Japoniškas gimdymas: instrukcijos nėštukėms pateikiamos komiksų knygutėse

Japonija

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Kalbamės su Japonijoje gyvenančia lietuvaite Lina, kuri tolimoje šalyje ištekėjo ir pagimdė sūnelį Jūrį.

Kaip patekote į Japoniją?

VDU (Vytauto Didžiojo universitete) studijavau japonų kalbą. O kodėl pasirinkau tokią beprotystę, kaip mokytis japonų kalbos su niekam nesuprantamais hieroglifais, nė pati nežinau. Nebeatsimenu, kada kilo pirmasis susidomėjimas šia egzotiška šalimi. Gal kai vidurinėje mokykloje radau, atrodo, kompiuterijos knygoje japonų katakanos (vienas iš japonų alfabetų) abėcėlę ir kažkodėl nusprendžiau ją išmokti. Tada per fizikos pamokas nesiklausydavau nuobodžių mokytojos aiškinimų, o iš visų pastangų rašinėdama mėgindavau įsiminti tuos katakanos ženklus… O gal kai atsitiktinai susipažinau su viena japone, kuri mane pamokė origami (lankstymo iš popieriaus), užrašė mano vardą japoniškai ir nustebino pasakiusi kad jai jau virš 30, nors atrodė kaip mokinukė… O gal kai ėmiau lankyti karate treniruotes ir išmokus skaičiavimą bei įvairiausių smūgių japoniškus pavadinimus panorau išsiaiškinti jų reikšmę.

Žodžiu, prasidėjo knygų apie Japoniją skaitymas, interneto naršymas ir baigdama vidurinę mokyklą žinojau viena: nesvarbu, kokią specialybę teks rinktis, bet stosiu į tą universitetą kuriame mokoma japonų kalbos. Taigi, įstojau į VDU, anglų kalbos specialybę, bet dienas leidau krimsdama japonų hieroglifus ir tekstus, viską persirašinėdama ir mintinai kaldama, todėl net ilgiausias pasakas mokėjau mintinai ir neužmiršau, kol neatvykau į Japoniją.

Atvykau čia pagal apsikeitimo studentais programą studijuoti vieneriems metams, bet likau ilgiau, o galiausiai nusprendžiau mesti VDU ir šiemet baigiau Tarptautinį krikščionišką iniversitetą Tokijuje.

Kaip įsikūrėte atvykusi į tolimą ir egzotišką šalį?

Trejus metus gyvenau universiteto bendrabutyje, bet sužinojusi, kad pastojau, teko išsikelti, tad persikrausčiau pas Juriuko tėveli Takaaki – iki tol susitikdavome tik savaitgaliais, nes mus skyrė gana didelis atstumas, iki jo namų nukakti prireikdavo 2 valandų. Man išsikraustant niekas nežinojo, kad laukiuosi, nes tai būtų… per didelis šokas japonams. Čia nė karto neteko pamatyti nėščios studentės.

Tikriausiai tos, kurios netyčia pastoja, darosi abortus, nes dėl vaiko ryžtis mesti universitetą būtų sunkiai suvokiama. Japonų vaikai mokosi kaip katorgoje, jau nuo darželio laikomi egzaminai, kad tik patektų į geresnį, ir pradinė, vidurinė, aukštoji mokykla Japonijoje yra atskiros institucijos, į kiekvieną laikomi egzaminai, ir taip ruošiamasi didžiajam gyvenimo egzaminui – stojamiesiems universiteto egzaminams.

Nekeista, kad kai kurie neįstoję net nusižudo… O po to jau nuo universiteto vardo priklausys, ar tu gausi ar negausi darbą geriausiose Japonijos kompanijose. O kad japonės labai saugos ir nepastoja – tai tikrai ne, nes man pačiai per savaitinius patikrinimus klinikoje teko matyti ten laukiančias mokinukes (atpažinau iš uniformų) ir drebančias – TAIP ar NE?.. Tad aš niekam nieko nesakiau, išsikrausčiau iš bendrabučio ,,dėl kitų priežasčių” ir tiek. Prasidėjo mūsų šeimyninis gyvenimas.

Ar vaikelis nesutrukdė baigti mokslų?

Aš vis dar buvau ketvirtakursė, tačiau visi kreditai buvo surinkti, liko tik parašyti bakalaurinį darbą, tad nėštumas buvo pačiu laiku – būnant tokiai sunkiai vis tiek nesinorėjo per daug kur nors eiti, tad sėdėdavau namie ir leisdavau laiką rašydama darbą bei megzdama begalę drabužėlių Juriukui (keista, nes mokyklos laikais mezgimo tiesiog nekenčiau, prašydavau babos, kad numegztų kojines ar pirštines ir parodydavau mokytojai kaip savo darbą). Sausio mėnesį pridaviau parašytą bakalauro darbą dėstytojui (čia gynimųsi nėra), vasarį gimė Juriukas, o kovo mėnesį jau rankose turėjau bakalauro diplomą. Prasidėjo sunkiausias ir maloniausias darbas mano gyvenime – Juriuko auginimas.

Kaip Japonijoje gyvena nėščios moterys?

Japonijoje, sužinojus, kad laukiesi, gauni tokią „motinos ir vaiko knygutę“, į kurią rašoma informacija apie nėštumo eigą, gimdymą, o vėliau – vaiko sveikatą. Tą knygutę visada reikia nešiotis kartu, nes atėjus į ligoninę pirmiausiai reikalauja jos ir sveikatos draudimo. Aš irgi gavau tokią knygutę, tik angliško leidimo (kadangi japonų visuomenėje užsienietis – ne toks jau ir retas dalykas, paprastai jie yra paruošę angliškus ir kitų pagrindinių kalbų dokumentų variantus).

Mano nėštumas buvo gana lengvas, beveik nepykino, tik pradėjau nebemėgti svogūnų ir labai mėgti tokią japonišką „misoshiru“ sriubą, kurios paprastai japonės, kaip girdėjau, pastojusios nebegali valgyti.

Kultūriniai skirtumai ir skonius kitaip veikia…

Tačiau antrojoje nėštumo pusėje, gal dėl to, kad mažai judėjau, pasidarė labai sunku vaikščioti, nuolat lydėjo jausmas, kad mano vaikiukas ims ir iškris…Tad po kokios valandos ėjimo turėdavau prisėsti. Dėl hormonų kaitos ar dėl nusilpusio imuniteto pirmą kartą gyvenime ant vokų užaugo miežiai, ėmė dygti krūminiai dantys, labai skaudėjo kojų sąnarius, naktimis nebegalėjau miegoti gulėdama, nes imdavo spausti gerklę, tad paskutinėmis savaitėmis miegojau sėdėdama… Gydytojas man žadėjo išankstinį gimdymą, sakė – pasistenk išnešioti bent 36 savaites, bet sėkmingai praėjo 37, 38, 39. Atrodė, nėštumas niekada nesibaigs. Su Takaakiu nusipirkome komiksų knygutę, kurioje savo patirtį pastojus ir gimdant aprašė pačios piešėjos. Kažkodėl tais komiksais mes ir rėmėmės – kai pradėdavau galvoti, ar tik čia ne sąrėmiai, prisimindavome jų aprašymus. Atsimenu kaip juokėmės, kai viena rašytoja gimdymą sulygino su arbūzo stūmimu pro nosies skylutę.

Ar gydytojai atidžiai rūpinasi nėščiųjų sveikata?

Kaip ir Lietuvoje, čia reikėjo eiti į patikrinimus klinikoje iš pradžių kartą per mėnesį, nuo 28-os savaitės – 2 kartus per mėnesi, o nuo 36-os savaitės – jau kas savaitę. Kaskart vaikutį apžiūrėdavo ultragarsu – išmatuodavo pilvo, galvos, šlaunies kaulo apimtis, ir pagal tai kompiuteris parodydavo, koks dabar turėtų būti vaikučio svoris, amžius, ir kada jis turėtu gimti. Nuo 37-os savaitės apie valandą matuodavo vaikučio širdutės plakimą ir tai, kas kiek laiko įvyksta netikrieji sąrėmiai. Iki gimdymo likus tik kelioms savaitėms, gydytojas sukvietė visas maždaug tuo pačiu metu gimdysiančias mamas ir paaiškino mums, kaip vyksta gimdymas, aprodė palatas – kur lauksime, kur gimdysime, kur vėliau gyvensime.

Miesto savivaldybė organizuoja nemokamas pamokėles būsimiems tėčiams ir mamoms. Mes irgi apsilankėme. Iš viso buvo 3 pamokėlės. Mus suskirstė į grupes pagal adresus – taip sudarė galimybę susipažinti, kad vėliau, kai gims vaikučiai, turėtume su kuo paplepėti, išvesti kartu vaikučius pasivaikščioti. Taip susidraugavau su keliom japonėm ir dabar susitikę ar siuntinėdamos mobiliuoju telefonu žinutes dalijamės įspūdžiais.

Per pamokėles aiškino apie sveiką mitybą, mankštą, krūtinės masažą, gimdymo procesą, kvėpavimo techniką, ir t.t. Kad tėveliai galėtų pajausti, ką reiškia nešioti keletą kilogramų sveriantį pilvą ir pasunkėjusias krūtis, jiems uždėdavo tokias prijuostes su pritvirtintais 10 kg pilvais ir krūtimis. Per pamokėles jie, kaip ir mes, sunkiai sėsdavosi, keldavosi, darydavo kvėpavimo pratimus – buvo labai juokinga žiūrėti, ir smagu, kad ir jie pajaus tai, ką mes jaučiame. Nors ką reiškia tos kelios valandėlės, palyginti su 9 mėnesiais…

Kaip praėjo japoniškasis gimdymas?

Kai pradėjau kažką įtartino jausti, išėjome su Takaaki pasivaikščioti iki artimiausio miestelio, nes komiksų knygutėje rašė, kad tai pagreitina gimdymą. Vakarop grįžtant sąrėmiai ėmė stiprėti, užėjome į ligoninę, kad mane apžiūrėtų. Paprašiau, kad leistų dar grįžti namo, įlįsti į vonią ir pasiimti daiktų. Liepė po valandos grįžti. Į vonią įlindau, bet išlįsti buvo sunkiau – tikriausiai šiltas vanduo sustiprino sąrėmius, tad tuos kelis šimtus metrų iki ligoninės teko Takaakiui mane vežti mašina, nes nebepaėjau.

Prasidėjo ilgas gimdymas… Užtrukau apie parą – atsiguliau į ligoninę sekmadienio vakare, o Juriukas gimė pirmadienį 6:50 vakaro. Takaaki visa tą laiką buvo šalia, iš anksto buvome sutarę, kad gimdysime kartu. Kartais jį šaukdavau, kad duotų ranką palaikyti, po to nustumdavau kad nepadeda… O galiausiai jis virto atspirtuku mano kojoms, nes buvo labai nepatogu gulėti (negalėjau, kaip tikėjausi, gimdyti kokia tik noriu poza – teko ištisai gulėti ant nugaros su prie pilvo prijungtu aparatu, matuojančiu vaikučio širdelės plakimą ir sąrėmių dažnumą). Iš pradžių seselė sakė, kad gims ryte, bet kai atėjo ir vidurdienis, pasidaviau… Takaaki vėliau sakė, kad ,,skambėjau” kaip greitoji pagalba, ir visai nepaisiau, kad nuo to skambėjo visa mažoji klinikėlė. Vėliau gydytojas nuleido vandenis, prijungė skatinamųjų lašelinę. Ėmiau nebejausti pertraukų tarp sąrėmių, buvo tik vienas didelis sąąąrėėėmiiiiis…

Po pietų nebegalėjau kentėti, kas 5 minutes spausdavau seselę iškviečiantį mygtuką. Jos, nors ir žinodamos, kad nėra prasmės, maloniai atskubėdavo, „nuramindavo“ kad „dar ne“, ir vėl išeidavo, o po 5 minučių aš jas kviesdavau vėl… Galop ėmiau reikalauti, kad mane leistų į tą specialią kėdę, nes jau noriu viską baigti. Bet seselė atsakė, kad ilgai užtruks, o paprastai ten eina, kai lieka kokia valanda iki gimimo.

Dar manęs paklausė, ar turiu norą stumti – atsakiau, kad tikrai taip, nors visai tokio jausmo nebuvo…

Būčiau pasakius bet ką, kad tik jas įtikinčiau. Pagaliau mane ten nuvedė, ir po 20 minučių seselė pasakė, kad pasirodė galvutė! Mat aš per 4 metus karate treniruočių buvau „pasidariusi“ neblogą pilvo presą, ir dabar juo naudojausi iš visų jėgų. Pasigirdo verksmas, seselė pasakė – berniukas (ne veltui visą gyvenimą valgiau duonos kampus). Gydytojas padėjo jį man ant krūtinės parodyti. Tai buvo pats nuostabiausias ir labiausiai neįtikėtinas momentas mano gyvenime. Negalėjau patikėti, kad tas didelis (kaip man atrodė), nuostabiai gražus TIKRAS verkiantis vaikiukas yra mano, kad jis 9 mėnesius gyveno mano pilve, ir kad tos kojytės kurios stipriai spardė mano pilvą, šonkaulius ir skrandį dabar čia  – prieš pat mano akis! Tik šypsojausi ir kartojau „shindzirarenai“ – neįtikėtina…

Nežinau, kaip daroma Lietuvoje, bet čia nelaukiama, kol placenta išeis pati – gydytojas masažu, o tiksliau stipriu pilvo maigymu ją išvarė lauk jau po kelių minučių, ir tada įdėjęs placentą į indelį padėjo ant mano pilvo parodyti man ir Takaakiui. Mat gydytojas placentą tikrąja to žodžio prasme, myli ir gerbia. Kaip jis sako, tik jos dėka gimė šis nuostabus vaikiukas. Gydytojas visaip placentą kilnodamas parodė, kur yra virkštelė ir panašiai. Na, man kaip savas daiktas tai dar nieko, bet vargšui Takaakiui tikriausiai buvo menkas džiaugsmas į ją žiūrėti. O juokingiausia buvo, kai gydytojas privertė jai padėkoti, ir abu – gydytojas ir Takaakis – nusilenkė mano placentai choru pasakė „arigato“ (japoniškai – ačiū).

Kokios tradicijos japoniškuose gimdymo namuose? Ar vaikučiai guli kartu su mamomis palatose?

Pirmąją naktį kūdikėlius paprastai paguldo į lovelę, kur stebimas kvėpavimas, šildoma, tačiau aš negalėjau laukti iki rytojaus, tad paprašiau nors trumpam atnešti mano kūdikį, ir seselė atnešusi paguldė mano Jūriuką šalia. Ėmiau jam dainuoti lopšinę, o kai užmigo, seselė vėl jį išnešė, ir tik tada kaip nukankintoji užmigau… Tačiau jau po kelių valandų pabudau išgirdusi kūdikio verkimą, ir, žinoma, pagalvojau, kad gal tai Jūriukas… Atsikėliau ir nuėjau ieškoti savo vaikiuko. Radau Juriuką saldžiai miegantį.

Ryte atėjo Takaakis, vėliau – draugė, o Jūriuko vis dar nebuvo, nors jau ir vidurdienis atėjo, o žadėjo ryte… Vėliau gydytojas pasakė, kad nėra ko jaudintis, bet kai Jūriuką pirmą kartą išmaudė, jo kojytės ir rankytės pamėlynavo, dėl to iki šiol jis įdėtas į šildantį aparatą, o gydytojas iškvietė kūdikių specialistą Jūriuko apžiūrėti. Pasirodė, kad nors mano vaikiukas dar negali gerai pats kontroliuoti temperatūros, viskas yra gerai, ir netrukus jį atnešė man. Nuo tol mes jau dieną naktį buvome kartu.

Ar gimdymas Japonijoje mokamas?

Nors gimdymas Japonijoje kainuoja, paslaugos yra tikrai to vertos. Nekalbant apie malonias ir paslaugias seseles, ten gimdyvei yra suteikiama visa kas tik reikalinga. Maistas atnešamas į palatą.

Palatoje esi viena su kūdikiu. Vystyklai teikiami medžiaginiai, bet jų nereikia pačiai plauti – išmeti į jiems skirtą dėžę, o valytoja surenka ir atneša naujų. Taip pat buvo duodama paketų, kūdikio drabužėlių, seselės pirmomis dienomis kūdikius išmaudydavo ir atnešdavo perrengtus naujais drabužėliais. O išeidami iš ligoninės gavome Juriuko kojyčių ir rankyčių atspaudėlius, kasetę su pirmu kūdikėlio riksmu ir kalnus įvairiausių dovanėlių.

Ligoninėje prabuvome 8 dienas (čia po gimdymo gulima nuo 5 dienų iki kelių savaičių, jei tai reikalinga).

Už tai mes sumokėjome 430 tūkstančius yenų (apie 3000 eurų). Tačiau 300 tūkstančiai yenų grįžo iš sveikatos draudimo, tad iš pačių kišenės reikėjo sumokėti tik likusią sumą, tačiau ir tai nebuvo mūsų pačių pinigai. Mat Japonijoje yra paprotys, kad tokiomis progomis, kaip gimus kūdikiui, per vestuves, laidotuves ir panašiai, yra dovanojami vokeliuose pinigai. Paprastai po kiek laiko apie pusę gautos sumos reikia grąžinti nuperkant kokią atsidėkojimo dovaną, tačiau apie pusę lieka. Ją mes ir sumokėjome už gimdymą.

Man ši tradicija visai ne prie širdies, lyg žaidimas su pinigais. Juk daug maloniau būtų gauti dovanų gėlių, drabužėlį ar žaislą vaikiukui, nei krūvą vokelių su banknotais, kurių vis tiek pusę reikės grąžinti… Pagaliau, jokio prisiminimo nelieka. Takaakio tėvai, kurie mūsų atvažiavo aplankyti dar tebegulint ligoninėje, irgi dovanojo tik vokelį. Tad labai apsidžiaugiau, kai aplankiusi draugė atnešė gėlių, teta atsiuntė „Vaiko ir motinos knygą“, o mano mama ir tėtis padovanojo rankom megztą megztinuką ir sidabrinį šaukštą su įrašu. Juriukui paaugus galėsiu parodyti ir pasakyti, kad, štai, kai tu gimei, gavai šias dovanas nuo šių žmonių, o kas davė pinigus, jau ir iš galvos išgaravo. Tiesa, Takaakio tėvai vėliau nupirko tokį „kabuto“ – į stiklinę dėžutę įdėtą į samurajų panašią lėlę. Ji, ir „koinobori“ – karpio formos vėliavos – paprastai dovanojami berniukams per Vaikų šventę.

Kas tai per Vaikų šventė?

Ji švenčiama gegužės 5 dieną, kai mergaitėms sueina 3 ir 7, o berniukams – 5 metai. Mergaitėms tos šventės proga dovanojamos lėlytės (imperatorius su imperatore ir daugybė kitų rūmų gyventojų). Šią dieną paprastai apsilankoma šventykloje, vaikai aprengiami mažučiais kimono, atrodo be galo gražiai.

Nors šių metų gegužės 5 dieną Jūriukui buvo dar tik nepilni 3 mėnesiai, mes irgi apsilankėme šventykloje, nes tai irgi vienas iš ritualų gimus kūdikiui. Takaakio mama padovanojo mažutį kimono, kurį pats Takaakis vilkėjo, kai gimė. Apvilkę tuo kimono, nuvežėm Jūriuką į šventyklą, kur šventikas palaimino, kad augtų sveikas ir geras berniukas.

Kaip išrinkote vaikučiui vardą?

Galvojau, kokį čia jam vardą davus, kad būtų lengvai suprantamas ir Lietuvoje, ir Japonijoje. Lietuviški vardai berniukams baigiasi raide S, kas neįprasta Japonijoje. O japoniški vardai sunkiai įsimintini ir keistai skamba lietuviams. Labai norėjau vardo, primenančio jūrą. Į galvą atėjo vardas Jūris – lietuviškai jis gražiai skamba, o ir Japonijoje yra vardas Yuri! Man šis vardas iš karto įstrigo, o vyrą teko ilgai kalbinti, nes nors šis vardas Japonijoj duodamas ir berniukams, ir mergaitėms, tačiau dažniau pastarosioms, tad buvo sunku rasti hieroglifus kuriuos pamatęs japonas suprastų, kad tai berniuko vardas.

Japonijoje, praėjus 14 dienų po gimdymo, reikia savivaldybei pateikti vaiko gimimo liudijimą – taip, čia gimimo liudijimas ne gaunamas, o pateikiamas. Tiesą sakant, japonai paprastai su savimi neturi tokių dokumentų, kaip gimimo liudijimas ar pasas. Pasas čia reikalingas tik tada, kai susiruoši keliauti į užsienį, tad niekur nevažiuojantys japonai jo ir neturi. Pateikiant gimimo liudijimą, turi būti išrinktas vaiko vardas, ir tada vaikas oficialiai pripažįstamas Japonijos piliečiu. Jūriukas irgi yra Japonijos pilietis, nes pagal įstatymus visi vaikai, gimę Japonijoje, automatiškai tampa jos piliečiais. O tada jau galima gauti įvairiausių lengvatų. Manau, kad valstybė padeda tiek, kiek gali. Pavyzdžiui, sumoka už kai kuriuos vaistus. Kadangi mano kraujas yra Rh (-), o vyro Rh (+), man reikėjo du kartus leisti anti-D globulino, kuris kainuoja apie 150 eurų, tačiau didžiąją sumos dalį padengė draudimas. (Tiesa, Japonijoje moterys su Rh (-) faktoriumi pasitaiko labai retai, aš buvau pirmas atvejis toje klinikoje, ir visi labai stebėjosi, iš kur pas mane toks keistas kraujas.) Už vaistus kūdikiams ir vaikams iki 3 metų reikia sumokėti tik 200 yenų (apie 1,5 euro), o likusią tikrosios sumos dalį padengia valstybė.

Kaip kūdikiai prižiūrimi po gimimo?

Kiekviename rajone yra sveikatos centrai, ir kiekvienai mamai asmeniškai skirtas asmuo, į kurį bet kada galima kreiptis patarimo. Mūsų specialistė Ishiwatari-san mus aplankė, kai Juriukui buvo suėję 14 dienų, pasvėrė, paklausė, kaip valgo. Vėliau, kai tik ko nežinodavau, iš karto skambindavau jai klausti.

Vieną kartą Jūriukas, pavalgęs pienuko, pirmą kartą atpylė, ir ne tik pro burną, bet ir pro nosį. Truputį išsigandau, paskambinau Ishiwatari-san, ji mane nuramino. Tos pačios dienos vidurdienį staiga pasigirdo skambutis į duris – pasirodo ji nerimaudama dėl Jūriuko atvažiavo mūsų aplankyti!

Ar japonai iš tiesų taip lepina vaikus?

Atsimenu, kažkada dar Lietuvoje skaičiau, kad atseit Japonijoje mažiems vaikams duodama visiška laisvė, niekas nedraudžiama, o paaugus pradedama perauklėti. Tačiau, mano nuomone, čia viskas taip pat, kaip ir Lietuvoje ar bet kurioje kitoje šalyje. Vaikai lygiai taip pat drausminami ir baudžiami. Jie lygiai taip pat verkia parduotuvėse, kai mama nenuperka norimo žaisliuko. Niekas jų čia per daug nelepina. Pirmaisiais metais Japonijoje man teko mokyti anglų kalbos 3 metų japoniuką. Tai būdavo tik 2 valandos per savaitę, tačiau mums abiem jos labai prailgdavo. Pirma, Yuzan (toks buvo jo vardas) nekentė anglų kalbos. Iš pradžių dar toleravo, o vėliau ėmė visiškai į mane nekreipti dėmesio. Jo mamytė, kaip ir dauguma japonių, ištekėjusi nedirbo ir visą laiką skyrė vaiko auginimui ir namams. Ji mudu palikdavo vienus, o į kambarį įeidavo tik jei Yuzan imdavo nepaliaujamai verkti. Tikrai nemačiau, kad ji Yuzan lepintų – po tų 2 valandų ji visada mus kuo nors pavaišindavo, bet niekada neleisdavo sėsti valgyti, kol nebus sutvarkyti visi žaisliukai. Prisėdus prie stalo liepdavo jam pirma pasiūlyti valgyti man, o tada jau ir jis galėdavo.

Kas mane dažnai nustebina, tai japonų vaikų piktumas. Kartais negaliu patikėti, kaip toks 3-5 metukų vaikiukas gali taip piktai su savo tėvais šnekėti ir ko nors reikalauti. Vaikai ten pyksta ir barasi kaip suaugę žmonės – niekada to neteko matyti Lietuvoje.

Kaip japonai savo vaikus moko, lavina?

Mane stebina ir piktina Japonijos edukacinė sistema. Vargšai japonų vaikai! Mat, jau nuo senų laikų, nors dabar tai ir draudžiama, Japonijoje viską lemia vardas. Dėl to varžomasi, kad vaikas patektų į geriausią darželį, geriausią mokyklą, universitetą, o tada jau, ieškantis darbo, nors to niekas dienos šviesoj nepripažįsta, kompanijos renkasi darbuotojus tik iš tam tikrų geriausių universitetų. Prieš porą metų net buvo toks baisus atsitikimas, kai viena motina nužudė kitos motinos dukrelę tik todėl, kad ji buvo protingesnė už jos, ir buvo varžovė patekti į darželį! Taip vaikai ir gyvena spaudžiami – norint patekti į privačią gerą mokyklą, reikia be galo daug mokytis. Kai tekdavo pasikalbėti su japonų mokinukais, tie aikčiodavo ir pavydėdavo, kad Lietuvos mokyklose pamokos baigiasi apie 2 valandą, kad namų darbus gali atlikti per kelias valandas, o vėliau turi laiko būreliams ar tiesiog žaidimams kieme, kad mokiniai mokyklose gali išsiprašyti iš pamokų.

Japonijoje viskas labai griežta. Tiek pradinukai, tiek vyresnieji mokiniai namo grįžta tik vakare. Tačiau net ir grįžus namo ir pavalgius vakarienę, japono mokinio diena nesibaigia. Čia dar yra tokios vadinamosios „dziuku“ mokyklos, kur mokomasi papildomai. O kur dar namų darbai… Tad visa diena praleidžiama mokantis. Kai mokinių paklausdavau, koks gi dalykas labiausiai patinka, atsakydavo, kad niekas. Jie nejaučia jokio malonumo mokytis.

Dar viena didelė problema japonų mokyklose – pamokų nelankymas dėl „idzime“ – tyčiojimosi. Čia kai kurie vaikai taip užgujami klasiokų, kad net bijo eiti į mokyklą. Direktoriaus kabinete teko matyti kelis storus tomus knygų apie tai, kaip apsaugoti vaikus nuo tyčiojimosi. Nors nežinau, kaip susiklostys mano tolimesnis gyvenimas, jei tik bus įmanoma, noriu, kad mano Juriukas bent jau vidurinę ir aukštąją mokyklą baigtų Lietuvoje, ar bent jau ne Japonijoje.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai



Žymos: , ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Japoniškas gimdymas: instrukcijos nėštukėms pateikiamos komiksų knygutėse”

  1. Irma
    2016/06/03 at 21:42 #

    keista. Lietuvoje taip pat suleidžiamas anti D globulinas- ir visiškai nemokamai.Iš patirties galiu pasakyti. Dėl placentos išėjimo – vieną kartą išstūmė greitai- nes gimdžiau su nejautra ir nelabai stūmiau, antrą kartą prireikė cezario prireikė (irgi nemokamo) taigi placentą ir viską išvalė. Šiaip nesu susižavėjusi japonų kutūra. Daug kas man ten visiškai nepatinka. Nesakau yra niuansų kurie kelia susižavėjimą, tačiau daugelis dalykų piktina ir kelia pasišlykštėjimą. Jau vien tai, kad jei jau tu pakliūsi į teismą (net jei būsi nekaltas) vis tiek būsi nuteisiamas, nes teisėjų atlyginimas ir karjera tiesiogiai priklauso nuo nuteisimų kiekio. (skaičiau taip pat straipsnyje) plius ten yra mirties bausmė pakariant. man japonai gan depresuojanti tauta. labiau net nei lietuviai. Net galiu pasakyti kad mūsų tautos labai daug kuo panašios: savižudybėmis, kraupiais nusikaltimais, depresijomis, besaikiu alkoholio vartojimu ir t.t.t.t.t.

Palikite atsiliepimą


devyni − 9 =

Kitos temos: