jos mokykloje, į pratybas namuose kviesdavome kaimynus, draugus.
Kuksando iš tiesų labai daug dėmesio skiria pėdoms. O juk šiuolaikinis žmogus beveik nebevaikšto basomis, pėdos pasidaro nejudrios. Per pratybas išjudiname pirštus, sąnarius, spaudžiame akupresūros taškus, nes pade labai daug aktyvių taškų.
Iš arčiau susidūrusi su mokykla, pamačiau, kokie vaikai nelankstūs, sustingę – tikra ekranų karta. Pradėjome mokytis taisyklingo kvėpavimo, padedančio atsipalaiduoti. Mes kvėpuojame pačia pilvo apačia, tada maksimaliai juda diafragmą, masažuodama vidaus organus. Tada jie nekalkėja, nesikaupia nuosėdos, žmogus tampa sveikesnis, gaminasi daugiau seratonino. Kūdikiai iki vienerių metų natūraliai kvėpuoja pilvuku. Po to augant vaikai patiria vis daugiau streso, kinta ir kvėpavimas. Užtrunka, kol pavyksta jį grąžinti atgal.
Aš pamačiau, kad mes, tėvai, nepadarome visko iki galo. Dažnai skundžiamės: vaikas nuolat prie kompiuterio, nugara linksta. O patys rodome tokį pat pavyzdį. Arba mityba – kaip ir visi tėvai pasiguosdavau, kad dukros mažai valgo daržovių. O paskui pamačiau, kad ne visada jų nuperku. Pradėjau pirkti, skusti, pjaustyti, kad nuolatos būtų ant stalo. Paragauja kartą, kitą, paskui ir pripranta.
Tada susitarėme, jei dukros nori žiūrėti filmą per televizorių, jos pasitiesia ant grindų kilimėlį ir daro drugelio pozą – kai judini į šonus keliukus. Iš pradžių pykdavo, kad nepatogu, o paskui pačios pradėjo taip sėdėti. Nugaros tiesiasi, kojos atsipalaiduoja. Tada nusipirkome balansinių pagalvėlių, didelių kamuolių, ant kurių galima sėdėti. Kai namie yra tokių priemonių, jos tampa tavo gyvenimo dalimi.
Kaip tai pritaikoma moters sveikatai?
Kuksando labai naudingas moterims nėštumo metu, Korėjoje sako, jei moteris dar planuodama vaikelį pradėtų daryti kuksando ir tęstų nėštumo metu (klausydamasi savo kūno), gimdymas būna daug lengvesnis. Paskutiniais nėštumo mėnesiais kūdikis spaudžia diafragmą, dėl to trūksta oro. Kai diafragma nejuda ir kvėpuojame krūtine, atsiranda nerimas.
Diafragminis kvėpavimas ramina emocijas, protą, padeda atsipalaiduoti, pratimai stiprina giliuosius raumenis, kūnas tvirtėja. Mamai, kuri neseniai pagimdė, tai visapusiška tobulinimo sistema, nes grįžta ir formos, ir dvasios ramybė. Jaunoms mamoms atrodo, kad jos nieko nespėja, tad emocinis stabilumas labai reikalingas. Kai turi mažą kūdikį, pusantros valandos, aišku, kasdien nerasi, bet reikia stengtis rasti, nes praktikuojant kuksando miegas taps kokybiškas, jo reikia mažiau, nes žmogus pabunda pilnas energijos.
Kokių paprastų kasdienių patarimų duotumėte kitoms mamoms?
Kuksando rekomenduoja dešimties akupresūrinių taškų ratą, kurio nesunku išmokti. Aš net savo dukras pamokiau paspausti tam tikrus taškus. Pavyzdžiui, delnų viduryje yra aktyvūs taškai, kuriuos spaudžiant nykščio pagalvėle arba sukant mažus ratukus galima nusiraminti. Tai padeda, jei esi susijaudinęs prieš egzaminą ar pasirodymą scenoje. Taip pat šiuos taškus galima aktyvinti, jei pykina važiuojant automobiliu ar plaukiant laivu.
Sumažinti stresą galima spaudžiant kitą tašką – jį nesunku rasti, nuo ausų viršutinių galiukų brėžiate linijas aukštyn tiesiai viršugalvio link ir nuo nosies galo iki viršugalvio – kur linijos susikerta viršugalvyje, yra tas taškas. Jis ramina įtampą, pakilusį karštį, pyktį, kraujospūdį, mažina galvos skausmą. Galima spustelti sulenkto nykščio sąnariuku, o jei darote akupresūrą kitam žmogui, spauskite nykščio pagalvėle.
Reikėtų masažuoti kaklą, kad geriau tekėtų energija. Labai geras taškas cirkuliacijai sustiprinti yra duobutė pakaušyje prie kaklo. Tą įdubimą galima spustelti nykščio pagalvėle, kai žmogus jaučiasi apsiblausęs, pavargęs.Kuomet trūksta energijos, paspauskite bevardį pirštą iš abiejų pusių, prie nago. Spausti reikia pirštų pagalvėlėmis, tie patys taškai yra abiejų rankų pirštuose.
Svarbu kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Kai tik galime, su dukromis einame pasivaikščioti, o vasarą jos atrado jūrą ir banglentes.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
