Maždaug prieš 5 metus, artėjant šv. Kalėdoms, sužadėtinis Cezar (jis iš Portugalijos) paklausė, ko norėčiau dovanų. Aš jam atsakiau, kad leliuko. Tai buvo mūsų ilgos kelionės šios svajonės išsipildymo link pradžia.
Laikas bėgo, o mums vis nepavyko. Nusprendėme kreiptis pagalbos. Buvo atlikti visi reikiami tyrimai, bet priežasties, kodėl nepavyksta pastoti, rasti nepavyko. Tiek aš, tiek jis buvome 100 proc. sveiki.
Laikas bėgo, ta mintis ir tik ji apsigyveno pasąmonėje, labiausiai ramybės neduodantis klausimas buvo – kodėl? Stebėdama žinias iš Lietuvos (gyvename Šiaurės Airijoje, Killyleagh miestelyje), kurios mirgėjo naujienomis apie sumuštus kūdikius, paliktus ar į šulinius sumestus vaikučius, vis klausiau savęs – kodėl žmonės, kurie nevertina to, ką turi, gauna taip lengvai ir daro siaubingus dalykus. O tuo metu pilna porų, kurios lygiai taip pat kaip mes gyvena su viltimi, kad vieną dieną vis dėlto stebuklas nutiks.
Praėjus keleriems metams, gydytojai ryžosi skirti hormoninį kiaušinėlių skatinimą, kuris buvo tiesiog tikras košmaras. Didelės dozės hormonų, nevaldomos emocijos, kai vieną minutę juokiesi, o po sekundės ištinka isterijos priepuolis… Buvo nelengva nei man, nei mano sužadėtiniui, kuris turėjo išgyventi visas šias mano emocines krizes ir bandyti nereaguoti.
Po 6 mėnesių šis gydymas buvo nutrauktas kaip nesėkmingas.
Kiekvienos prasidėjusios mėnesines buvo palydėtos upeliais ašarų. Ir vėl ta pačia mintimi – kodėl?
Atėjo diena, kai pašto dėžutėje radau laišką, kad sulaukėme eilės darytis IVF.
2018 metų vasarį, po paruošiamojo laikotarpio, pagalbinis apvaisinimas buvo atliktas. Bet, kaip paaiškėjo po kelių savaičių, – nesėkmingai. Tą dieną atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų.
Reikėjo ne vienos savaitės, kol pavyko susigyventi su šia mintimi.
Kadangi dar turėjome porą šaldytų embrionų, atsigavus mano organizmui, bandėme dar kartą.
Gruodis.
Artėjant šventėms, bandžiau palaikyti gerą nuotaiką, būti labiau atsipalaidavusi, be blogų minčių.
Pradėjau lankyti kinų akupunktūrą. Nežinau, ar dėl šių užsiėmimų, ar viskam susidėliojus į visumą gruodžio 6 dieną buvo atliktas kitas pagalbinio apvaisinimo bandymas – ir jis buvo sėkmingas!
Likus kelioms dienoms prieš Kalėdas sužinojau, kad laukiuosi. Tai buvo pati laimingiausia diena mano gyvenime. Sutapimas ar ne, bet prieš 5 metus prašyta dovana turėti leliuką pagaliau tapo realybe.
Rugpjūčio 22 dieną gimė mano angelėlis Ariana. Išvydus ją, visi tie praverkti metai, sunkumai išnyko per sekundę. Negalėjau patikėti, kad pagaliau tapau mama.
Ir vėl Kalėdos. Pirmosios Arianos Kalėdos. Po švenčių man pradėjo skaudėti dešinįjį šoną. Sužadėtinis išvežė į ligoninės priimamąjį (prieš kurį laiką buvo panašus priepuolis – tulžyje rado akmenuką). Mintyse jau dėliojausi planus, kas dabar bus, jei vis liksiu ligoninėje ir reikės operuotis, žiūrinėjausi telefone bilietus mamai, kad galėtų atskristi man į pagalbą.
Grįžo gydytojas su mano tyrimų atsakymais ir vaistais nuo skausmo. Ir paklausė manęs, ar mes nieko neplanuojame. Aš perklausiau, ką jis turi omenyje. Jis pradėjo juoktis ir sako – o kaip apie vaikutį? Pradėjau juoktis, negalėjau susivaldyti, sakau – tik nesakykite, kad laukiuosi. O jis man: „Sveikinimai, taip, jūs laukiatės“. Vis negalėjau sulaikyti juoko. Papasakojau jam mūsų istoriją. Gydytojas liko sužavėtas ir negalėjo kitaip pavadinti šios istorijos, kaip tik Kalėdų stebuklu.
Po šitiek bandymų, ašarų, tyrimų, nervų ir nesėkmių taip greitai pavyko pastoti natūraliai.
Taigi rugpjūtį vėl laukia šeimos pagausėjimas – Ariana turės broliuką ar sesutę.
Beje, mokėti už pagalbinį apvaisinimą mums neteko, kadangi patekome į valstybės finansuojamą eilę.
Jie finansuoja vieną IVF (vadinamąjį „šviežią ciklą“) ir vieną FET (vadinamąjį „šaldytą ciklą“). Kadangi liko šaldytuve dar vienas embrionas, tai už jo įsodinimą jau reikėtų mokėti, bet ne tiek daug, kiek kainuotų visa procedūra nuo pradžių. Minėjo, kad tai būtų apie 1000 svarų ir tiek. Gal to ir prireiks ateityje.
Gytė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
