www.svajoniuvaikas.lt
Nevaisingumas tampa vis didesne problema. Nieko nebestebina, kai po vestuvių (ar net pirmo vaiko gimimo) slenka metai, kol šeima pradeda lauktis. Tikimės, kad straipsnių ciklas, kurį parengė klinikinė embriologė, bus naudingas.
Vyr. klinikinė embriologė Aušra Blažėnienė, www.svajoniuvaikas.lt
Įdomus įvadas į nevaisingumo gydymo istoriją
Senovės civilizacijos – kalta tik moteris. Senovės pasaulio civilizacijos manė, kad vaisingumo problema yra tik moters reikalas, kad nevaisingumą sukelia moters gyvenimo būdas, nenuolankumas dievams, netinkamas rūpestis vyru.
Senovės istorijoje net žodžio „moteris“ reikšmė tapatinama su motina žeme – siejama su derlingumu ir vaisingumu. Niekur senųjų civilizacijų raštuose neminima, kad nevaisingumas gali būti susijęs ir su vyriškąja gimine. Primityvus ir ribotas to laikotarpio žmonių mąstymas vertė tikėti kitaip. Vyrų vaisingumo/nevaisingumo tema neegzistavo. Nors kai kuriose senovės kultūrose ir buvo garbinamas vyro lytinio organo prototipas, bet jis niekada nebuvo siejamas su vaisingumu. Buvo manyta, jog tai tik jėgos, stiprybės ar malonumo organas, suteikiantis vyrui galimybę pajausti sąsają su savo dieviškuoju pradu, kaip dievų skirtas apdovanojimas po sunkios medžioklės, kovos ar darbo. Niekur senovės civilizacijų raštuose nekalbama apie vyro sėklą, sėklos kokybę, jos įtaką ar reikšmę vaisingumui.
Nuostata, kad tik derlinga žemė – vaisinga moteris – gali duoti vaisių, nepateikia jokio atsakymo, kokiu būdu ir kaip. Todėl, kad senosios civilizacijos tikėjo, jog tik moters paklusnumas vyrui, kaip dievo kūriniui, jo norų tenkinimas, atsidavimas vyrui, kartu ir patiems dievams gali padaryti ją vaisingą.
Žmonės tikėjo sąsajomis su gamta ir dievų palaiminimu, vaisingumo skatinimui. Jie tikėjo, kad tik dievai gali padaryti juos vaisingus. Todėl moterys, kurios nepastodavo, buvo labai smerkiamos, kai kuriais atvejais net izoliuojamos, kaip blogųjų būtybių įsikūnijimai. Visada moteris buvo laikoma kalta dėl nesubėgėjimo tapti nėščia, išnešioti ar pagimdyti kūdikį. Kas įdomiausia, tokia vaisingumo samprata aptinkama visose senovės civilizacijų religinėse ir kultūrinėse išraiškose nuo Egipto, Arabijos iki Europos.
17 amžius – atrandami spermatozoidai. Tik 17-ame amžiuje buvo išrasta pirmoji priemonė savo prototipu panaši į šiuolaikinį mikroskopą. Nors priemonė ir buvo išrasta 1620 metais, tačiau ji vis dar buvo nepopuliari.
Tik apie 1660–1670 metus, kai Italijos, Olandijos ir Anglijos biologai pradėjo šią priemonę naudoti studijuojant biologiją, ji išpopuliarėjo. Tai padarė didelę įtaką žmogaus suvokimui apie biologinio pasaulio vystymąsi.
Pirmasis, kuris pasiekė 300 kartus padidinimo galimybę, ir pirmasis, kuris 1677 metais pranešė pasauliui apie spermatozoido atradimą, buvo danų mokslininkas Antonie Van Leeuwenhoek’as. Jis ištyrė lašą savo sėklinio skysčio (spermos) iškart po to, kai pasimylėjo su žmona. Tai jis pirmasis pranešė apie mažų „gyvūnėlių“ atradimą spermoje, kuriuos jis tuo metu pavadino Animalculis.
Tikriausiai dėl to, kad šis mokslininkas buvo reformistas, ir jam atrodė, kad visi spermijai yra panašūs į mažus žmogeliukus su galvyte, kūneliu ir uodegėle.
Tik nuo tada buvo pradėta manyti, kad skystyje, kuris išsilieja iš vyro ar kito žinduolio patino lytinio organo susijaudinimo būsenoje, kartu išsiskiria ir spermatozoidai, kurie galbūt ir galėtų būti kitos kartos gyvybės iniciatoriai.
Tačiau nors tai ir buvo atradimas, kuris davė pažangą mokslo ir medicinos vystymuisi, žmonėms vis tiek buvo sunku suvokti ir priimti sampratą, kad nauja gyvybė užsimezga būtent dėl to. Masinis visuomenės mąstymas vis dar rėmėsi tik senovės kultūriniais ir religiniais įsitikinimais.
18–19 amžius – tolesni spermos tyrimai. 1786 metais Italų mokslininkas Lazarro Spallanzani (kunigas, biologas ir fiziologas) paskelbė, kad spermijus yra būtinas apvaisinimui, ir įrodė, kad spermijai turi branduolį ir citoplazmą.
Apie 1827-uosius metus buvo atlikti du svarbūs atradimai vaisingumo tema. Pirmasis – šveicarų anatomo, embriologo, histologo Alberto Van Kollikerio darbas, kuris atskleidė tikrąją spermatozoido prigimtį. Jis įrodė, kad būtent jie apvaisina kiaušinėlius, kurie vėliau pradeda dalintis. Jis taip pat spėjo, kad paveldėjimo bruožai galimai perduodami per ląstelės branduolį. Antrasis svarbus atradimas 1827 metais buvo vokiečių kilmės mokslininko ir atradėjo, gimusio Estijoje, Carl Ernst Von Baer – jis pirmasis atrado žinduolio kiaušialąstę. Tai davė pradžią embriologijos, kaip biologijos ir medicinos mokslo šakos, vystymuisi.
1839 metais vokiečių botanikas Schleidonas rašė: „Yra vienas ir universalus elementarių organizmo dalių vystymosi principas ir tas principas yra ląstelės formavimasis“. Šitaip buvo suformuota ląstelės teorijos pradžia. Vėliau jis pademonstravo, kad visų gyvūnų kiaušialąstė ir yra ta ląstelė, iš kurios susiformuoja visų kitų organų ląstelės ir audiniai. Ieškant sąsajų su senovės tikėjimais, galima būtų tai interpretuoti kaip derlingos žemės terpę, į kurią yra pasodinama sėkla, tik, deja, pati sėkla viešai, dėl religinių ir kultūrinių įsitikinimų, vis dar nebuvo minima.
Visa ši mokslo pažanga leido vystytis ir plėtotis patologijos bei embriologijos mokslo sritims. Šie pirmieji žingsniai į ląstelės teoriją vėliau po truputėlį tobulino ir keitė religines nuostatas, tačiau tik palaipsniui jų traktatuose buvo pradėta minėti vyro sėkla, jos svarba ir sąsaja su vaisingumu.
19 amžius – pirmos užuominos apie dirbtinį apvaisinimą. 1799 metais škotų operuojantis gydytojas John Hunter atliko pagalbinę inseminaciją (IUI) moteriai, kurios partneris turėjo Hipospadijos defektą (uretros įgimtą patologiją).
1866 metais modernios ginekologijos pradininkas iš Pietų Karolinos James Marion Sims parašė knygą, kurioje aprašė visą vaisingumo ciklą, susijusį su moters menstruaciniu ciklu. Tačiau tik po 50 metų visa tai buvo atrasta iš naujo, patvirtinta ir suprasta. Šioje knygoje pirmą kartą buvo paminėtos sėkmingos pagalbinės inseminacijos (dabar vadinamos IUI), kurias jis atliko porai, negalėjusiai susilaukti vaikų 9 metus.
Tačiau šis mokslininkas nebuvo suprastas visuomenės, buvo užgauliojamas ir kritikuojamas, kad per reikliai domėjosi spermos tyrimais.
Svarbu paminėti, kad, bėgant laikui, jau apie 1920 metus pirmą kartą buvo kontraversiškai pastebėta ir aprašyta įvairių psichologinių veiksnių įtaka nevaisingumui ir kad tai yra svarbus veiksnys, kai nesiseka pastoti.
Kalbiname puslapio svajoniuvaikas.lt autorę, HCPC (UK) licencijuotą vyr. klinikinę embriologę Aušrą Blažėnienę.
Aušra, kaip manote, ar per mažas dėmesys vyrų vaisingumui yra ir šių dienų problema?
Gyvename 21-ame amžiuje, bet šio klausimo samprata vis dar ribota, psichologiškai vis dar esame suvaržyti, kai kalbama apie vyrų vaisingumo svarbą, vis dar jo nesureikšminame. Nėra skiriamas svarbus dėmesys vyrų nevaisingumo prevencijai, priežasčių nustatymui ir gydymui. Juk mes jau galime naudotis naujausiomis technologijomis, atliktais moksliniais darbais, kurie mums leidžia stebėti ir matyti, kad embrioninės ląstelės ir jos kokybiškas vystymasis priklauso nuo kokybiško spermatozoido, kad būtent spermatozoidas aktyvuoja ląstelę, kad nuo jo atnešamos informacijos priklauso, kaip ląstelė pereis visas savo vystymosi stadijas. Deja, vis tiek susitelkiama vien tik į moters nevaisingumą, kaip į pagrindinę problemą, o vyro nevaisingumo problema sprendžiama kaip šalutinė.
Gerbiamo profesoriaus iš Izraelio atliktas tyrimas akivaizdžiai sujudino mokslo ir medicinos visuomenę ir parodė, kad vyrų nevaisingumo problema nėra šalutinė, bet labai svarbi ir sparčiai progresuojanti bei ties pavojaus riba.
Gyvenate Anglijoje, dirbate su pacientais iš labai skirtingų pasaulio šalių. Ar kultūriniai ir religiniai veiksniai vis dar lemia visuomenės supratimą apie vyrų vaisingumo problemą?
Deja, net ir šiomis dienomis mes vis dar matome stiprią religinių ir kultūrinių nuostatų įtaką vyrų nevaisingumo klausimu. Dažnai tenka su tuo susidurti.
Įsivaizduokite jaunuolį, iš labai religingos, su rytų religija susijusios šeimos, kuris neseniai sukūrė savo šeimą. Gyvena jauna pora ir ilgą laiką negali susilaukti vaikelių. Toje šeimoje visų pirma visi smerkia moterį. Tačiau supratimas apie vyro nevaisingumo galimybę jau yra, tad, laikui bėgant, giminės ir artimieji pradeda žvairuoti ir į vyriškį. Galų gale, įtarus abu, jie susiduria su giminių spaudimu, kaimynų, visuomenės ignoravimu ir net pasmerkimu, dėl ko? Dėl vyraujančių religinių įsitikinimų. Tokia pora patiria didelį stresą, net priversta emigruoti, palikti gimtus namus.
Anglijoje labai dažnai susiduriama su pacientų emigracija dėl nevaisingumo problemos. Taigi, emigravus šiai porai, ir jaunuoliui pradėjus tirtis, nustatoma nevaisingumo problema – azoospermija (visiškas spermatozoidų nebuvimas). Artimųjų palaikymo nėra. Vyrui tai yra pasaulio pabaiga, nuosprendis. Vakarų šalių žmogus priims visa tai visai kitaip, tačiau šiam žmogui, iš tokios religingos šeimos, tai yra neapsakomai didelė psichologinė trauma.
Kitas niuansas – spermos tyrimas. Vakarų pasaulio ir labiau išsivysčiusių kraštų žmonėms tai yra suprantamas reikalas, tačiau mažiau išsivysčiusių šalių gyventojams, kur religija vis dar turi stiprias šaknis, yra nesuprantamas.
Kad galėtume ištirti vyro spermos vaisingumo laipsnį, reikia masturbacijos būdu surinkti sėklinį skystį (spermą) į indelį ir pristatyti į laboratoriją. Nors labai religinga pora, bet jau gyvenanti Anglijoje, jau supranta, kad yra technologijos, kurios gali jiems padėti susilaukti vaikelio, tačiau dėl religinių įsitikinimų jie nesuvokia, kas yra masturbacija, jiems tai yra vyriško orumo įžeidimas, religinis nusikaltimas, jie negali to daryti, jie gyvenime nėra to darę. Ir vėl tai psichologinė trauma, juos apima stresas ir panika. Daug pastangų specialistams reikia įdėti, kad šiai porai išaiškintų, pagrįstų priežastį, kodėl tai reikia atlikti ir kaip atlikti. Būna, kad karšto temperamento pacientas sureaguoja neadekvačiai ar agresyviai.
Būna ir tokių atvejų, kai pora sukuria šeimą, skatinami vien tik religinių ir kultūrinių papročių, suvedami giminių, ir praėjus kuriam laikui pradeda siekti pagalbinio apvaisinimo procedūrų, tam kad susilauktų vaikelio, nors patys galbūt ir galėtų jų susilaukti natūraliai. Tačiau tokia pora, gyvendama kartu, neturi bendro seksualinio gyvenimo, nesimyli, o moteriai reikia nuo to vyro pagimdyti vaikelį, vien tik dėl to, kad tokie papročiai jų religinėje kultūroje, giminės pratęsimas yra būtinas. Tada tokia pora ir kreipiasi į vaisingumo specialistus, klinikas.
Kaip padėti tokioms šeimoms, kai religiniai įsitikinimai neleidžia net atlikti tyrimų?
Kadangi Anglija yra labai mišrios populiacijos šalis, medicina daugmaž paruošta padėti spręsti tokias psichologines problemas. Tada būna įtraukiamos specialiai tam paruoštų specialistų pajėgos, gydytojai, konsultantai, vaisingumo patarėjai, vaisingumo psichologai – tai specialistai, kurie išmano visus nevaisingumo gydymo būdus ir metodus. Tam yra sukurta struktūra, grupės, klubai, jie visi kartu, dirbdami komandoje su gydančiais ir technines problemas sprendžiančiais gydytojais, vieningai veikdami, padeda tokiems vyriškiams nepalūžti, o rasti tinkamą jų problemos sprendimo būdą.
Aušra, ar psichologiniai veiksniai gali turėti įtakos sprendžiant tiek vyrų, tiek moterų vaisingumo problemą pagalbiniu apvaisinimu?
Grįžtant prie psichologinių veiksnių įtakos pačiam vaisingumui bei nevaisingumo gydymui, manau, nereikėtų visiškai ignoruoti ir senovės kultūrų civilizacijų įsitikinimų, visur yra blogų ir gerų pastebėjimų ir visur yra dalis tiesos. Psichologiniam nevaisingumo veiksniui šiuo metu skiriamas didelis mokslininkų dėmesys, kadangi, nors ir turint pažangiausias technologijas, medicina nėra pajėgi 100 proc. garantuoti nevaisingumo problemos išsprendimo.
Prieš porą metų, kai teko dalyvauti Luisos Brown 40-čio minėjime (Luisa – pirmasis kūdikis, gimęs po IVF, 1978 metais, UK) Bourn Hall klinikoje, Kembridže, su vienu mokslininku ir IVF pradininku diskutavome, jog šiuo metu visas IVF technologijos procesas yra atsidūręs piko taške ir kad per paskutinius penkerius metus niekam nepavyksta perlipti 40 proc. teigiamų IVF atvejų ribos, galime rezultatus gražinti, skaičiuoti kaip tik norime, bet yra kaip yra.
Be abejo šioje srityje yra puiki pažanga, naujausia technika ir naujausios priemonės, puikiausi specialistai, sterilios laboratorijos bei įvairios visiems prieinamos metodikos. Tačiau perlipti šiuo metu esančios ribos niekam nepavyksta, ir dėl to pradeda kilti daug klausimų.
Mokslas pradeda pripažinti, jog vis dėlto yra kažkas daugiau, kas lemia teigiamą nevaisingumo problemos sprendimo rezultatą ir kad naujausios technologijos nėra vienintelis sprendimo būdas.
Manoma, kad tai yra visuma, visuma įvairių procesinių veiksnių, viso biologinio pasaulio, kuriame galioja tie patys veikimo principai, tie patys dėsniai. Daug mokslininkų komandų šiuo metu dirba, kad patvirtintų šias sąsajas. Todėl manau, kad visikai nurašyti senovės civilizacijų kultūrinių įsitikinimų neturėtume, tačiau juos patobulinti ir pritaikyti prie 21-ojo amžiaus, manau, privalome.
Ką galima būtų padaryti, kad požiūris į vyrų nevaisingumą keistųsi ir visuomenė būtų suinteresuota tuo rūpintis?
Šiuo metu realybė tokia, kad spermos tyrimas daugeliu atvejų yra subjektyvus, o vien diagnostinio tyrimo įvertinti nevaisingumo priežasčiai per mikroskopą kartais nepakanka.
Nors PSO kartkartėmis peržiūri gaires ir apibendrina rodiklius, sugriežtina tyrimo kokybės standartus, mes vis tiek neturime visavertiško vyrų nevaisingumo problemos sprendimo. Vis dar trūksta susisteminimo, ištobulintų metodikų. Aišku, dėl išvystytų technologijų šiais laikais jau galime pažvelgti giliau ir į spermatozoido vidų, ištirti ląstelės branduolį, diagnozuoti kai kurias priežastis, tačiau rimto požiūrio į vyrų nevaisingumo gydymą vis tiek trūksta.
Neužtenka vien diagnozuoti. Reikia pripažinti, kad nevaisingumo priežasties procentas yra pasiskirstęs tolygiai tarp abiejų lyčių. Turėtų būti atnaujinami, tobulinami vyrų nevaisingumo gydymo algoritmai. Kai kuriose šalyse tam jau yra skiriama daug daugiau dėmesio, Lietuvoje – deja, ne.
Kiekviena mama, auginanti dukrą, supranta, kad, atėjus tam tikram amžiui, mergaitę reikia nuvesti pas ginekologą, tam sukurta visa apžiūros, įvertinimo, gydymo sistema, tačiau neturime sistemos berniukų vaisingumo įvertinimui ir patikrai. Nėra priimta, kad kiekvienas jaunuolis, sulaukęs tam tikro amžiaus, eitų pasitikrinti savo vaisingumą. Deja, bet daugelis vaikinų pas urologijos specialistus neapsilanko, kol nesusiduria su šlapimo organų problemomis.
Urologijos specialistai nėra visiškai kompetentingi tiriant vaisingumą. Vakarų pasaulyje paplitusi andrologų (vyrų specialistų) specializacija, tai alternatyva moterų ginekologui. Lietuvoje turime gal tik kelis specialistus, kurie savarankiškai pasirinko šios pakraipos specializaciją, dažniausiai tai gydytojai urologai, endokrinologai. Tai nėra viena iš ruošiamų specialistų sričių, o galėtų būti.
Senais laikais, kai vaikinus šaukdavo į sovietinę armiją, spermos tyrimas buvo vienas iš privalomų tyrimų jaunuolių apžiūros metu. Dabar to nėra, tačiau yra didelė vyrų nevaisingumo problema.
Mano manymu, būtų labai pagirtina, jei jaunuoliams, sulaukusiems 18 metų, būtų privaloma pasitikrinti savo vaisingumo laipsnį. Tai būtų didelis įnašas į mūsų žmonijos ateitį. Tuo labiau kad turime galimybę naudotis naujausiomis technologijomis, kuriame ląstelių bankus vėžio prevencijai, galime išsaugoti lytines ląsteles užšaldydami ir panaudoti jas vėl atšildydami. Kiek jaunų vyrų pavyktų apčiuopti ankstyvąsias prostatos problemas, bei išsaugoti vaisingumą!
To paties profesoriaus iš Izraelio padaryta studija parodo, kad mes per savo ignoravimą ir vyrų nevaisingumo problemos nurašymą – kaip šalutinės pasiekėme krizę. Tai demonstruoja, kad problemos nematymas ir nesureikšminimas gali mus privesti prie masinio išnykimo.
Ką manote apie Lietuvos vyrų vaisingumo lygį?
Peržvelgus didžiųjų vakarų šalių spermos bankų duomenis, pradedama stebėti tendencija, kad yra Europiečių spermos donorų trūkumas. Daugiausia donorų yra Azijos kilmės. Mažėjimą galėjo lemti ir daugelyje šalių panaikintas visiškas donorų anonimiškumas, bet, mano manymu, tam įtakos turi ir sėklinio skysčio kokybė.
Be abejo, pakitimų yra visose vakarietiško pasaulio šalyse, neaplenkiant ir Lietuvos, bet lietuvių vyrų vaisingumu neturėtume labai nusivilti. Tas pats anksčiau paminėtas Izraelio profesorius, atlikęs 40 metų laikotarpio vyrų spermos kokybės vertinimo rezultatų apžvalgą, pastebi, kad su prasta spermos kokybę susiduria dažniausiai Afrikos ir vakarų Europos vyrai, taip pat jis pamini, jog, judant tolyn, Baltijos kraštų link, į rytus, vyrų vaisingumo rodikliai gerėja.
Viena iš Baltijos reprodukcinės medicinos specialistų studijų, atlikta 2003–2004 metais, pateikia mums rezultatus, kad tarp trijų Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) yra apie 38–52 proc. vyrų, kurie gali pasigirti aukštais vaisingumo rodikliais, palyginus su kitų Europos šalių vyrais. Vidutinė spermatozoidų koncentracija siekė apie 65 milijonus viename mililitre, kai rekomenduojama mažiausia riba pagal yra PSO (2010 metais) yra 15 milijonų viename mililitre. Mano manymu, tam įtakos turi mažiau užterštas oras, palankesnis klimatas, natūralesnė mityba.
Todėl Lietuvos vyrams patarčiau nenorėti visiškai perimti vakarų pasaulio gyvenimo būdo, bet likti tokiems, kokie esate, pasistengti daugiau puoselėti save, rūpintis sveika gyvensena, mėgautis kokybišku tradiciniu maistu, natūraliai gerinti savo gyvenimo kokybę. Taip pat nebijoti prisiimti atsakomybės tapti tėvais, o jei yra galimybė, – ir spermos donorais. Išsaugokime vieni kitus!
***
Skaitytojai, kurie nori asmeniškai aptarti savo tyrimų rezultatus ar gauti patarimų pagalbinio apvaisinimo procedūrų, embriologijos klausimais, galbūt norėtų pasitarti po nepavykusios pagalbinio apvaisinimo procedūros, gali susisiekti su vyr. klinikine embriologe Aušra Blažėniene virtualiai konsultacijai skaipu, prieš tai apsilankę puslapyje svajoniuvaikas.lt ir įsiregistravę pokalbiui.
Embriologė pasilieka teisę duoti tik patarimus. Dėl nevaisingumo priežasčių nustatymo, gydymo bei medikamentų skyrimo prašome kreiptis į ginekologijos, endokrinologijos bei urologijos specialistus, kurie ir priima galutinį sprendimą jūsų vaisingumo nustatymo ir gydymo kelyje.
„Mamos žurnalas“
