Su dviem biologiniais vaikais iš emigracijos grįžę Jolanta ir Gintaras Vaičiuliai šiuo metu globoja keturis vaikus. Visgi iš aplinkinių dėl to yra sulaukę ir kandžių replikų. „Ne kartą girdėjome įžūlius komentarus, kai sugrįžę su dvylikamečiu sūnumi ir kūdikėliu ant rankų laikui bėgant į globą priėmėme dar keturis vaikus. Mus sarkastiškai vadindavo verslininkais“, – prisimena globėja Jolanta Vaičiulienė. Tačiau šeimai buvo nė motais aplinkinių kalbos. Žinojo, jog elgiasi teisingai, nes taip jiems liepė širdis.
Šeima dar Norvegijoje susilaukusi antrojo sūnaus po dešimties metų emigracijoje grįžo į gimtinę. Moteris užsirašė į globėjų kursus, mat jau seniai norėjo globoti vaiką.
„Dar prieš vestuves buvau vyrui papasakojusi apie savo norą globoti vaikus. Sugrįžusi į Lietuvą ir baigusi kursus tapau budinti globotoja. Laikui bėgant į laikiną globą paėmėme vos trijų mėnesių mergaitę. Dabar ji – mūsų šeimos dalis, – pasakoja J. Vaičiulienė prieš globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuojamą globos savaitę, kuri vyks nuo birželio 26 dienos. – Trims vaikams augant šeimoje, į globą priėmėme dar du globotinius – brolį ir sesę. Kai jie atkeliavo į mūsų šeimą, berniukui buvo 15, o mergaitei – 10 metų. Daug ką gąsdina paauglių paėmimas į globą, bet mūsų šeimos – tikrai ne. Neilgai trukus supratome, kad esame jau septynių asmenų šeima.“
Du biologinius ir tris globojamus vaikus auginanti šeima dabar į laikiną globą yra priėmusi ir šešiametį. Jis – vienmetis su dar Norvegijoje gimusiu Jolantos ir Gintaro sūnumi.
Visgi iš pradžių globėja išgirsdavo ir neigiamų komentarų, neva viską daro tik dėl pinigų: „Žmonės turi įvairių nusistatymų. Išgirsdavome komentarų, kad vaikus globojame dėl gaunamų išmokų. Tuomet žmonių paklausdavau – o kodėl patys nesiryžtate globoti ir pasižiūrėti, koks tai verslas. Dabar į komentarus tiesiog nekreipiu dėmesio.“
Pati tapo patarėja
Globojant įvairaus amžiaus vaikus kildavo klausimų, tačiau savitarpio pagalbos grupėse šeimos, globojančios vaikus nuolat pasidalindavo patirtimi, pasakoja J. Vaičiulienė. Kartą globėją nustebino iš nepažįstamos moters gauti klausimai:
„Socialiniuose tinkluose mane susirado moteris, kuri labai norėjo tapti globėja, tačiau turėjo įvairių baimių ir klausimų. Kurį laiką su ja susirašinėjome, aš jai dalinau patarimus, nukreipiau į globėjų mokymus. Po kurio laiko ji tapo globėja. Ir dabar palaikome ryšį. Vaikus globojančių ar įsivaikinusių šeimų bendruomenė labai tvirta. Pasitikime vieni kitais bei žinome, jog sulauksime pagalbos iš globos centrų darbuotojų ar vieni iš kitų“, – sako J. Vaičiulienė.
Trys savybės, padedančios auginti vaikus
Anot globėjos, be aplinkinių palaikymo labai svarbios yra ir asmeninės savybės: sąžiningumas, kantrybė ir humoras.
„Visų pirma svarbu būti sąžiningam prieš patį save. Jei vidinis balsas sako, jog noriu tapti globėja, į šeimą priimti daugiau vaikų, nereikia minties stumti šalin. Geriau ieškoti galimybių. Žinoma, auginant būrį vaikų reikia būti ir kantriam. Aš pati dvylika metų sportavau lengvąją atletiką. Išsiugdžiau discipliną. Dabar ji man labai gelbsti auginant vaikų būrį. Tačiau vien tik griežtomis taisyklėmis nereikia apsiriboti, juk vaikai yra vaikai, jie krečia išdaigas, todėl reikia mokėti jas priimti ir tiesiog pasijuokti – pasakoja globėja J. Vaičiulienė. – Juokas artimas vaikams. O ir man pačiai daug lengviau šitaip žengti per gyvenimą. Ne į viską turime žiūrėti griežtai ir rimtai.“
