Lauktis ir gimdyti per karantiną – šios patirtys palietė tūkstančius Lietuvos moterų ir gausybę medikų.
Prisiminkime šį visus sujaudinusį etapą, nes kai kurios per karantiną įvestos naujovės liks dar ilgam.
Šį straipsnį įkvėpė fotosesija iš ciklo #GyvenimasKarantine, kurį kūrė fotografai Akvilė ir Tomas Razauskai. Jie nufotografavo jaudinančias akimirkas, kaip moteris, gimdžiusi be vyro, rodo jam per Gimdymo namų langą ką tik gimusius dvynukus.
SUNKU SUVOKTI, KIEK DAUG TURĖJOME LAISVĖS
Fotografė Akvilė Razauskienė:
Nuotraukų ciklu #GyvenimasKarantine norėjome parodyti, kaip karantinas pakeitė smulkiųjų verslininkų gyvenimą, ypač tų verslo sričių, kurių veikla buvo sustabdyta.
Paskui idėja prasiplėtė.
Tema „Gimdymas karantine“ pasirodė simboliška, nes tai bene toks pats gimdymas, koks buvo seniau, prieš 30–40 metų, kai mus gimdė mūsų tėvai. Kai tenka grįžti į tą patį tašką, suvoki, kiek toli pasaulis nuėjo į priekį, kiek daug laisvės mes gavome. Tai, kas kadaise buvo norma, dabar buvo šokas – mamai, tėvui, net gydytojams. Buvo sunku suvokti, kodėl gimdyme negali dalyvauti tėtis? Jau neabejojama, kad vyro buvimas padaro gimdymą lengvesnį, suteikia moteriai saugumo, ramybės. Auginu du sūnus – 6 ir 8 metų – ir puikiai žinau, kad vyras per gimdymą labai reikalingas. Suvokimas, kad kažkas tau gali „liepti“, o ne tu renkiesi – atrodo tarsi įžeidimas. O juk mūsų mamos negalėjo pasirinkti. Turime visi pagalvoti, kokia didelė dovana yra laisvė rinktis.
Taigi buvo tikrai smalsu, o kaip gi viskas vyksta iš tikrųjų. Paklausėme Vilniaus gimdymo namų akušerės Ievos, ar kokia nors šeima sutiktų, kad juos fotografuotume. Susitarėme su dvynukų besilaukiančia šeima – Deimante ir Jonu, kad fotografuosime jų gimdymo istoriją. Kadangi laukė dvynių gimdymas, vyras slapta tikėjosi, kad išsiprašys iš medikų pabūti šalia, kad ir už durų, su kauke, bet bent jau netoli gimdančios žmonos. Tačiau sąlygos tuo metu buvo itin sugriežtintos, ir Jonas gimdyme nedalyvavo.
Jis pasakojo tokią pačią savo savijautą, kokią papasakotų mūsų tėčiai, kai jie laukdavo žinių iš gimdymo namų. Darai bet ką, kad ir lankstai darbužius, kad nerimas visiškai neužgraužtų. Esi visiškas bejėgis.
Ir iš tiesų, kai vyras nemato, jis ir nesuvokia, kas yra gimdymas, kokios tai yra kančios ir pastangos. Kai pamatai gimusį kūdikį per langą, tai tarsi per TV – nepalieti, nepauostai, nepriglaudi. Džiugu, kad vyrai grįžo į gimdyklas.
DIDELIŲ GIMDYVĖS PALYDŲ NEPASIGENDAME
Kalbamės su Vilniaus gimdymo namų akušere – laktacijos specialiste Ieva Girdvainiene.
Kaip jūs, medikai, jautėtės, kai teko pakeliauti laiko mašina 30 metų atgal?
Iš pradžių buvo didžiulis stresas. Juk per karantiną pasikeitė ne tik pats gimdymas, bet ir konsultacijos prieš jį, nėščiųjų mokymai, pogimdyminė priežiūra, konsultavimas dėl žindymo ir t.t.
Nerimavome be reikalo – moterys puikiai atlaikė šį periodą. Jos pademonstravo didžiulę brandą, suvokimą, atsakomybę. Suprato, kad dabar tik jos atsakingos, pasidalinti nebus su kuo – vyras gimdyme negalės dalyvauti.
Vis dėlto didžiausias atradimas mums, medikams, buvo nuotolinės konsultacijos, kurias vadiname telemedicina. Nuotoliniu būdu galima padaryti labai daug. Žinoma, laukiantis neišvengiamai tenka lankytis ir stacionare, bet nuotoliniu būdu įmanomi visaverčiai mokymai ir konsultacijos. Moterys iš pradžių nerimavo – ar gydytojas man padės neapžiūrėjęs? Tačiau greitai pamatė, kad galima išspręsti net ir sudėtingiausius klausimus. Pirmiausia telekonsultacijos metu gydytojas skiria moteriai daugiau laiko, negu per priėmimą, kartais net valandą. Patyręs medikas išklausęs moters pasakojimą, sužinojęs simptomus, uždavęs reikalingų klausimų, tikrai suteiks pagalbą.
Atkrito daug perteklinio lakstymo po poliklinikas ir ligonines dėl bet ko.
Ar, pagal statistiką, per karantiną buvo daugiau komplikacijų, uždelstų atvejų?
Tikrai ne. Atvirkščiai – moterys greičiau reaguodavo, buvo sau empatiškesnės. Tarkime, moteriai prasideda mastitas, ji žino, kad turi eiti pasikonsultuoti į polikliniką ar ligoninę, tačiau atidėlioja, užsiliūliuoja namie, laukdama, kol savaime praeis. Kai konsultacijos nuotolinės, nereikia niekur eiti, galima reaguoti labai greitai.
Į gimdymą moterys atvažiuodavo pasiruošusios, su jau įsibėgėjusia gimdymo veikla – žinodamos, kad gimdys vienos, jos gana didelį atsidarymo kelią nueidavo namuose, o tai irgi yra puiku. Vis noriu vartoti žodį „mobilizacija“ – per karantiną moterys stebuklingai mobilizavosi, susikaupė. O tas susikaupimas turėjo įtakos ir gimdymo sėkmei. Neužfiksavome ilgesnių atsidarymų, padidėjusio cezarių skaičiaus ar pan.
Jeigu reikėtų pavadinti vienu žodžiu, tai sakyčiau, kad per karantiną gimdymuose namuose atsirado daugiau ramybės ir stabilumo.
Gal buvo dalykų, kurie jums visai patiko ir nebenorėtumėte atsisakyti, net ir pasibaigus karantinui?
Reikia pripažinti, kad iki karantino laisvės sąvoka gimdymo namuose vis didėjo ir didėjo. Pradėjome nuo gimdymų su vyrais, paskui prisidėjo fotografės, dulos, mamos, anytos, sesės. Mačiau gimdymų, kuriuose dalyvaudavo visa šeima, tėvai, uošviai, vyresni vaikai. Triada – vyras, mama ir dula – jau buvo tapę norma gimdyme. Jausdavome moterų sutrikimą – kurio klausyti, su kuo bendrauti, kas čia „viršesnis“.
Vyrų grįžimu į gimdyklas be galo džiaugiamės. Nėra abejonių, kad vyro dalyvavimas gimdyme yra kaip pleistras moteriai. Mums nepalyginamai lengviau dirbti, kai moteris gimdo su vyru. Bet labai daug lydinčių asmenų gimdyme mes, neslėpsiu, nepasiilgome. Karantinas tarsi priminė, kad gimdymas yra vyksmas, už kurį atsakinga moteris. Būdama be gausios palydos moteris labai greitai mobilizuojasi, įsiklauso į save, suvokia, kas vyksta su jos kūnu. Kai šalia didžiulis pagalbininkas – vyras – gimdymas vyksta kaip darnus susiklausiusios komandos darbas. Kai šalia dar yra trečias, ketvirtas, penktas, moteris mažiau įsiklauso į save, pradeda blaškytis, nežino kurios nuomonės paisyti. Net fotografas išblaško, nors ir kokiu geru tikslu jis eina į gimdymą. Gimdymas tik dviese savotiškai tampa savotiškai sakralus, tik šeimos įvykis.
Savotiškas blaškymas būdavo ir po gimdymo, kai lankyti galėjo ateiti bet kas.
Padėdavote mamoms nufotografuoti, nufilmuoti tik ką gimusius mažylius?
Žinoma. Telefonai būdavo šalia. Teko ne kartą filmuoti, net prie operacinės durų, kad tėtis išgirstų pirmąjį kūdikio verksmą. Telefonai ir krovikliai buvo svarbiausi dalykai gimdyvės krepšelyje.
Leisdavome į gimdyklą neštis ir planšetes, kompiuterius. Ir pats personalas patobulėjo – išmokome dirbti įvairiausiomis platformomis. Mums teko toks pats iššūkis, kaip ir pedagogams. Dabar esame oho kaip pažengę informacinių technologijų srityje.
Kaip reagavote į Andriulių mintį, kad gimdanti be vyro moteris bus gniuždoma ir apleista?
Skaityti Medeinos sutrinktas moterų gimdymo istorijas buvo labai apmaudu. Mes tiek daug atitrūkome nuo tos praeities, kurios nebesinori prisiminti. Ir štai, vėl ištraukiami tokie dalykai, kurie labai skaudina ir glumina mus, akušeres, gydytojus. Tokie medikai, kuriuos moterys aprašė savo istorijose, neateina iš niekur, jie yra potsovietinės kultūros dalis, ir jos dar yra. Vis dėlto esu įsitikinusi, kad akušerija yra labiausiai pasikeitusi medicinos sritis – novatoriškiausia ir laisviausia, lyginant su praeitimi.
Stengiamasi atliepti ir išpildyti visus moterų poreikius, kurie priimtini šeimai, bet ne visada priimtini medikui. Ir tikrai liūdna, kai kažkas vienu sakiniu nubloškia viską atgal, nubraukia mūsų pastangas, kiek per tuos 30 metų padarėme.
Savo darbą mylinčių, empatiškų specialistų kur kas daugiau.
Taip, kartais mes patenkame į įstaigas, kuriose tą dieną daug gimdymų ir tiesiog trūksta rankų. Kartais tiesiog nesutampa biolaukai su gydytoju ar akušere. Užtat visada moterims sakau – turite teisę rinktis, susipažinti iš anksto ir būtent tą komandą kviestis į savo gimdymą.
Gimdymas yra nepaprastai jautrus dalykas. Deja, Lietuvoje neturime modelio, kai nėščiąją prižiūrėjęs gydytojas su akušere paskui priima ir gimdymą. Pas mus dažniausiai gimdymo komandą moteris pamato jau atvykusi gimdyti. Visada nejauku važiuoti ten, kur nieko nepažįsti, nieko nežinai. Todėl skatinu moteris prieš gimdymą ateiti, apsižiūrėti, susipažinti.
Labai džiaugiuosi dėl Andriulių šeimos, kad Medeinos gimdymo istorija yra graži, sutikti medikai buvo šilti ir jautrūs.
Papasakokite apie dvynukų gimdymą, kuris buvo įamžintas fotoprojekte?
Sugrįžo seniai pamirštas tėvelių po langais būriavimasis. Tiesa, dabar viskas šiuolaikiškiau. Vyksta teletiltai, kai mama ir tėtis kalbasi telefonu ir žiūri vienas į kitą per langą. O kur dar dronai – tai buvo stulbinantis patyrimas, kai konsultavau moterį palatoje, o prie lango dūzgė dronas – juo tėtis filmavo savo šeimą.
Labai norėjosi tai įamžinti. Dvynukų atsiradimo istorijoje irgi buvo šis faktas – mama rodė tėčiui neseniai gimusius vaikučius, aš padėjau – laikiau vieną iš dvynių, buvau „tėčiu“. Vyrų sugrįžimas į gimdymo namus mums labai svarbus ir dėl paprastos fizinės pagalbos mamai. Juk susilaukus dvynių nėra juokas juos pirmomis paromis prižiūrėti.
VAŽIAVAU, KAIP Į GYVENIMO KELIONĘ
Dvynių per karantiną susilaukusi Deimantė:
Karantinas prasidėjo, kai nėštumas buvo 8 mėnesių. Labai nepanikavau, nes iki paskutinės dienos tikėjau, kad mano vyrą tikrai įleis į gimdymą. Na kaip nors įsiprašysime, išmaldausime – juk gimdysiu dvynius! Bet kai atėjau į paskutinę konsultaciją, supratau, kad viskas labai rimta – matavo temperatūrą, reikėjo raštu informuoti, kad nekontaktavau su niekuo, kas turėjo COVID-19. Tada pagalvojau – velnias, matyt, nepavyks. Tai patvirtino ir gydytojas – gimdysiu be vyro.
Supratau, kad jis neis į jokius kompromisus. Susitaikiau, nusiteikiau, kad viskas bus gerai, taip ir buvo.
Į gimdymą važiavau tarsi į gyvenimo kelionę, juk ir kelias į gimdymo namus yra tas pats, kaip į oro uostą. Tik į kelionę važiavome dviese, o grįžti turėjome jau keturiese.
Nors gimdymas komplikavosi, teko daryti cezario pjūvį, gimė sveiki dideli berniukai – Kasparas ir Tauras. Vienas svėrė 3300 g, kitas 3400 g. Viską, kas įmanoma, filmavome, fotografavome, ko negalėjau nufilmuoti aš, padėjo akušerė – kad kuo daugiau informacijos nusiųsčiau vyrui.
Kitą dieną po gimdymo vyras iš pat ryto atskubėjo prie lango, o aš kaip sovietiniais laikais arba kaip per filmą „Liūtas karalius“ pakėliau ir parodžiau vieną ir kitą vaiką. Kartu tai buvo ir viena jautriausių akimirkų, kuomet tikrai buvo liūdna, kad vyras negali būti šalia ir jų apkabinti.
Vyras kasdien atveždavo maisto, sauskelnių, perduodavo, o tada ateidavo po langu, susiskambindavome ir žiūrėdavome vienas į kitą.
Ketvirtą parą mus išleido namo. Neįmanoma apsakyti, kokie jausmai užplūdo, kai vėl „gyvai“ susitikome su vyru, nešinu dviem automobilio kėdutėmis. Atrodė, tarsi pirmasis pasimatymas.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos iš ciklo „Gyvenimas karantine“:
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
