Džilda Vaigauskienė – nuostabus Inetos sukurtas personažas. Tačiau šįkart kalbėsime apie kitokį gyvenimo vaidmenį. Ineta – 15 metų Upės ir 1,5 metukų Frėjos mama.
Ineta, ar antrasis vaikelio laukimas atnešė kokių nors naujų patirčių?
Pirmą dukrą pagimdžiau, kai man buvo 24-eri. Ir tada buvau gana rami, nejaučiau įtampos.
Nepanikuoti nuo vaikystės išmokė tėvai. Sakydavo: jei kažko nežinai, visada galima sužinoti. Arba – ką reiškia „nemoku“? Paimi ir išmoksti.
Viskas yra procesas, o ne rezultatas. Dėl to niekada nesiekiau būti tobuliausia mama ar geriausia aktorė.
Besilaukdama antrąkart, jaučiau dar didesnę ramybę. Jau kitokia gyvenimo patirtis, amžius, kitoks santykis pačiai į save – kaip į mamą. Visus sprendimus priimi labiau sąmoningai, negu pirmą kartą.
Nėštumo metu ir dirbote, ir keliavote?
Man kažkaip išeina, kad aktyviai gyvenu iki pat galo. Ir besilaukdma Upės vaidinau iki devinto mėnesio, ir su Frėja vedžiau renginį kaip Džilda Vaigauskienė prieš pat gimdymą. Tik pirmą nėštumą kartais užeidavo toks aukos sindromas. Atrodydavo, visi gyvena kaip gyvenę, o aš čia turiu tokį diskomfortą kęsti. Negaunu dėmesio, susipykstu su vyru, – ir man jau spazmuoja pilvą, važiuoju į ligoninę. Noriu, kad mane guostų, pagailėtų. Bet su tokiais emociniais negalavimais gali prisižaisti. Manau, pirmąkart man ir darė cezarį pamatę, kad kortelėje įrašyti du kartai, kai gulėjau ligoninėje. Įvertino tai kaip rizikingą nėštumą.
Užtat antrą kartą taip „nebežaidžiau“, gyvenau kaip gyvenusi, kartais pamiršdavau net į apžiūras nueiti.
Vaikas auga ir auga, ko ten lįsti. Juk kai pasodiname augalo sėklą, nekapstome žemės žiūrėti, kaip ji dygsta. Jaučiausi puikiai, viduryje nėštumo išsiruošėme į ilgesnę kelionę Balyje. Gegužės mėnesį mano gimtadienis, televizijos sezonai eina į pabaigą, tad norisi kažkur ištrūkti ir pakeliauti, pamatyti kažką naujo. Balyje praleidome nuostabų laiką, labai daug vaikščiojome, vakarais net skaudėdavo raumenis.
Kai pagalvoji, koks skirtumas, kur lauktis, – Lietuvoje ar Balyje?
O gimdymai skyrėsi?
Pirmasis gimdymas baigėsi cezariu. Tikrai buvau nusiteikusi gimdyti natūraliai – juk jauna, sveika, sportuojanti. Laukdama gimdymo, net nesidomėjau, kas tas cezaris, nes maniau, kad man tikrai neprireiks. Ir buvo taip netikėta, kai reikalai pasisuko visiškai kitaip, nei norėjau! Upė ateiti neskubėjo, o tuo metu ligoninėje keitėsi pamainos, matyt, reikėjo kažkaip greičiau užbaigti mano gimdymą, tad viskas baigėsi operacija.
O besilaukiant antrą kartą, man buvo svarbu pagimdyti natūraliai.
Dabar, kai galiu palyginti abu gimdymus, suprantu, kad tai absoliučiai skirtingi išgyvenimai. Pagimdžiusi natūraliai, tarsi reabilitavau save, pasijutau kaip tikra moteris, kad aš tai padariau. O operacijos metu kiekviena kūno ląstelė tą veiksmą priima kaip prievartą. Nesvarbu, kad pasirašai dokumentus ir su viskuo sutinki. Bet tas jausmas, kai peilis pjauna tavo kūną, yra kažkoks slogus, nenatūralus. Visoms moterims, kurioms įmanoma išvengti cezario, tai ir patarčiau daryti. Galbūt yra kokių nors priežasčių, kurias dar nėštumo metu galima pašalinti, ir nereikės operacijos?
Su Frėja iki pat galo nebuvau tikra, ar antrąkart nereikės cezario. Mat gydytojai, pamatę mano medicininę kortelę, kraipė galvomis: na, jei jau pirmas buvo cezaris, greičiausiai bus ir antras. 11 dienų vėlavo gimdymas, viskas ir vedė į tai, kad vėl teks medikams įsikišti. Bet tada nuvažiavome į rekomenduotą Kauno ligoninę, susitikome su gydytojais, ir net akyse prašviesėjo. Jie visiškai suprato mano norą pagimdyti natūraliai, pasakė, kad dar galima palaukti, kol gimdymas prasidės pats, ir išleido namo. Ir man nuo to saugumo jausmo tą patį vakarą prasidėjo sąrėmiai. Teko vėl važiuoti į Kauną ir gimdyti.
Aš pasitikėjau, kad gydytojai yra labai patyrę, ir jei man ar vaikeliui grės pavojus, jie tikrai padarys cezarį. Bet, laimei, to neprireikė. Po 37 valandas trukusio gimdymo susilaukėme Frėjos.
Jūsų gimdyme dalyvavo ne tik vyras, bet ir gimdyvės padėjėja?
Taip, būtent gimdyvės padėjėja ir papasakojo, kad toje Kauno ligoninėje, kur aš gimdžiau, labai vertinamas natūralumas, be reikalo nesikišama į natūralią gimdymo eigą. Ji man suteikė labai daug naudingos informacijos.
Su gimdyvės padėjėja susitikome atsitiktinai, aš atėjau paklausyti paskaitos apie gimdymą pas pribuvėją Jurgą, ten dalyvavo ir savo patirtimi dalinosi kelios dulos iš užsienio. Kai atėjo pietų pertraukos metas, pamačiau, kad paskaitoje dalyvauja ir mano bendrakursio žmona. Nuėjome kartu papietauti ir išsikalbėjome, kad ji jau kuris laikas užsiima gimdyvės padėjėjos praktika. Norėjau, kad ji dalyvautų ir mano gimdyme. Bet prieš tai ji turėjo pabendrauti ir su vyru, nes labai svarbu, kad dula pasitikėtų visa šeima, nes gimdymo metu, pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis, visi turi jausti pozityvią energiją.
Gimdymą prisimenu kaip nuostabiausią patirtį, nors kartais ir atrodė, kad jau kalbu su dievais. Akušerė ateidavo, pažiūrėdavo, kaip viskas vyksta, ir išeidavo. Per mano gimdymą keitėsi 4 pamainos. Atrodo, jau pripranti prie vienos akušerės, ji tokia gera, bet ateina kita pamaina, ir sutinki dar nuostabesnę medikę. Kauno klinikose dirba pašaukimą turinčios akušerės!
Kodėl, gimdant su vyru, dar reikia ir gimdyvės padėjėjos? Vyrai linkę spręsti problemas čia ir dabar. Jei mato, kad moteriai skauda, nori kažką padaryti, kad neskaudėtų. O juk gimdyvė turi išsimaudyti tame skausme, išbūti. Čia nieko nepaspartinsi ir „neišspręsi“. Dula man pasakydavo, kuris etapas prasidėjo, ramino, buvo kartu. Man atrodydavo, kad jau greit pabaiga, o ji ramiai aiškindavo, kad dar tik pati pradžia…
Kai po beveik dviejų parų užgimė dukrytė, skausmą akimirksniu pakeitė euforija, tos kančios valandos dingo iš atminties. Atsimenu tą neapsakomos laimės jausmą, kai sėdžiu su į vystyklėlį susuptu vaikučiu glėbyje ir valgau barščius. Gimdymą prisimenu kaip nuostabiausią įvykį, koks tik atsitiko mano gyvenime.
Tarp sesučių nemažas amžiaus skirtumas. Kaip jos bendrauja?
Upė labai sąmoninga mergina, jai dabar 15 metų, bet pagal savo mąstymą ir pasaulio supratimą galėtų būti ir 20. Žinią, kad turės sesutę, sutiko mielai, ir dabar mažylei rodo labai daug meilės. O būna, kad pribėga ir pati prie manęs prisiglaudžia. Atsiradus šeimoje kūdikiui, ir jai norisi artimesnio kūniško kontakto.
Kadangi tęsiasi karantinas, namuose esame visi. Yra proga daugiau laiko pabūti kartu. O kai eidavo į mokyklą, aš ją paimdavau po pamokų ir dažnai tik dviese nuvažiuodavome suvalgyti kokio deserto ar prisėsti kavinukėje. Tas pusvalandis ar valanda, kurią tu skiri konkrečiam žmogui, padaro stebuklus.
Pripildo ir vaiko meilės išteklius, ir mamos kaltės jausmą nuslopina. Rasti laiko ir pabūti dviese – labai svarbu.
Kokių talentų turi Upė?
Ji darželyje lankė karatė. Manau, viską lėmė mokytojo asmenybė – jis buvo tobulas, įdomiai mąstantis, mokantis sudominti vaikus. Dėl mokytojo patiko ir tai, ką jis daro. Septynerius metus mokėsi muzikos mokykloje groti fortepijonu. Bet didžioji Upės patirtis – teatras, juk nuo pat gimimo ji dalyvavo visose R.Tumino repeticijose. Viską girdėdavo, ką aktoriai ir režisierius kalba, todėl, jau būdama penkerių ar šešerių, kurdavo savo filmukus. Matau, kad turi režisūrinį mąstymą. Bet šiuo metu ją domina marketingas.
Mudvi su dukra skirtingos, ir sąmoningai tai pabrėžiu, kad nesinervintume dėl kažko, kas yra ne taip.
Man, prieš nusprendžiant ką nors daryti, reikia labai lėtai apmąstyti, o ji nori viską daryti staigiai. Bet abi mėgstame lankyti tobulėjimo seminarus, gilintis į žmogaus psichologiją. Jei aš paauglystėje būčiau gavusi tokios informacijos, kaip dabartiniais laikais! Šitame amžiuje informacija kabo, tik pasiimk.
Kada jūs pati pradėjote domėtis saviugda?
Anksti, man gal buvo 16 metų. Prisimenu, kaip kartą važiavome su teatro studija į gastroles, ir visi vaikai pavargę miegojo, o aš pradėjau kalbėtis su autobuse važiavusiu vyru. Tada pirmą kartą sužinojau apie S. Lazarevo knygą „Karmos diagnostika“, apie žmogaus pasąmonės galią. Grįžusi namo, perskaičiau visas Lazarevo knygas, kiek radau. Man buvo toks atradimas, kaip čia viskas veikia! Netrukus susirgau plaučių uždegimu, pradėjau praktikuoti, kas ten buvo parašyta, ir man dingo ta liga be jokių vaistų.
Kai pradedi domėtis, atsiranda traukos magnetas, kuris pritraukia daug panašiai mąstančių žmonių. Jei kas užsimano ieškoti, tik nežino konkrečiai, ko, – tegul stebi aplinką. Tikrai pamatys ženklus, kurie veda viena ar kita kryptimi. Kaip buvo mano gyvenime – nusipirkau knygą apie teta gydymą, kažkur padėjau, neskaičiau, o paskui sutinku draugę, kuri kalba apie įdomius teta gydymo kursus, kuriuos lanko, pakviečia prisijungti. Poreikis vidiniam tobulėjimui tęsiasi visą gyvenimą. Ir gyvenant poroje svarbu tobulėti. Kartais, būnant kartu, pasidaro tikrai kartu, o ne saldu. Visą gyvenimą „ant romantikos bangos“ nenugyvensi. Todėl, jei nori savo gyvenime kažką keisti į gera, – tobulėk pats. Į seminarus paprastai atveda sunkūs gyvenimo laikotarpiai, kai nematai išeities, nežinai sprendimo. Keistis nėra lengva, bet sunkią dieną reikia tiesiog prabūti, o ryte atsibudęs dažnai pamatai, kad atsirado ir energijos, ir noro.
Kaip dalinatės vaikelio auginimu?
Kas man pačiai nepavyksta, paprašau vyro. Dabar Frėjos toks amžius, kad ji labai judri, daug bėgioja.
Man aprengti ją tikras vargas, o Deivido ji klauso, leidžiasi ramiai aprengiama. Stiprėja dukros ir tėčio ryšys. Mes pačios, moterys, ant savo pečių užsikrauname daug dalykų, nes atrodo, mes geriausiai viską padarysime, tie vyrai nesugrabalios. Bet reikia pasitikėti.
Viena teorija teigia, kad mamos energija mergaitei reikalinga iki 3 metų, nuo 3 iki 7 ji pereina į tėčio energijos lauką, tuo metu tėčio vaidmuo labai svarbus. O nuo 7 metų dukra vėl sugrįžta į mamos energiją. O berniukai mamos energijos lauke būna iki 3 metų, o tada jau nuo 3 iki pat brandos jiems svarbus tėčio energijos laukas.
Ar turite laiko sau?
Frėja naktimis leidžia išsimiegoti, ir taip yra nuo pat grįžimo iš gimdymo namų. 12 nakties užmiega, 9 ryto pabunda. Tiesa, naktį kelis kartus valgo, bet kadangi maitinu pati, mes neišsibudiname. Su Frėja neturėjome nė vienos bemiegės nakties.
Aš atrandu tokius paprastus, bet svarbius dalykus – jei vaikas nori užlipti ant pečių ar pažaisti, pasisupti ant kojos, – porai minučių atidedu savo darbus ir visą dėmesį skiriu jai. Ir įvyksta stebuklas – baigiasi zirzimai, pykčiai, po tų kelių minučių toliau galime veikti kiekviena savo veiklas. O jeigu užsispirčiau ir sakyčiau, kad pažaisiu, kai pagaminsiu pietus ar sutvarkysiu namus, vaikas užsiožiuotų, prasidėtų ašaros. Visada savęs paklausiu: ar ta neišplauta lėkštė šią akimirką man yra labai svarbus dalykas? Ar tai galėsiu padaryti po kelių minučių?
Kitas paprastas ir labai veiksmingas dalykas – atpalaiduoti pilvą ir giliai kvėpuoti. Kai tai padarai, dingsta visa įtampa ir kontrolė, gali blaiviai įvertinti visą esamą situaciją. Išmokau gerti kavą, viena akimi žiūrėdama serialą, kita ganydama Frėją. Ir tai darau su minkštu pilvu, be įtampos ar savigraužos. Nuo tokių kūniškų dalykų keičiasi savijauta.
Ginta Liaugminienė
Akvilės Razauskienės nuotraukos, www.razauskai.lt
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
