Pristatome dar vieną rubrikos „Veikli mama“ heroję Živilę Kasparavičienę (32 m.) iš Kauno. Moteris turi feisbuko ir instagramo paskyras „Virvė Style“ ir geba derinti dvi visiškai skirtingas veiklas – konditeriją ir nėrimą.
Živilė su vyru Laimiu augina 5 metukų sūnų Aroną.
Živile, ar būti veiklia mama jau „užprogramuota“, nes kadaise buvote veikli mergaitė?
Paauglystėje, lyginant su šių laikų paaugliais, buvau labai vaikiška, iki 14 metų žaidžiau su lėlėmis, kūriau ir siuvau joms rūbelius. Žaisdavau su sese namais. Iki 8 klasės nemėgau mokytis, sakydavau, kad mokslas ne man. Bet staiga pasikeičiau – o kas turėjo tam įtakos, negaliu atsakyti ir būdama 32 metų. Nuo pačių žemiausių pažymių viskas pakilo į aukštumas – mokytis pasidarė labai įdomu, o labiausiai patiko matematika. Tad save paauglystėje matau dviprasmiškai. Džiaugiuosi, kad pamilau mokslus, perskaičiau daug knygų. Gyvenome viename kambaryje su sese, pamenu, naktimis palinkusi ant grindų, mokydavausi eilėraščius – buvau apsėsta mokslų.
Iš prigimties esu labai aktyvi, kruopšti, darbšti. Nuo 16 metų dirbu niekieno nevaroma – tad labai greitai suaugau. Man patinka, kai viskas aišku, apibrėžta ir užrašyta. Visada žinau, kur einu ir ką darau. Šeima tik dar labiau pridėjo pasitikėjimo savimi.
Ar šeima nesumažino polėkio?
Prisimenu pirmąjį pasimatymą, per jį gėrėme arbatą. Toks nekaltas ir labai žemiškas susitikimas. Mano būsimasis vyras jau buvo ne vienerius metus dirbantis gerą darbą, o aš – jauna studentė, dirbanti, bet kartu ir valiūkiška.
Šeimoje polėkio nesumažės, jei žmona ir vyras bus vienodi. Štai, man patinka įvairūs sodo darbai, daržininkystė – visko išmokau iš tėvų. Mano vyras irgi toks pats. Man labai patinka visi rankų darbo projektai (gaminti, kažką atnaujinti), turėdama laiko, vis išbandau kažką naujo. Virtuvė? Gaminu daug ir skaniai. Patinka stilius ir mada, mėgstu susidėlioti derinukus. Esu įvairi, kūrybiška – kiekvienu gyvenimu etapu atrandu kažką naujo, kas man patinka.
Ar sunki buvo motinystės pradžia?
Motinystė atnešė labai daug gerų dalykų – visa patirtis man buvo Dievo dovana. Visų pirma neturėjau jokių baimių auginant mažylį, buvau užsispyrus ir kieta mama, o pats nėštumas ir gimdymas buvo labai greitas ir aiškus. Priešingai nei kūdikio auginimas. Kai jaunystė plaukus kedena ir tu nusiteikusi elgtis kaip sugalvojai, vaikas sudėlioja tavo kelią. Bemiegės naktys, prabudimai po 20–30 kartų per naktį, iki sūnui suėjo 4 metai, vaiko maitinimas savo pienu kas 30 minučių, nes jis buvo labai valgus. Daug zyzimo ir verkimo. Automobilis buvo katastrofa. Svetima vieta jam buvo visada svetima. Net neturėdavome kam palikti mažiuko, nes jis buvo labai aktyvus, anksti viską pradėjo daryti. Sulaukdavau replikų (kas blogiausia – ir iš artimiausiųjų žmonių): „Neduok, Dieve, man toks vaikas“. Ši patirtis mane, kaip pirmakartę mamą, išmokė greitai ir tikslingai veikti, eiti, bėgti – net ir 20 kartų atsikėlusi naktį, aš šypsausi iki dabar. Kelios raukšlės nepadarė manęs pikta mama ar pikta žmona. Atvirkščiai, tokia sudėtinga motinystė mane padarė geresnę. Neverkiu ir nesiskundžiu, nes tai, kas išgyventa, mane atvedė ten, kur esu ir kas esu dabar.
Neslėpsiu, esu aktyvistė, visada bėganti (ir perkeltine, ir tiesiogine prasme). Po gimdymo praėjus savaitei jau bėgau pirmąjį krosiuką, nors skaudėjo krūtinę, nes pieno turėjau labai daug. Kai kas nors vyksta ne pagal planą, mane gelbėja sportas, jis viską sustato į savo vietas. Sportas – mano gyvenimo variklis, mėgstu daug sporto šakų ir nebijau.
Kaip atsirado dabartinė veikla – nėrimas?
Dirbau universitete, bet kai pagimdžiau, išėjau 3 metų motinystės atostogų auginti Aroną. Kaip minėjau, „sunkus“ buvo vaikas, teko tiesiog atitrūkti nuo darbo, nori ar nenori. Bet kai sūnui buvo 3 mėnesiai, prasidėjo mano dabartinė veikla – pradėjau nerti. Taip, nerti vašeliu. Pastebiu, kiek mamų po gimdymo išeina iš gerų pareigų, dėl savęs ir savo polėkio. Ir tai normalu, nes motinystė atneša visokių galių. Labai džiugina, kad hobis tampa darbu, mylimu darbu. Ir kad pamažu pradedamas vertinti rankų darbas, idėjos, pateikimas, jausmas, emocija.
Man viskas prasidėjo atsitiktinai. Norėjosi gražaus krepšio, į kurį galėčiau sudėti vaikučio daiktus, žaisliukus. Netikėtai pamačiau nėrimo kursus ir užsirašiau. Ir tada prasidėjo – nuo krepšių daiktams iki kilimų. Vėliausiai atsirado stalo padėkliukai, ir tai turbūt mėgstamiausia mano veikla. Visi gaminiai mane džiugina, į visus įdedu begalę darbo ir širdies. Daug jausmo, daug įdėto darbo ir idėjų. Glosto širdį, kad žmonės taip vertina gaminius iš virvių.
Per karantiną gimė dar viena idėja – dekoravimas. Norėjau įrodyti, kad močiutės nėrinius galima perkelti į 21 amžių. Vąšelis ir siūlai daugumai asocijuojasi su senienomis iš močiutės kaimo. Man norėjosi parodyti, kaip galima nėrinius pateikti stilingai, estetiškai ir skoningai, kaip jie tinka namuose, terasose, net iškylose. Norėjau parodyti, kaip galima pasidaryti „coffe table“ ritualą su drauge ar mama, geriant kavą gražioje aplinkoje. Ir nesvarbu, kad turi 5 minutes, – svarbiausia nusiteikimas. Kiekvienas sezonas turi savų pliusų, pavasarį labai daug žiedų soduose – iškyla juose yra privaloma. O žiemą nepamirštama bus iškyla ant ledo su rogėmis ir karšta arbata, todėl visur vežiojuosi krepšį su padėkliukais ir kitomis iškylų dekoracijomis.
Nesu viso to profesionalė – dekoravimas man yra ta saldžioji darbo pusė, kai gali improvizuoti, žaisti ir gauti gerą nuotaiką bei atgalinį ryšį. Jei paklaustumėte, kam to reikia, atsakyčiau paprastai – per daug gyvenime streso ir negatyvo, o kas gražu šilta ir jausminga, mes padedame kažkur toli.
Ar šeima prisideda prie jūsų veiklos?
Mano šeima visada su manimi. Esame kumštis. Labai padeda, nes vienai būtų per sunku, o ir laiko tada kartu praleidžiame daugiau. Mažasis dalyvauja ir fotosesijose, nes yra gaminių ir vaikams. Vyras fotografuoja, filmuoja, prisideda ir prie gamybos. Visi įtraukti, bet ne prievarta. Kol vaikas buvo mažas, vyras jį užimdavo, migdydavo, nes man tekdavo naktimis įgyvendinti idėjas. O šiaip visi mane supantys žmonės padeda – tiek morališkai, tiek fiziškai.
Daugybė moterų jus pažįsta kaip konditerę. Kaip viską spėjate?
Labai mėgstu gaminti tortus ir kitus saldžius patiekalus. Ši aistra atsirado nuo 18 metų, pamažu įsitraukiau į virtuvės reikalus, ir šiandien visi, užsukę į svečius, jaučiasi kaip pas mamą. Gaminu labai įvairiai – tai kuskuso troškinukas su falafeliais, ar gėlių panakotas su braškėmis. Esu savamokslė, bet labai mėgstu išbandyti vis kažką naują. Išduosiu paslaptį – nevalgau savų tortų ir mėsos.
Kas mieliau – konditerija ar dekoravimas?
Abu. Pirmadienį dekoruoju, antradienį gaminu. Arba viską kartu. Dievinu tai, ką darau. Nežinau, ar taip bus visą gyvenimą, bet žinau viena, kad būtent šį laikotarpį prisiminsiu ne tik iš nuotraukų, bet ir iš to, ką atradau, patyriau, išmokau ir per ką perlipau. Vertinu visą gyvenimo patirtį, jei šiuo metu noriu – einu ir darau. Patinka pokyčiai ir lengvas stresas.
Ko palinkėtumėte mamai, kuri dabar skaito šį tekstą?
Nesvarbu, kiek turite vaikų, vieną ar daugiau, – nepamirškite būti moterimi ir žmona. Nebūtų vyro ir moters, – nebūtų ir vaikų. Labai svarbu išlikti tokia, kokią tave pažino, ir nesvarbu, kad augi ir tobulėji, bet mūsų esybės iš mūsų niekas neišims. O keliaudami per gyvenimą su šypsena, visada atversime daugiau durų.
Simona Juodsnukienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
