Jau dešimt metų Prancūzijoje gyvenanti gydytoja psichoterapeutė, 7 vaikų mama Aurima Dilienė įprato, kad susitikę žmonės vienas kito klausia „Comment ca va?“ Tiesiogiai verčiant – „Kaip einasi?“ arba „Kaip tu?“ Tai klausimai apie savijautą, apie nuotaiką, o ne apie įvykius ar pasiekimus. Ir domimasi nuoširdžiai, stebimas veidas ir žiūrima į akis, nuskaitoma nuotaika ir pokalbis tęsiamas, jeigu yra poreikis išsakyti savo rūpesčius.
Kalbėti apie jausmus svarbu. Galbūt todėl Aurima išleido knygelių seriją vaikams apie liūdesį, džiaugsmą ir kitas emocijas. Su autore kalbamės apie tai, kaip šios knygelės gali padėti vaikams geriau pažinti save.
Aurima, ankstesnėse kartose buvo įprasta tėvams su vaikais kalbėtis apie įvykius – kaip sekėsi mokykloje, kokie pažymiai, ką valgė, ko išmoko darželyje. Ir retai – o kaip jautėsi? Ar situacija keičiasi?
Nesu tikra dėl daugumos šeimų, tačiau manau, kad vis dar gajus palikimas iš ankstesnių kartų – dėmesys pažymiui, pasiekimams ir dar, ko gero, geram elgesiui –kad nesukeltų problemų. Turiu nemažai vilties, jog situacija po truputį, nors dar gana lėtai, bet keičiasi, – į mane kreipiasi tėvai, kurie galvoja, kad jų paaugliams reikia pagalbos dėl santykių mokykloje, namuose ar kitoje socialinėje aplinkoje, o neretai ir patys paaugliai pasiprašo savo tėvų psichologo ar psichoterapeuto konsultacijų. Gal tai šiek tiek gali atrodyti kaip mada, tačiau daugeliu atveju tikrai labai reikšmingai keičia visos šeimos gyvenimą. Aš konsultuoju paauglius ir jų tėvus – viena konsultacija iš penkių yra skirta tėvams. Ikimokyklinės įstaigos irgi turi psichologų, o ir patys tėvai jau domisi raidos psichologija. Tai labai džiugina.
Kuo mes šioje srityje skiriamės nuo prancūzų?
Šiuo metu Prancūzijoje tikrai aktuali sante mental – psichikos sveikatos – tema. Visai neseniai dalyvavau dviejų dienų kongrese „Kas tau yra laimė?“, skirtame plačiai visuomenei ir vykusiame labai populiariame kurortiniame miestelyje ant vandenyno kranto. Jame visos temos buvo apie emocinę sveikatą. Dalyvavau čia jau antrus metus kaip klausytoja, salė, talpinusi 500 dalyvių, buvo pilna, turiu planų ateityje dalyvauti kaip lektorė.
Kaip atsirado ši vaikiškų knygučių serija apie emocijas? Galbūt jums reikėjo pagalbinės priemonės darbe? O gal norėjote padėti tėvams?
Šias knygeles sukūriau kovido metu. Nuo idėjos iki rezultato praėjo ketveri metai. Kai visas pasaulis „išėjo į online“, vedžiau tokias dirbtuves apie emocijas pradinukams, kurias suorganizavo viena iš bibliotekų. Tiesiog buvo sujungtos keturios ketvirtokų klasės į zoomą, aš jiems papasakojau apie emocijų paskirtis, intensyvumą ir energiją. Paprašiau kiekvienos klasės išsirinkti vieną bazinių emocijų – baimę, pyktį, džiaugsmą arba liūdesį – ir, padedant mokytojams, surašyti kuo daugiau veiksmų, kuriuos vaikai atlieka, kai jaučia tą ar kitą emociją. Surengėme net nedideles varžybas – kas daugiau surašys. Žinoma, nebuvo pralaimėjusiųjų, tačiau vaikai geriausiai mokėjo išreikšti veiksmais džiaugsmą. Tuomet ir supratau, kad pradinukams labai padėtų toks „elgesio vadovas“ apie emocijas, kuriame jie galėtų rasti idėjų, kaip gi galima konstruktyviais veiksmais išreikšti juos užplūdusius jausmus.
Mano dukra, kuriai tuo metu buvo dvylika metų, ir dešimtmetis sūnus man patarė sukurti knygelę daugiau iliustruotą nei parašytą, nes jie ir patys mieliau rinkosi komiksus nei rašytines knygas. Atsižvelgusi į būsimų skaitytojų rekomendacijas, ėmiau ieškoti iliustratoriaus ir užtrukau. Tačiau vis tiek radau, kūrėme personažus, į šių knygelių atsiradimą įsitraukė dar nemažai žmonių, kuriems esu labai dėkinga.
Sumanymas išsivystė į edukacijas tėvams ir pedagogams apie bazines emocijas, jų paskirtis ir kaip geriau panaudoti jų nešamą energiją.
Kiek aktualus baimės jausmas šiuolaikiniams vaikams? Ko jie bijo?
Baimė, kaip emocija, be galo svarbi ir reikalinga, ji padeda apsisaugoti, tačiau turime ją atpažinti, ir tik tinkamas intensyvumas leidžia tą paskirtį įgyvendinti. Per mažo intensyvumo baimė – nerimas – arba pernelyg didelio – panika – sukelia nemalonumą, diskomfortą ir neretai pridaro rūpesčių. Štai kodėl emocijų pažinimas ir jų energijos panaudojimas svarbus, tad verta to mokytis nuo pat mažens.
Baimė turi savo raidos etapus ir auga bei keičiasi su vaiko amžiumi, apie tai yra daug informacijos mano knygoje „Gyvenimas su vaikais“.
Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ar kitus pasaulio socialinius bei gamtos reiškinius, kurie sukelia pavojų gyvybei, baimės jausmas visuomenėje sustiprėja natūraliai arba yra sukeliamas padidėjusio dėmesio ir skatinamas įvairių informacijos perdavėjų. Taip vyko visuomet, taip vyksta ir dabar.
Kaip šeimoje kalbėti apie džiaugsmą? Ar tėvams aktyviau rodyti, kai jie džiaugiasi, kaip džiaugtis kartu su vaiku dėl jo išsipildžiusių norų, laimėjimų?
Lietuviškoje kultūroje džiaugsmas dažniausiai reiškiamas švenčių metu – ir tai yra puiki forma pasidžiaugti, atšvęsti, pažymėti smagius dalykus. Noriu patikslinti, kad pati džiaugsmo emocija visuomet ateina su naujais dalykais, viskuo, kas nauja, – nes jos paskirtis PASISVEIKINTI. Taigi, kai susitinkame, įgyjame, sužinome kažką naujo, keliaujame po naujas vietas, patiriame džiaugsmą. Tai, kiek esame išmokę sau leisti pasidžiaugti, parodyti savo džiaugsmą, – labai skiriasi tiek šeimose, tiek skirtingose kultūrose ir tautose. Ir pati išraiška gali labai skirtis – juk žinome, kad egzistuoja ir džiaugsmo ašaros, ne tik šypsena. Noriu padrąsinti mokytis reikšti džiaugsmą jums patinkančiu būdu, bet svarbiausia nevengti naujų dalykų – ten slypi džiaugsmo emocija.
Liūdesys. Sakoma, suaugusieji neturėtų rodyti savo liūdesio dėl rimtų nevaikiškų problemų, tarkime, dėl ligos, skyrybų, darbo problemų. O dėl ko liūdi vaikai?
Liūdesio paskirtis – padėti atsisveikinti. Tai gali būti bet kokia pabaiga (santykių, etapo, žaidimo) arba praradimas, net jeigu tai viltis arba lūkestis. Liūdesys labai svarbus – tai pagalba mūsų psichikai išgyventi pabaigą ir atsisveikinti, kad neužstrigtume tame, kas jau baigėsi, ko jau nebėra.
Bėda dažniausiai yra ta, kad iš savo giminės tradicijų atsinešame šios emocijos nepripažinimą, ignoravimą ir nejučia to mokome savo vaikus: „Neverk, neliūdėk, ko čia raudi, viskas bus gerai“ ir pan. Nesakau, kad nereikėtų guosti ar raminti, tačiau svarbus momentas – leisti emocijai atlikti savo paskirtį: padėti atsisveikinti. Todėl svarbu duoti laiko, tačiau ne per ilgai, ypač melancholiškoms asmenybėms, jie linkę mėgautis liūdesiu ir gali jame per ilgai užsibūti. Tuomet jau reikia pagalbos iš jo išeiti. Čia svarbi ir edukacija – o kaip galime liūdėti konstruktyviai, kad neignoruotume jausmo, bet ir neužstrigtume jame. Noriu pabrėžti, kad vaikystėje išmokę leisti sau trumpai paliūdėti/atsisveikinti išvengsime galimo užstrigimo liūdesyje – depresijos, būdami jau suaugę.
Pakalbėkim apie pyktį. Kartais sakoma, kad dabar labai daug piktų vaikų, o gal jie išlepinti? Kaip mokome šeimoje reikšti pyktį? Kokį pavyzdį rodome vaikams?
Ko gero, visame pasaulyje ši emocija sukelia daugiausiai įvairių diskusijų ir debatų – kaip pyktį suvaldyti, kaip nepykti, ką daryti su agresijos protrūkiais ir pan. Iš tiesų tai šios emocijos paskirtis tokia pati, kaip ir baimės, – apsauginė. Ir tai labai svarbi emocija, padedanti mums parodyti savo ribas – štai tiek dar galiu, o ten jau sakau NE.
Pritarsite man, kad nemaža dalis žmonių turi sunkumų dėl žodelio NE – dėl ribų nustatymo, su savisaugos, dėl pykčio emocijos reiškimo konstruktyviai. Ne paslaptis, kodėl – vaikystėje patyrę agresiją iš artimos aplinkos ar kitur, mes galime priimti sprendimą NERODYTI PYKČIO, o ilgainiui tai gali virsti net pykčio ignoravimu ir draudimu sau JAUSTI pyktį. Įsivaizduojate, kaip tai pavojinga? Juk paskirtis tai apsauginė. Tai kas mane tuomet saugoja? Nemalonu, bet tenka pripažinti, kad tokiu atveju apsauginę funkciją padeda atlikti aukos pozicija su visomis savo destruktyviomis pasekmėmis. Ir viskas tik dėl to, kad nežinau, kaip parodyti pyktį, kad sau patikčiau, kad nebūčiau dėl to atstumtas, kad nebijočiau pats savęs kai pykstu, nes mačiau ir žinau tik tokias pykčio išraiškos formas.
Štai mano knygelėse nupieštos idėjos, kaip galima reikšti pyktį, kad kiti suprastų, jog aš jaučiu nesaugumą, noriu apsaugoti savo ribas, bet nenoriu nieko nuskriausti, tik noriu apsiginti, kai jaučiuosi puolamas.
Pradėkime nuo savęs ir tuomet vaikai tai gaus „nemokamai“, juk geriausiai mokomės iš pavyzdžio. Štai kodėl šios knygelės, skirtos pradinukams, labai pagelbės idėjų klausimu ir pedagogams, ir tėvams.
Kodėl taip svarbu nuo mažų dienų stebėti savo jausmus, emocijas, apie tai kalbėti?
Kaip jau minėjau, kalbėdama apie visas bazines emocijas, visos jos turi paskirtį, intensyvumą ir energiją. Taigi visos emocijos yra vienas iš pagrindinių mūsų energijos šaltinių – tereikia juo naudotis tinkamai, neslopinti, neignoruoti, o esant perteklinei energijai – ją panaudoti tinkamai, nepakenkiant aplinkai ir sau.
Tam, kad visa tai sugebėtume, turime žinoti ir atpažinti savo emocijas – tai lengviausiai padaryti žinant jų paskirtis. Edukacija apie emocijas tikrai palengvina jų atpažinimą ir konstruktyvų panaudojimą. Kalbėkimės apie savo jausmus su vaikais, tarpusavyje ir mokykimės vieni iš kitų mums patinkančių emocijų reiškimo būdų. Ir nepamirškime – emocijos mūsų energijos šaltinis.
Susiję straipsniai
