Antrojo vaiko gimimas gali tapti tikru emociniu iššūkiu pirmagimiui, kurio pasaulis apsiverčia negrįžtamai, – jis nebetenka tik jam vienam skirto visų, o ypač mamos, dėmesio, išgyvena sumišimą bei pavydą, gali jaustis atstumtas ir nebereikalingas.
Tokios būsenos yra natūralios. Vadovaudamiesi ramios ir prieraišios tėvystės principais, galite padėti vyresniajam vaikui lengviau išgyventi pokytį.
Instagramo paskyros @rami_mamyste autorė Dovilė Petraitė, sertifikuota dr. Lauros Markham tėvystės konsultantė ir edukatorė
Kai pirmagimio pasaulis pasikeičia
Pirmagimio emocinė reakcija į brolio ar sesers gimimą dažnai būna panaši į netektį – vaikas netenka tėvų išskirtinio dėmesio, nusistovėjusios rutinos, net identiteto. Vaiko išgyvenama būsena gali pasireikšti pykčiu, maištavimu ar regresija (pvz., vėl pradėti šlapintis į kelnes), tačiau tai yra vaiko liūdesio išraiška: „Ar aš vis dar svarbus?!“
Dr. Margot Sunderland savo knygoje „Ką turi žinoti visi tėvai“ išsamiai aprašo, kaip emociniai išgyvenimai paveikia vaiko smegenis. Gimus sesei ar broliui, pirmagimis gali patirti baimę, pavydą, nerimą. Sesers ar brolio atsiradimą pirmagimis gali suvokti kaip grėsmę, ypač pastebėjus, kad naujagimis gauna itin daug tėvų dėmesio. Juk per pirmuosius gyvenimo metus jis buvo įsitikinęs, kad tėvų meilė yra skirta tik jam vienam ir dėl to jis jautėsi saugus. Tokią vaiko būseną galima palyginti su emocine trauma, artima netekties ar atstūmimo išgyvenimui. Smegenyse aktyvuojasi „kovok arba bėk“ atsakas, kuris gali pasireikšti pykčiu, elgesio regresija, agresija ar emociniu užsisklendimu.
Vaikų prieškaktinė smegenų žievė, atsakinga už loginį mąstymą, impulsų kontrolę, gebėjimą įvardyti jausmus, galvoti apie pasekmes, dar nėra brandi. Tai reiškia, kad vaikas negeba suvaldyti savo pykčio, net jei žino, kad elgtis agresyviai nėra gerai. Jam reikia pagalbos sureguliuoti savo jausmus, o ne bausmių.
Vaiko išgyvenamą emocinį skausmą reikėtų pripažinti, įvardinti, o ne ignoruoti – kitaip jis gali peraugti į ilgalaikę įtampą. Patirdamas emocinį stresą (pvz., staigų mamos dėmesio sumažėjimą), vaiko organizmas išskiria streso hormoną kortizolį. Pernelyg didelis ir ilgalaikis jo kiekis kenkia sveikam vaiko smegenų vystymuisi.
Kaip sušvelninti adaptacijos laikotarpį?
- Paruoškite vaiką iš anksto
Neužtenka tiesiog pasakyti: „Tu turėsi brolį/sesę“. Svarbu su pirmagimiu kalbėti apie tai, kad gimus kūdikiui visi šeimos nariai, ir ypač jis, išgyvens naują etapą. Derėtų nesužadinti pirmagimiui lūkesčio, kad „bus labai smagu turėti sesę/brolį“, o įvardinti realią situaciją – gimęs mažylis verks, daug miegos, su juo iš pradžių nebus galima žaisti. Taip padėsite išvengti nusivylimo.
Svarbu leisti pirmagimiui įsitraukti į broliuko/sesutės laukimo ir pasiruošimo procesą, ypač jei vyresnėlis išreiškia norą. Galite leisti jam išrinkti naujagimiui smėlinuką ar žaisliuką, sutvarkyti spintelę ar panašiai.
- Daugiau ryšio
Atsiradus antram vaikui, tėvams, ypač mamai, savo laiką ir dėmesį tenka paskirstyti. Pirmagimis išgyvena naują iki šiol nepatirtą keblumą – tenka mama dalintis su mažyliu. Tačiau svarbiausia ne kiekybė, o kokybė. Ryšio išlaikymui ir stiprinimui patartina kasdien skirti bent 20–30 minučių nedalomo laiko tik su vyresnėliu – be mažylio, be telefono, be kitų trikdžių. Tegul vaikas vėl pasijunta itin svarbus, matomas, mylimas, esantis toks vienintelis, o mamytė – vis dar jo. - Įvardinkite jausmus, nebauskite už juos
„Žinau, kaip sunku dalintis mamyte. Matau, kaip tau pavydu ir pikta, kad mažyliui skiriu tiek daug dėmesio. Bet žinai, mamytė tave labai stipriai myli, tu – mano toks vienintelis“. Sakydami tai, mes padedame vaikui suprasti, kad jausmai nėra pavojingi ar blogi. Jie gali būti išgyvenami saugiai. Kai vaikui leidžiama išreikšti net ir neigiamas emocijas, tai ne tik apsaugo nuo vėlesnių elgesio problemų, bet ir stiprina emocinį intelektą.
Kaip skatinti brolišką/seserišką ryšį be prievartos?
Neverskite mylėti ar dalintis. Natūralu, kad pirmagimis kurį laiką gali nenorėti dalintis savo kambariu, žaislais ar tėvų dėmesiu. Pripažinkite šiuos jausmus be kaltinimo, bausmių ar gėdinimo. Užuot tai darę, įvardinkite vyresnėlio patiriamus jausmus: „Sunku, kai turi dalintis tuo, kas tau labai svarbu. Aš suprantu.“
Venkite frazių: „Tu turi būti geras brolis/sesė“, „Tu didesnis – nusileisk/atiduok/dalinkis“. Daug geriau skamba: „Jūs abu man labai svarbūs, tik jūsų poreikiai skirtingi.“
Ką daryti, jei pirmagimis skriaudžia mažylį ar kitaip išreiškia agresiją?
Reikėtų reaguoti ramiai, tačiau kartu ir tvirtai bei švelniai brėžti ribas. Svarbu leisti vaikui išreikšti savo jausmus, bet būtina stabdyti netinkamą elgesį. Padėkite vaikui įvardindami jo būseną: „Tu gali pykti, bet rankos skirtos ne mušti, skriausti, o apkabinti, pamyluoti. Derėtų liesti, glostyti švelniai.“
Jei vaikas jaučiasi girdimas, matomas, svarbus, jei į jo stiprius jausmus atsakoma su meile (net ir tvirtai brėžiant ribas), jo vidinė įtampa pamažu nuslūgsta, atsiranda saugumo ir artumo jausmas. Kai vaikas jaučiasi saugus ir mylimas, jis ima dalintis meile ir su kitais.
Kiek laiko trunka adaptacija?
Adaptacijos laikotarpis priklauso nuo vaiko amžiaus ir temperamento, tėvų reakcijos, naujagimio priežiūros intensyvumo ir begalės kitų dalykų. Vidutiniškai adaptacija trunka nuo 3 iki 9 mėnesių, bet kartais ir ilgiau – ypač jei tėvai nesupranta vaiko emocinės būsenos. Brolio/sesės pavydas gali atsikartoti bangomis, skirtingais etapais, pavyzdžiui, mažyliui pradėjus ropoti, kalbėti, eiti, mažyliui „įžengus į pirmagimio teritoriją“, pradėjus imti jo daiktus, žaislus.
Kaip padėti pirmagimiui susidoroti su emocijomis?
Esminė pagalba yra ne kontroliuoti pirmagimio elgesį, o išmokyti jį sureguliuoti savo emocijas. Kai tėvai nebijo priimti vaiko emocijų, vaikas ilgainiui išmoksta, kad visi jausmai yra priimtini. Svarbu, kad vaikas išmoktų juos atpažinti, saugiai išreikšti, susireguliuoti ir kurti sveikus santykius su kitais – įskaitant ir savo brolį/sesę. Vaikas, kuris jaučiasi matomas, girdimas ir mylimas – net tada, kai elgiasi netinkamai – galų gale nustoja konkuruoti dėl tėvų meilės ir pradeda ja dalintis.
Kasdienis planas
Pateikiu kasdienį planą stiprinti ryšį su pirmagimiu:
- Ypatingas laikas. Kasdien skirkite bent 20–30 min. nedalomo dėmesio tik pirmagimiui. Be kūdikio, be telefono, išjungus televizorių. Tikslas – sustiprinti saugumo jausmą vyresnėliui, mažinti konkurencijos jausmą tarp vaikų. Ypatingo laiko metu užsiimkite ta veikla, kurią pasiūlys pirmagimis, tegu jis jai vadovauja. Tai gali būti žaidimas, pasivaikščiojimas, piešimas, lego dėlionės, slėpynės. Svarbiausia, kad šis laikas – tik judviejų.
- Emocijų įvardinimas. Kai vaikas tampa šiurkštus ar nuliūsta, tai ženklas, kad viduje siaučia audra. Svarbu ją pamatyti, padėti vaikui sumažinti išgyvenamą stresą, pagelbėti susireguliuoti emocijas. „Regis, tau liūdna, kad aš dabar su kūdikiu, tu supykai, nes norėjai tik su manimi leisti laiką. Suprantu tave“.
- Pirmagimis – svarbus veikėjas. Įtraukite vyresnėlį kaip padėjėją ir svarbų šeimos narį kasdienėje veikloje su kūdikiu. „Ar pastebėjai, kaip mažylis nusišypsojo, kai jį pakalbinai? Kūdikiui taip gera, kai tu šalia. Tu mažyliui esi ypatingas žmogus – jis tik tave turės kaip brolį/seserį. Tik tu moki jam taip gražiai paduoti žaisliuką.“
- „Aš visada tavo“ ritualas. Kas vakarą prieš miegą ar dienos metu, kai tik įmanoma, apkabinkite pirmagimį ir sakykite „Aš tave labai myliu. Net atsiradus mūsų šeimoje broliui/sesei, tu esi man ypatingas vaikas, vienintelis toks. O mamytė yra tavo.“
- Žaidimai. Žaidimai turi ypatingą galią ir puikiai padeda vaikams apdoroti išgyvenamus jausmus. Kviečiu su pirmagimiu pažaisti vaidmenų žaidimą „Mažiukas ir didžiukas“. Tegu vyresnėlis tampa kūdikiu, o jūs – didžiuoju broliu ar sese. Leiskite vaikui „verkšlenti“, „guguoti“, būti nepaslaugiam – tai padeda išlaisvinti poreikį vėl būti mažu kūdikėliu, kurį visi myli ir nešioja ant rankų. Žaidžiant šį žaidimą, pirmagimiui taps lengviau dorotis su pavydu ir regresija.
Keli geri patarimai
Tam, kad pirmagimis nepatirtų papildomai streso, siūlau nepulti „auklėti“ ar gėdinti vaiko, o jo elgesį pasistengti pamatyti ne kaip problemą, bet kaip mums siunčiamą žinutę apie jį užplūdusius jausmus ir poreikį būti matomam, mylimam ir svarbiam. Siūlau vengti kai kurių pasakymų ir juos pakeisti štai kuo:
Užuot sakius: „Tu esi didelis – būk protingas.“, geriau: „Tu irgi nori būti mažas? Tai normalu. Aš tave taip pat galiu panešioti.“
Užuot sakius: „Nepyk ant brolio, juk taip negražu!“, geriau: „Pykti yra normalu. Aš padėsiu tau su tuo susidoroti.“
Jei tėvai nesupranta pirmagimio elgesio kaip emocinio signalo, jei reaguoja pykčiu, draudimais, gėdinimu ar bausmėmis, tai gali turėti ilgalaikių pasekmių tiek vaiko vidiniam pasauliui, tiek brolių/seserų santykiui, tiek santykiui su tėvais.
Jei tėvai pyksta ant pirmagimio, kai jis pavydi ar kitaip išreiškia savo nepasitenkinimą broliu/sese, vaikas išmoksta, kad stiprūs jausmai yra blogi, kad juos jausdamas neteks tėvų meilės. Negalėdamas išreikšti jausmų saugioje aplinkoje, vyresnėlis išmoks juos slopinti. Jausmų slopinimas padidina riziką atsirasti nerimui, depresijai ar agresijai.
Jei tėvai gėdina („Negerai pykti ant brolio“), liepia mylėti ar dalintis, pirmagimis ima slapta nemėgti kūdikio, kaltinti jį dėl prarasto ryšio su tėvais. Pykčio ar pavydo jausmas gali virsti užslėpta agresija ir pasireikšti skriaudimu, tyčiojimusi iš mažesnio brolio/sesės ar net santykių nutraukimu paauglystėje ar jau suaugus. Broliai ir seserys, kurie nuo mažens verčiami slopinti jausmus, dažnu atveju užaugę nutolsta.
Rami, prieraiši tėvystė nesiūlo greitų receptų. Ji moko klausytis, girdėti ir kurti saugius santykius šeimoje. Pasitelkus beribę kantrybę, meilę, nuoširdų įsiklausymą į pirmagimio išgyvenamus jausmus, galima jam pagelbėti vėl rasti savo vietą šeimoje. Naujasis šeimos narys ilgainiui taps ne grėsme, o draugu.
Susiję straipsniai
