Kai redakcija gauna fotografės Annos Jankunec nuotraukas, negalime atsigėrėti, kokia ramybe ir palaima spinduliuoja žindančios mamos. Šio mėnesio herojė Justyna atrodo tarsi nužengusi iš kino filmo.
Jos sūneliui Natanieliui greitai sueis 10 mėnesių, ir Justyna sėkmingai maitina iki šiol. „Bet tik kino filmuose viskas būna paprasta ir lengva“, – sako ji.
Išmokti taisyklingai maitinti krūtimi jau atrodė juokų darbas, palyginus su tuo, kiek ilgai jie laukė Natanielio, „Dievo duoto“, kaip byloja jo vardo reikšmė.
Pasakoja Justyna Volodko.
Pusantrų metų, kurie išsitrynė iš atminties
Kai susituokėme, man buvo 22-eji, vyrui 27-eri. Norėjome metus pagyventi tik sau, o jau tada pradėti galvoti apie vaikučius. Abu su vyru esame tikintys, iki santuokos negyvenome bendro gyvenimo, tad tikėjome, kad Dievas tikrai laimins mūsų santuoką ir viskas bus sklandu. Nuo pat pradžių abu norėjome gausios šeimos, gal 4 vaikų.
Tebenorime ir iki šiol.
Kai pradėjome planuoti vaikelį, po pusės metų pasidarė neramu, kodėl nepavyksta. Tada panikos dar nebuvo, nes sakoma, kad ir metus nepastoti nesisaugant yra normalu. Apie natūralų šeimos planavimą žinojau daug, galėjau išsiskaičiuoti vaisingas dienas, nes mano ciklas buvo reguliarus. Tačiau kažkodėl vaikutis pas mus neskubėjo. Tokio laukimo ir nusivylimo nuotaikomis praėjo pusantrų metų. Tas laikas tarsi išsitrynė iš atminties, nes noras susilaukti vaikų buvo užvaldęs visą protą, apie tai galvodavau nuolat, tai buvo tarsi apsėdimas.
Skaudu buvo žiūrėti į nėščias moteris, į vaikus vežimėliuose, galvojau, kodėl mums taip nenutinka? Tai patys juodžiausi mūsų gyvenimo metai, sunku buvo bet ką daryti, net ir intymumo akimirkomis galvodavau: ar pastosiu? Dabar suvokiu, kad tokia būsena yra nenormali. Tai kaip liga, labai sunku psichologiškai.
O po pusantrų metų kažkas viduje tarsi perdegė. Skausmas dingo kažkur, nebekilo klausimų, kodėl taip nutiko mums, kodėl kiti, kurie vaikus palieka kūdikių namuose, susilaukia dešimt, o mes negalime susilaukti ir vieno? Nustojome galvoti, kad Dievas elgiasi neteisingai. Dabar esu net dėkinga tam juodžiausiam gyvenimo etapui už tai, kad jis atvedė mus ten, kur ir turėjome atsidurti.
Ligų paieškos
Kadangi nuo aplinkinių neslėpėme, kad norime susilaukti vaikučio, bet mums nepavyksta, visi mus palaikė.
Pusseserė vis ragino nueiti išsitirti sveikatą, galbūt yra kokių nors medicininių nevaisingumo priežasčių.
Prasidėjo tyrimų maratonas. Gydytojai sakė, kad vyro sveikata gera, o man rado šiokių tokių „kabliukų“, kurie galėtų trukdyti pastoti. Skyrė antibiotikų, o kitokio gydymo kaip ir nebuvo. Privačios klinikos gydytoja pasiūlė pagalvoti apie dirbtinį apvaisinimą arba inseminaciją. Bet mums dirbtinio apvaisinimo būdas netiko dėl etinių dalykų.
Netrukus išvykome į Lenkiją, į dviejų savaičių rekolekcijas. Ten iš vienos šeimos ir išgirdome apie naują technologiją, kuri padeda susilaukti vaikų. Iš pradžių man tai nekėlė pasitikėjimo. Galvojau, vėl kažkokios dirbtinės technologijos? Bet pora tvirtino, kad naprotechnologija yra visai kas kita, ne dirbtinis apvaisinimas, ir jie patys tokiu būdu susilaukė vaikelio.
Grįžę iš rekolekcijų, ėmėme internete ieškoti informacijos, kas ta naprotechnologija.
Lietuvoje irgi bando kurtis medicinos įstaigos, kurios taikys tą metodą, bet dar tik pati pradžia. O užsienyje tokių klinikų gana daug. Šis gydymo būdas atkeliavęs iš Amerikos, bet ir Europoje populiaru: pavyzdžiui, Vokietijoje, Lenkijoje. Mums artimiausia klinika pasirodė Baltstogės mieste, kur mes ir įsiregistravome vizitui. Atvykti turėjome po mėnesio.
Kuo paremtas organizmo stebėjimas pagal šį metodą
Klinika pasirodė nedidelė, bet ją įkūręs gydytojas prieš tai 10 metų dirbo dirbtinio apvaisinimo srityje, sukaupęs daug praktikos, gydant nevaisingas poras. Mums su vyru vėl teko atlikti nemažai tyrimų – kraujo, hormonų, echoskopijos. Tada ėjome konsultuotis su Kreitono modelio konsultante, kuri išsamiai paaiškino, kaip turėtų būti atliekamas organizmo išskyrų stebėjimas kiekvieną dieną. Specialiais lipdukais reikėjo pažymėti dienoraštyje išskyrų pobūdį. Išskyros daug ką pasako ne tik apie moters vaisingas dienas, bet ir bendrą organizmo būklę – infekcijas, uždegimus.
Dienoraštį turėjome pildyti kiekvieną dieną, o lankytis konsultacijose kas porą mėnesių. Iš viso į Lenkiją važiavome 4 kartus, o penktąjį kartą jau tik patvirtinti nėštumo fakto.
Kaip mane gydė tuos 9 mėnesius, kol pastojau?
Gydytojai buvo nustatę daugybę problemėlių, kurių kiekviena atrodė nereikšminga, bet visos kartu galėjo trukdyti pastoti. Pavyzdžiui, buvo šiek tiek sutrikusi hormonų pusiausvyra – dėl to buvo rekomenduota visiškai atsisakyti cukraus. Organizme labai trūko vitamino D – skyrė didesnes, negu įprastai, dozes. Mano organizmas blogai pasisavino folio rūgštį, kuri svarbi nėštumo metu. Buvo atlikti tyrimai ir dėl maisto netoleravimo, tada ir sužinojau, kad netoleruoju pieno, riešutų.
Prisipažinsiu – esu didelė smaližė, neįsivaizdavau, kaip ištversiu be saldumynų. Kartais taip norėdavau šokolado, kad net verkdavau. Būdavo akimirkų, kai atrodydavo, kažin ar verta taip kankintis, kad pastočiau. Juk niekas negarantavo, kad tai įvyks ir kada tai įvyks. Bet laikiausi nustatytos dietos, nukrito 7 kilogramai. Kadangi esu aukšta, 180 cm ūgio, sverdama 65 kilogramus atrodžiau labai liesa. O dar mano blyški oda, tad žmonės klausdavo, kas atsitiko, kodėl atrodau net pamėlynavusi? Fiziškai jaučiausi gerai, bet svajonių apie pieno produktus ir saldumynus netrūko. Vasarą radau šiokią tokią išeitį – augalinį pieną, ledus be laktozės. Kadangi netoleravau ne paties pieno baltymo, o tik laktozės, kas dieną turėdavau pramogą suvalgyti ledų porciją. Tirdama savo organizmą, iškart matydavau reakcijas į maistą – vieną kartą neatsilaikiau, suvalgiau sumuštinį su sviestu ir sūriu, išskyros iškart pasidarė tąsios, tokios, kurios trukdytų įvykti natūraliam apvaisinimo procesui. Man atrodo, jei moterys atidžiai stebėtų savo organizmo būklę pagal Kreitono metodą, galėtų išvengti daugybės ligų, ir ne tik ginekologinių.
Geroji naujiena santuokos jubiliejui
Pasitikėjome gydytojais, paisėme visų jų nurodymų ir rekomendacijų. Vėliau su vyru paskaičiavome, kad tuos 9 mėnesius trukęs konsultavimas ir gydymas su kelionėmis į Lenkiją, papildais ir vaistais mums kainavo apie 1700 eurų. Didžiausią dalį tos sumos sudarė vaistų ir papildų kaina. Kartais jausdavausi kaip močiutė, kuri net į komandiruotes važiuoja su maišeliais tablečių ir kas kelias valandas jas geria…
Buvo praėję maždaug 8 mėnesiai nuo naprotechnologinio gydymo pradžios, kai nutariau viską mesti. Vyrui sakiau, kad galbūt daug kam toks gydymas padeda, bet gal ne mums?
Gal mums apskritai nelemta tapti tėvais? Vyras atsargiai siūlė dar nemesti. Paskutinio vizito metu Lenkijos gydytoja skyrė kiaušides stimuliuojančių vaistų. Ir po mėnesio aš pastojau!
Bet visa tai vyko taip nepaprastai. Kadangi turėdavau dažnai daryti kraujo tyrimus (du kartus per mėnesį ar net dažniau) ir rezultatus siųsti į Lenkiją, juokavau, kad man reikėtų įsigyti kraujo tyrimų abonementą. Taigi eilinį kartą nuėjau duoti kraujo.
Mėnesinės vėlavo vos porą dienų, bet pamačiusi tyrimo rezultatus, netekau amo. Aš puikiai žinojau, ką reiškia tie skaičiukai. Kuo skubiau nusiunčiau rezultatus į Lenkiją ir man atrašė, kad rezultatai nepaprastai džiugina. Jau nebetikėjau jokiais kūno siunčiamais signalais, kurie tiek kartų buvo apvylę. Kiek kartų maniau, kad esu pastojusi, kad veržia krūtis, kad pykina… Bet šįkart skaičiai viską pasakė. Vyrui naujieną pasakiau kitą dieną, vos ne vos sulaukusi mūsų vestuvių metinių ryto. Tą rytą buvo penkeri metai, kaip mes susituokę. Pabudusiam vyrui pasakiau, kad turiu ypatingą dovaną. Išgirdęs, kokia ta dovana, apsiverkė ir jis, ir aš. Bijojau, kad iš tos laimės tik nepersileisčiau.
Penktąjį kartą į Baltstogę važiavome jau tik patvirtinti nėštumo. Klinikoje yra specialus albumas, į kurį besigydžiusios poros įklijuoja pirmąją savo vaikučio echoskopijos nuotrauką. Tas albumas pilnas, ir mes įklijavome savo būsimo sūnelio nuotrauką. Labai jautru vartyti tą albumą, kai supranti, kiek laimingų šeimų čia paliko savo įrašus. Prieš mus nuotraukėlę buvo įklijavusi kita lietuvių šeima.
Savo istoriją pasakoju tam, kad ji padėtų kitoms poroms, kurios išgyvena tą patį, ką išgyvenome mes. Galbūt jiems ši informacija suteiks vilties, galbūt bus naudinga. Mes juk irgi nieko nebuvome girdėję apie naprotechnologiją, kol nepapasakojo kita šeima, sulaukusi vaikučio būtent tokiu būdu.
Kas ta naprotechnologija?
Natūrali prokreacinė technologija (NaProTECHNOLOGIJA) – tai naujas mokslas apie moters sveikatą, skirtas stebėti ir palaikyti moters prokreacinę bei ginekologinę sveikatą, pagrįstas medikamentiniu, chirurginiu gydymu bei vaisingumo pažinimu, paremtu Kreitono modelio sistemos pagrindu.
NaProTECHNOLOGIJA yra bene plačiausiai žinomas nevaisingumo gydymo būdas – alternatyvus dirbtinio apvaisinimo metodui.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
