Komunikacijos specialistė, nuomonės formuotoja Medeina Andriulienė neseniai išleido knygą apie kūdikių mitybą ,,Nuo pirmo kąsnio“. Knyga atsirado iš asmeninės patirties, nes Medeina – 2,5 metų Anos ir pusės metų Marijos mama.
Ar iš tiesų taip svarbu, kokius mitybos įpročius mes formuojame vaikams? Kas dar, be mitybos, svarbu juos auginant? Apie tai kalbamės su Medeina Andriuliene.
Medeina, tikriausiai maisto gaminimas yra vienas iš jūsų pomėgių?
Kai prieš 10 metų susipažinome su vyru, pradėjau gaminti iš poreikio, nes jis turėjo du sūnus. Aleksandras ir Konstantinas tada dar buvo maži. Gyvenime nebūčiau patikėjusi, kad kada nors išleisiu kulinarinę knygą, nes pirmais mėnesiais man ašaros į sriubą kapsėjo, niekas ten lengvai nesisekė. Bet išmokti gaminti buvo būtinybė. Mokiausi labai techniškai, tiksliai ir pykdavau, kai receptuose rasdavau parašyta ,,žiupsnelis druskos“. Man turėjo būti nurodyta tiksliai gramais.
O kai gimė Ana, teko išmokti gaminti ir kūdikių maistą. Papildomas maitinimas atrodė baisus dalykas, jaučiau, kad tai vaikui labai svarbus etapas, padedantis pagrindus tolesnei jo sveikatai. Nuo to nemažai priklauso, kaip žmogus maitinsis visą likusį gyvenimą. Labai daug domėjausi atliktais tyrimais, aš mėgstu paskęsti informacijoje. Lietuvių kalba informacijos buvo mažiau, todėl daugiausia skaičiau užsienio portalus. Kai pradėjau dalintis ta informacija instagrame, mamos pradėjo rašyti: kaip šaunu, norime daugiau.
Ką užsienio specialistai rekomenduoja kitaip, nei mūsiškiai?
Viena iš priežasčių, kodėl pradėjau dalintis informacija, buvo ta, kad pas mus kartais remiamasi pasenusiomis žiniomis. Pavyzdžiui, kad papildomai maitinti reikėtų pradėti nuo 4 mėnesio. Arba kad reikia vaikučiui duoti atsigerti vandens arba arbatėlės. Arba kad negalima prieskoniais gardinti kūdikio maisto, jis turi būti tik prėskas. Kitas kraštutinumas– populiarėjantis ,,kūdikio vadovaujamas primaitinimas“ (kai vaikas pats renkasi, kiek, ko ir kaip valgyti) ir teigimas, kad dabar jau tik taip reikėtų visus vaikučius maitinti. Aš nemėgstu kraštutinumų. Todėl knyga atsirado iš noro pateikti naujausią susistemintą informaciją apie kūdikių maitinimą vienoje vietoje. Suprantu, kad ir mano knyga pasens po kurio laiko, bet šiuo metu tai bus naudinga daugeliui tėvų.
Į knygą sudėjau teoriją ir savo pačios išbandytus receptus, kuriuos gaminau Anai. Man buvo svarbu, kad kūdikio maistas būtų kuo panašesnis į šeimos maistą, kad jis būtų pagardintas prieskoniais ir kad būtų kuo didesnė įvairovė. Norėjau parodyti, kaip galima tą įvairovę sukurti praktiškai. Pavyzdžiui, virti košes iš 10 skirtingų kruopų rūšių naudojant gyvulinės ir augalinės kilmės pieną, skirtingus prieskonius. Keisdamas ingredientus gali nesikartojančią košę virti metus laiko.
Moksliniai tyrimai rodo, kad kuo daugiau skonių vaikas išragauja, kuo įvairesnės tekstūros, temperatūros būna patiekalai, tuo jis bus atviresnis skoniams ir ateityje. Juk maždaug nuo metų prasideda išrankumas maistui. Formuojasi nuomonė, kas patinka, kas nepatinka. Todėl iki metų susidėlioja visos kaladėlės, kaip bus pastatyti mitybos įpročiai. Nuo metų vaikas kažko gali ir atsisakyti, bet bus bent jau pabandęs. Galbūt su laiku jis bandys vėl. Dabar mes turime visą vaikų kartą, kurios racionas labai siauras, kurį sudaro tik makaronai, vištiena, blynai… Vaikai nemėgsta daržovių, atsisako ragauti naujų produktų.
Kaip naujus skonius priimdavo jūsų dukrytė?
Man patinka teorija, kad vaikui naują patiekalą reikia pasiūlyti 21 kartą. Labai svarbu tėvams pasakyti, kad nebijotų siūlyti penktą, dešimtą kartą. Iš Anos auginimo patirties galiu pasakyti, kaip sudėtinga gaminti žinant, kad vaikas išspjaus. Turi sąmoningai prisiversti dėti tą produktą ant stalo kiekvienąkart su viltimi, kad dabar jau pradės valgyti. Anos vienintelis tikrai nemėgstamas patiekalas – pupelės, nors ir jų iki šiol įberiu į lėkštę. Anksčiau ji labai nemėgo mėsos, ypač kietesnės, nes nemėgo kramtyti. Dabar mėsą valgo. Dar labai nemėgdavo šalto jogurto ir varškės, ne kartą juos šildžiau. Tai savotiškas žongliravimas, bet kai įpranti tai daryti, nėra kažkoks didelis darbas. Pieno produktai tapo vieni mėgstamiausių. Man 21 karto siūlyti neteko – patiekalą imdavo ragauti greičiau.
Jūsų vieši pasisakymai apie motinos pieną galbūt ne vieną nustebino. Pasakėte, kad tai tėra tik maistas, ir nereikia žindymo mistifikuoti.
Nenoriu tapti kažkokia laktacijos prieše! Pati žindžiau abu savo vaikus, tiesa, mažąją maitinu nutrauktu pienu jau pusė metų. Aš už mamos pieną, jei tai nekelia mamai diskomforto. Aš manau, kad mamos psichinė sveikata yra ne mažiau svarbi už fizinę. Mūsų visuomenė turi nueiti ilgą kelią, kol tai supras. Tos mamos, kurios negali (ar paprasčiausiai nenori) maitinti pačios dėl įvairiausių priežasčių, yra žiauriai smerkiamos. Ir yra daug dezinformacijos. Aš manau, kad mamos pienas gerai, bet tai nelemia visko vaiko gyvenime. Taip, yra keletas medicininių atvejų, kada motinos pienas labai svarbus, pavyzdžiui, ankstukams. Bet tai išimtiniai atvejai. Man kelia šiurpą, kad įvairiuose lankstukuose rašoma, kad nežindyti vaikai bus stori, kvailesni ir nesusiformuos jų emocinis ryšys su mama. Arba kad mišinys yra kaip narkotikai, jo pabandęs vaikas jau niekada nebeims krūties. Visa tai yra paneigta, kažkada tokios išvados darytos iš blogai atliktų mokslinių tyrimų. Deja, net ir moksliniai tyrimai kartais būna išpopuliarinami tokie, kurie kelia abejonių.
Visuomenėje smerkiamos ne tik nežindančios mamos, bet ir maitinančios nutrauktu pienu iš buteliuko. Aš pati dabar taip maitinu ir žinau, kiek tai reikalauja darbo – šventos yra moterys, kurios taip maitina! Taip penkiskart sunkiau, negu tiesiog žindyt.
Nemėgstu radikalumo. Mamos pienas yra gerai, bet jei kažkas nepavyksta, mamos psichinė sveikata prasta ir ji negali maitinti, tai irgi ne tragedija. Nesvarbu, kokios yra priežastys, jei mama negali maitinti, tai negali. Mišinukas irgi gerai. Vienintelis moksliškai įrodytas jo trūkumas – dažnesnės pilvuko bėdos, galbūt taip nutinka dėl prastai sterilizuojamų buteliukų ar žindukų. O visi kiti mitai, kad nežindyti vaikai turi žemesnį intelekto koeficientą ar ilgiau verkia darželyje, yra paneigti.
Medeina, tarp nėštumų ir gimdymų ne tik išleidote knygą, bet ir sukūrėte vaikiškų prekių verslą?
Man rodos, dažnai moterims nėštumas ,,užkuria“ idėjas ir energiją. Kai laukiausi pirmosios dukros, vieną dieną vaikščiojome su drauge stumdydamos vežimėlį. Žinojau, kad, auginanti kūdikį, ji irgi svajoja apie nuosavą verslą. Turėjau idėją ir ėmėme ją vystyti. Man labai artimos natūralios medžiagos: vilna, linas, nes jos tinka ir alergiškiems, atopiniu dermatitu sergantiems vaikams. Sugalvojome sukurti lininį vokelį į vežimėlį, kuris tiktų šiltesniam metų laikui. Juk antklodėlės ir pledai dažnai nuslysta ant žemės, nėra patogūs. Ištestavome gal kokius 7 modelius, kol galų gale pagaminome patogiausią ir susitarėme, kas juos Lietuvoje siūs. Po to priaugo kiti produktai, susiję su edukacija, – pavyzdžiui, raidžių formos medžio kaladėlės, kurias galima ir į burną įsikišti, jos pagamintos iš saugių medžiagų.
Labai anksti savo vaikus mokote pažinti raides?
Mūsų šeima yra knygų mylėtojai, todėl ir internetinėje parduotuvėje turime prekių kūdikiams, kurios parengia vaiką kalbėjimui, skaitymui. Tai įvairios kaladėlės, dėlionės, plakatai.
Man patinka popierinės knygos, bet dabar daugiau perskaitau telefone, nes tada gali skaityti bet kur. Skaitau laukdama eilėje, mašinoje šventas dalykas klausyti garso knygas. Todėl ir mūsų vaikams knyga yra dalis jų gyvenimo, aš net į gimdymo namus buvau pasiėmusi kūdikiams skirtą knygutę! Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme dukroms skaitau nuo pat pirmos jų gyvenimo dienos. Sakoma, kad su vaiku reikia daug kalbėti, kad būtų skatinama jo kalbos raida. Bet kai skaitai knygutę, tą darai raiškiau, neskubėdamas, su pauzėmis. Man natūraliai kalbant ne visada taip išeina. Mūsų Anai dar nėra trejų, ji jau kalba sudėtingais sakiniais ir mokosi dėlioti iš raidžių žodžius – jaučiu, kad iki ketverių jau turėtų skaityti. Pusantrų jau mokėjo visą abėcėlę, skaičiuoti iki dešimt – dabar šių dalykų moka jau ir anglų kalba. Nieko nedarome per prievartą, nėra taip, kad pasisodinu ir „mokomės“ – jokiu būdu. Viskas tik per smagų laiką kartu, žaidimą, mokymosi integravimą į kasdienį gyvenimą.
Sveika mityba, skaitymas… Kas jums kaip mamai dar svarbu?
Mūsų, dabartinių mamų, bėda ta, kad mums viskas atrodo svarbu. Instagrame matai, kaip kitas vaikas žaidžia Montessori virtuvėlėje, piešia su mama, sportuoja akrobatikos būrelyje, ir pradeda graužti sąžinė, kad tu tiek daug visko nedarai. Mane sutrikdė informacija, kad dėl vaiko sveikatos reikėtų bent 4 valandas per dieną praleisti lauke. Net ašaros kauptis ėmė! Kaip, auginant pametinukus, rasti tas laisvas 4 valandas per dieną? Kartais save plaku, kad nepakankamai darau. Bet mokausi paleisti tas mintis, juk ir vaikams reikia laisvės, ramaus pabuvimo su savimi pačiu.
Man svarbu fizinė vaiko raida, jau ieškojau, kas priimtų Aną į gimnastiką. Radau vieną trenerį, bandėme pradėti lankyti, bet supratau, kad dar tikrai per anksti. Kol kas užtenka tiesiog pasivaikščioti lauke. Šiuo metu esame išvykę ilgesniam laikui į Gran Kanariją. Čia šilta, tikrai daug laiko praleidžiame lauke. Bet visada sakydavau ir dabar taip manau, kad keliauti su mažais vaikais yra tėvų noras, o ne vaikų. Vaikui visų geriausia namuose, kur yra įprasta rutina, aplinka. Kai jis žino, ką veiks, kada valgys. Kelionėse vaikai išsiderina, nesvarbu, kiek jie gauna naujų įspūdžių ir paauga, bet to kaina taip pat nemaža. Lieku prie nuomonės, kad mažiems vaikams iki penkerių metų kelionių nereikia, kelionės reikalingos tėvams, bet juk ne viskas ir turi suktis apie vaikus.
Sukūrėte ,,jungtinę šeimą“, kurioje auga vyro vaikai ir jūsų bendri vaikai. Ar sudėtinga gyventi tokioje šeimoje?
Nuo pat pradžių buvome nutarę, kad berniukai pusę laiko gyvena su mumis, pusę – su savo mama. Pradžia daugeliu aspektų buvo sudėtinga, nes nieko nenorėjau daryti atmestinai, kartu dalijomės ir auklėjimu, ir problemomis. Aš pati buvau dar labai jauna, reikėjo susikurti ryšį, bet sunkiausia tai, kad pamotė visada bus ta blogietė ir niekada nebus visuomenės pagirta už tai, kad stengėsi. Per mažai rūpinsiesi auklėjimu,– būsi apkaltinta abejingumu, per daug visko darysi, – kaltins, kad bandai atstoti vaikams mamą, užimi jos vietą. Per 10 mūsų bendro gyvenimo metų radome modelį, kuris geriausias mūsų šeimai. Džiaugiuosi, kad draugiškai ir dalykiškai galime aptarti visus reikalus su berniukų mama. Įsivaizduoju, kaip sudėtinga šeimose, kurios išsiskiria su dideliais pykčiais, kuriose nesikalbama, tada juk ir vaikai jaučia didelį stresą!
Jūsų sesuo Austėja Landsbergienė augina 4 vaikus, jūsų šeimoje irgi auga 4!
Man visada sesė atrodė išprotėjusi, kad turi tokią didelę šeimą! (juokiasi). O dabar pati šeimoje auginu keturis. Tėvystės patirtį gali tobulinti be galo, atrodo, jau viską žinai, o gimsta kitas vaikas, ir tavo žinomi dėsniai nebegalioja, viskas vėl nuo nulio. Kuo daugiau vaikų augini, tuo labiau suvoki, kaip sunku taikyti universalius receptus. Universalus galbūt tik vienas, kad visiems be išimties vaikams reikia skaityti knygas. O visa kita skiriasi kardinaliai, net tarp tos pačios lyties vaikų. Net tie patys biologiniai dalykai, vaiko kūdikystė gali visiškai skirtis. Svarbiausia su vaiku sukurti ryšį ir jo neprarasti. Su vaiku reikia kalbėtis, su juo būti. Čia ne visada yra romantikos, ilgai kalbėtis su 7 metų vaiku yra gana nuobodu, jis ne visada turi kažko prasmingo (juokiasi). Bet jei tu nesikalbėsi dabar, tai jis nesikalbės su tavimi, kai bus paauglys. Tai vienintelis receptas. Jei nori turėti ryšį, turi kalbėtis nuo mažiuko iki didelio.
Kokia buvo ekstremaliausia jūsų motinystės diena?
Kai prieš pusę metų gimė Marija, grįžusi iš gimdymo namų pagalvojau: Dieve, ką mes padarėme! (juokiasi). Reikėjo trupučio laiko, kol išmokome būti šeima su keturiais vaikais. O ekstremaliausias laikas buvo karantino metai, kai namie auginau pirmagimę Aną, berniukai iš namų mokėsi nuotoliu, o vyras nebegalėjo vykti į komandiruotes užsienyje ir iš kito kambario vis šaukdavo: ,,Tyliau, aš negaliu dirbti“. Turėjau mokyklos pertraukų metu paruošti berniukams pietus, visus reikia maitinti pagal grafiką, o aš negalėjau pasikviesti jokios pagalbos, nes saugojome senelius nuo kovido.
Didelę šeimą suprasti gali tik žmonės, kurie tokią šeimą turi. Kai sako, nesvarbu, vienas vaikas šeimoje ar penki, su tuo nesutinku. Mūsų šeimoje normalu, kai per dieną 5 kartus prasisuka indaplovė ir skalbyklė. Tos buities daug, bet padeda ir berniukai. Aleksandrui jau 16, Konstantinui 11. Kai berniukai būna pas savo mamą, su vyru juokaujame: o kas dabar sutvarkys stalą? Man didelė šeima yra fantastika. Kažkada išgirdau mintį, kad su vaikais tu turi 18 vasarų. Kartais atrodo, oi kada tie vaikai užaugs! Bet jie užaugs greitai, vėl galėsi užsiimti kuo tik norėsi, todėl tą trumpą laiką aš labai vertinu. Kad ir filmų žiūrėjimą kartu. Vyresnieji vaikai mane juokais vadina ,,Vilniaus vandenimis“, nes aš labai greitai susigraudinu ir šluostau ašaras. Kai man sunku, neverkiu, bet labai lengva mane sugraudinti, kai gyvenime vyksta kažkas gražaus, dažnai verkiu iš laimės.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
