Jie susipažino itin romantiškomis aplinkybėmis: septyniolikmetė Rasa su ansamblio vadove važiavo autostopu, ir joms sustojo studentas Matas. Išsikalbėjo, kad Matas – žygeivis, Rasa – folkloristė. Apsikeitę adresais, jie tą pačią vasarą iškeliavo į Kaukazo kalnus, o po dvejų metų susituokė.
Dabar Rasos ir Mato Mizgirių šeima augina 20 metų Vykintą, 15 metų Austėją, 12 metų Teresę, 9 metų Joną ir 5 metų Antaną. „Didelės šeimos vizijos ateina iš savo šeimų patirties – aš buvau trečias vaikas šeimoje ir jaučiausi laiminga, kaip man atrodė, tokioje „pilnoje“ šeimoje“, – sako Rasa.
Ar iš karto jūsų šeimos vizijose buvo didelis būrys vaikų?
Dar studentai būdami susilaukėme savo pirmagimio Vykinto. Kadangi buvome užgrūdinti žygių ir visokių nepatogių situacijų, naujagimio auginimas neatrodė sunkus, nors viskas buvo nauja ir nežinoma. Iš pradžių abu su vyru gyvenome euforinėje būsenoje, atrodė, kad gavome dovaną iš Dangaus – vaikelį. Bet kai jis ūgtelėjo, aš grįžau studijuoti į dienines studijas, kūrėme verslą – prasidėjo intensyvus šeimos įsikūrimo laikas. Reikėjo galvoti, kur ir iš ko mes gyvensime, derinti mokslus, vaiko priežiūrą. Tais metais su mumis nuolat gyveno kuris nors iš tėvų – padėjo prižiūrėti vaiką. Neturėjome galimybės kurti savo šeimos taisyklių, įgyti konfliktų sprendimo įgūdžių. Buvo sudėtingų situacijų, supratome, kad mums reikia eiti pas psichologą ir gelbėti savo santykius. Iki tol visas savo jėgas skyrę mokslams, kuriamam verslui, turėjome atsisukti vienas į kitą. Buvo vienas pusmetis, kai aš likau baigti politikos mokslų Vilniuje, o vyras su vaiku gyveno ir kūrė verslą Nidoje, kur galėjo pagelbėti jo mama. Tarp pirmojo ir antrojo mūsų vaikų – 5 metų pertrauka, pati ilgiausia tarp visų vaikų. Tai buvo laikas suprasti, ar mes išvis galime gyventi kartu.
Nusprendėte kurtis Nidoje. Ar lengva buvo prisijaukinti šį ramų ir nuošalų kraštą?
Kai persikėliau į Nidą, netryškau džiaugsmu. Naktimis sapnuodavau savo buvusius darbdavius ir darbovietę, kur dirbau studijų pabaigoje. Paskui tik supratau, kad tai reiškia, kad kažko palikto negaliu paleisti. Jaučiausi palikusi savo draugus, galimybes ir turinti tik vaiką, kuris dienomis eina į darželį, ir vyrą, kurio visas laikas skirtas verslui, gyvenome ne savo namuose, pas vyro mamą…
Bet kai žinai, ko ieškai, galimybės pačios ateina. Internete atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad kviečiami savanoriai į Jaunimo liniją. Atrodė, nelogiška eiti padėti žmonėms, kurie galbūt nori žudytis, kai ir pačiai praverstų psichologinė pagalba. Bet nuėjau, mane priėmė, išklausiau 60 valandų trukmės labai praktiškus kursus, kad galėčiau savarankiškai konsultuoti kitus, teikti emocinę pagalbą. Ši veikla padėjo sustiprėti – pradėjau po truputį jausti, kad jei kartais nesu laiminga, nereiškia, kad esu niekam tikusi, blogas žmogus… Ir mano vyras, pamatęs, kaip keičiuosi, panoro tapti Jaunimo linijos savanoriu. Mums, kaip porai, ši veikla davė labai daug, išmokome klausytis ir girdėti vienas kitą, pasidarė gera būti pagaliau įsigytuose namuose, nors tai buvo tik vieno kambario butukas. O kai gera namuose, tai gera ir visur kitur.
Ir tada į šeimą atėjo antrasis vaikelis?
Po antrojo vaiko gimimo mes tapome tikintys. Planuodami pagoniškas Austėjos vardynas, norėjome jos vardo tėvais pakviesti vieną ansambliečių šeimą. Bet jie pagalvoję atsisakė, kad tai nedera su jų krikščionišku tikėjimu. Kadangi dukrą gimdžiau namuose su šviesios atminties pribuvėja, gydytoja Banga Kulikauskaite, pakvietėme į vardynas ir ją. O ji tada paklausė, kodėl mes nenorime dukrytės krikščioniškai krikštyti, kad ir kur nors gamtoje, po ąžuolu. su Banga kalbėjomės ilgai, ji klausėsi mano argumentų ir nesmerkė, bet kvietė pažinti daugiau. Taigi du žmonės iš mūsų aplinkos pasidalino savo tikėjimu, tad kilo klausimas ir mums – o kuo tikime mes? Pamenu, kalbėjomės:
– Juk Jėzus buvo visai geras žmogus, galime ir Jo vardu pakrikštyti, – sako Matas, – juk laiminame maistą, dėkojame prieš valgį saulei, žemei.
– Gal ir geras žmogus buvo, nesiginčiju, – sakau aš, – bet krikščionys tiki, kad Jis ir Dievas buvo.
– Ne, ne! Jie tiki, kad Jis buvo ne Dievas, o Dievo sūnus, – bandė aiškinti Matas.
– Klausyk, kodėl mes čia ginčijamės apie tai, ko neišmanome. Gal geriau paklauskime kokių pranciškonų, tegul jie ir paaiškina, ką jie tiksliai teigia apie tą Jėzų.
Taip sutapo, kad tuo metu Nidoje viešėjo pranciškonų vienuolis, kunigas Gediminas Numgaudis. Pokalbiai su juo paskatino mus domėtis tikėjimu giliau, o po pusantrų metų mes dukrytę pakrikštijome. Krikšto tėvais tapo tie patys anksčiau atsisakę ansambliečiai.
Labai natūraliai mūsų draugų rate atsirado tikinčių šeimų, auginančių po tris ir daugiau vaikų. Kai iš arti matai gausias laimingas šeimas, nejučia tas pavyzdys užkrečia, nebeatrodo baisu. Tuo labiau kad po atsivertimo meilės mūsų 27 kv. metrų namuose buvo tiek daug, kad atrodė, jog ji šviesos pavidalu verčiasi pro langus lauk.
Trečias vaikas atsinešė ,,savo šaukštą“ – naujus namus?
Mums atrodė nieko tokio, kad gyvename mažame bute, bet Mato mama ėmė klausinėti, ar visą gyvenimą ketiname taip ir gyventi? Su trečiu nėštumu prasidėjo naujų namų paieškos. Nekilnojamasis turtas Nidoje labai brangus. Žvalgėmės namų platesniu spinduliu. Aš svajojau apie namus, kurių kieme stovėtų kryžius. Galvojau, žmonės eis pro tą kryžių ir persižegnos. O gal tiesiog valandėlei stabtelės arba praeis nieko nesuprasdami.
Septintą nėštumo mėnesį skelbimų portale vyras pamatė parduodamą namą Kretingoje, kurio kieme stovėjo kryžius! Sako, radau tavo svajonių namą. Aplinkybės sudėliojo taip, kad atsirado pinigų namui. Tą dieną, kai gimė Teresė, mes gavome namo pirkimo dokumentus.
Namas stovėjo nuostabioje vietoje, miesto centre, prie upės, bet jo būklė buvo baisi – apdegęs, keletą metų negyvenamas, apaugęs džiunglėmis ir šiukšlėmis. Pusantrų metų ir keturias dienas vyras šalia savo verslo remontavo ir mūsų būstą, kurį iš tiesų reikėjo nugriauti ir statyti iš naujo. Kai mane nuvežė jau į pastatytą namą, jaučiausi kaip kokia Pelenė, patekusi į rūmus. Dvi savaites vaikščiojau kaip sapne. O Kretingą pamilau iš karto, nes šiame miestelyje atradau bendraminčių – gyvą tikinčiųjų bendruomenę.
Kai supratome, kaip patogiai ir gerai dabar gyvename, atėjo mintis apie ketvirtą vaiką.
Augindama tris vaikus nesijautėte pavargusi, išsekusi?
Po trečio gimdymo ir žindymo iš tiesų organizmas buvo labai išsekęs, dažnai sirgdavau peršalimo ligomis, maždaug ketverius metus nuolat sirgau sinusitu, vadindavau jį „savo gyvenimo palydovu“. Trečiojo nėštumo metu dėl sveikatos teko porą mėnesių pragulėti lovoje, todėl planuojant ketvirtą nėštumą, nebesinorėjo kartoti to paties scenarijaus. Supratau, kad nors ir kaip sveikai maitinčiausi, man reikia pasipildyti mitybą maisto papildais. Jų reikėjo ir vaikams, kad mažiau sirgtų šaltuoju metų laiku, lengviau kapstytųsi iš visokiausių virusinių infekcijų. Kai papildus ėmė vartoti visa šeima, pamiršome ligonines ir komplikacijas, liko tik lengvos peršalimo ligos. Visa šeima, o ypač aš, lengviau atsikvėpėme. O man su papildais netikėtai prasidėjo ir profesinė veikla, puikiai suderinama su motinyste. Buvo įdomu gilintis į sveiką gyvenimo būdą, kūną, kaupti žinias, padėti kitoms mamoms atrasti save tokiame versle. Tai buvo tarsi mano pabėgimo kambariukas, kur galiu apčiuopti ir patirti save ne tik kaip mamą, bet ir kituose vaidmenyse. Kai gimė ketvirtasis vaikas, Jonas, kartu jis atnešė man dovaną – įdomų, prasmingą ir gerai apmokamą darbą.
Ir tada – penktas vaikelis, jūsų pagrandukas Antanas?
Kai Jonui suėjo treji, kai jis ūgtelėjo ir išmoko kalbėti, miegoti naktį neprabusdamas, kai jau galėdavome palikti seneliams ar draugams ir dviese išvykti atostogų, atrodė, gal jau gana „terlionių“, nebesinori vėl nerti į kūdikystės vargus…
Bet geriau pamąstę, pabuvę savo širdies tyloje, patyrėme, kad tai galbūt dar viena stebuklinga istorija, dar vienas Dievo vaikas, dar viena giminė, kurios pradžia gali kilti iš mūsų šeimos. Penktas į šeimą atėjo iš pilnatvės, kad visko yra. Penktasis nėštumas buvo fantastiškas, jaučiausi energinga, manęs pirmąsyk nepykino. Nors buvau vyresnė, tai buvo pats lengviausias iš visų nėštumų. Gerai maitinausi, sportavau (porą metų vedžiau šiaurietiško vaikščiojimo treniruotes pajūryje), buvau pilna entuziazmo savo darbinėje veikloje.
Bendrai kalbant apie judėjimą, kuris yra sveikatos pagrindas, man pasisekė, kad mano vyras yra fiziškai labai aktyvus. Ne veltui ir verslas jo, „Irklakojis“, yra susijęs su sportu. Tad nori nenori judėti užkrečia ir mane. Šaltuoju metų laiku, kai jis truputį mažiau buriuoja, einame kartu į jėgos treniruotes sporto salėje, kad su amžiumi nenyktų raumenys.
Turite didelę ir gražią šeimą. Ar kada teko susidurti su negatyviu požiūriu į daugiavaikes šeimas?
Kai laukiausi ketvirtojo, nuėjau į Sodrą pasitikslinti, ar man netrūksta kokių dokumentų. Ten dirbanti moteris pažiūrėjo į ekraną, tada į mano pilvą ir su pasibaisėjimu paklausė: „Jūs jau 6 metus nieko nedirbate?“ Tas sakinys ir tonas uždėjo man lyg kokį nematomą antspaudą, kad su manim kažkas netvarkoj. Eidama namo, žiūriu, eina į parduotuvę vyras, vedinas dviem vaikais, ir pagalvojau – „koks normalus žmogus, turi tik du vaikus“. Bet pati staiga nusipurčiau – „iš kur tokios mintys?“ Matyt, kažkokia emocija ataidėjo iš tos Sodros darbuotojos bendravimo.
Esu sulaukusi ir tokių pastabų: „Kiek ten jūsų prisidaugino? Nebesuskaičiuoju“. Arba: „Oi kaip gerai, prigimdei ir už mane“.
Bet čia tokie sakiniai, kurių kažkaip neimu į širdį, reikia gerai pagalvoti, kad prisiminčiau, – tiesiog žmonės kažką pasako apie save, o ne apie mane.
Iš artimųjų irgi teko išgirsti dvejonių, kam mums tiek daug vaikų, juk sunku ir fiziškai, ir finansiškai. Yra pasakę: „Niekada nepatikėsime, kad visi vaikai planuoti – galite nepasakoti!“ Bet artimieji taip sako iš rūpesčio ir sunkios savo patirties.
Didelėje šeimoje niekada nebūna nuobodu. Iki paauglystės tu esi vaikams labai reikalingas, jie nori būti su tavimi, tad mes mėgaujamės tuo laikotarpiu. Gera matyti ir užaugusius vaikus, kad jie turi panašias gyvenimo vertybes, kaip ir mes. O paauglystės laikotarpis – žiūrime į jį atlaidžiai, suprasdami, kad vaikui ir taip sudėtinga susitvarkyti su visais pokyčiais.
Kokie jūsų šeimos prioritetai auginant vaikus?
Jiems stengiamės perduoti tai, ką gero ir gražaus patys gavome vaikystėje. Mano šeimoje muzikos mokykla buvo savaime suprantamas dalykas. Dabar noriu, kad muziką pažintų ir mūsų vaikai.
Vaikystėje buvau skautė – skautavo ir mūsiškiai. Bent jau iki paauglystės jie tai darė noriai. O vyras vaikus užkrėtė buriavimu. Matas pats užaugo prie marių, burės, vėjas ir vanduo tiesiog teka jo gyslomis, sukasi smegenyse. Dabar su buriavimu susijęs jo verslas. Visi mūsų vaikai, išskyrus penkiametį Antaną, moka buriuoti. Bet ir Antanas jau bando mokytis judėti Optimist klasės laivelyje, padedamas sesės Austėjos. Pirmas etapas visada būna pilnas baimės: bijo bangų, bijo iškristi. Paskui tai praeina, ir nebebaisu nei šaltas vanduo, nei stiprus vėjas. Šaltas vanduo, vėjas ir lietus grūdina tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Kartais visa šeima keliaujame. Pamenu, kai turėjome tik keturis vaikus, su jais išėjome į kelių dienų žygį po Maljorkos kalnus. Tuo metu vyriausiam buvo dvylika, o jauniausiam – metai. Jį nešėmės nešynėje. Kalnų žygių terapiją vis pakartojame, norisi, kad vaikai nebijotų nepatogumų. Esame buvę kalnuose ir su penketuku. O pastaruoju metu daugiau keliaujame po Lietuvą.
Kas kasdienybėje svarbu, o kas – nelabai? Drausmė, tvarka, pažymiai?
Man svarbiausia suvokti, ar aš mačiau šiandien savo vaikų akis ir kaip aš parodžiau savo meilę kiekvienam? Ar ji/jis šiandien jaučiasi mylima(s)? Būna, vakare nueinu prie kurio nors lovos ir dar pabūname kartu. Ypač su paaugliais, kurie daugiau laiko praleidžia užsidarę savo kambariuose.
Svarbu, kad vaiko širdis būtų gera, kad nemeluotų, nebijotų prisipažinti suklydęs. Čia idealiu atveju, bet iki to yra kelias. Nė vienas nesame tobulas.
Savarankiškumo mokome skatindami vaikus užsidirbti pinigų – vasarojant Nidoje tai nėra labai sudėtinga. Paaugę vaikai padeda ir ūkyje, pavyzdžiui, mūsų vyresnėlis pjauna žolę, kuria krosnį, kasdien po dvi valandas veža vaikus į mokyklas Klaipėdoje ir iš jų, o laisvu laiku dirba nuotoliu. Šiuo metu jis tarnauja kariuomenėje, todėl nuo rugsėjo teks sudėtingiau suktis be jo pagalbos.
Dėl tvarkos? Po trečio vaiko turi susitaikyti, kad namuose nebus idealios tvarkos, bet kiekvienas vaikas pagal savo amžių ir gebėjimus turi pareigų – jaučiu, kad tai jiems yra savotiškai smagu.
Didelėje šeimoje gal mažiau laiko lieka ekranams? Tai sritis, kur mūsiškiai jaučiasi ,,nuskriausti“ prieš kitų šeimų vaikus. Tai nuolatinė kova. O ar jūsų vaikai nesiskundžia, kad neva kiti vaikai ekraną „gauna neribotai“?? Nepasiduokime (tai sakau ir sau!) ir nepaliaukime kurti santykio čia ir dabar su vaikais, kurie mums yra tokia didelė dovana!
Ginta Liaugminienė
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.09.10.
