Kai kurie vaikai nuo gimimo atrodo baikštūs, labai prisirišę prie tėvų, neramūs. Kas tai lemia – jautri nervų sistema ar pirmosios gyvenimo patirtys, suformavusios tą nerimą?
Tam įtaką gali daryti abu veiksniai.
Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė–Palevičienė, laimingasvaikas.lt
Kokios sudėtingos ankstyvosios patirtys sukuria didžiausią nerimą ir nesaugumo jausmą?
Svarbu suprasti, jog kūdikystėje didelę įtampą, stresą kelia mums iš pažiūros visai „nekalti dalykai“. Pavyzdžiui, jei kūdikis paliekamas „išsiverkti“, nenuosekliai reaguojama į jo poreikius, jis nenuraminamas, patiria dažnus išsiskyrimus su artimiausiu žmogumi, dažnai jaučia šalia esančių suaugusiųjų įtampą, nerimą, – jam tai sunkūs išgyvenimai, galintys daryti įtaką ne tik didesniam nerimastingumui, tačiau ir visai asmenybės raidai.
Kaip galime padėti nerimą jaučiančiam vaikui – drąsinti, sakyti, kad viskas bus gerai, ar kaip nors kitaip?
Visų pirma labai svarbu tėvams patiems išlikti kuo ramesniems. Suprantu, tai gali būti nelengva užduotis. Nereikia tikėtis tobulumo ir iš savęs. Tačiau svarbu atsigręžti į save, skirti jėgų padėti sau nurimti.
Svarbu atspindėti vaikui jo patiriamą jausmą: „Matau, jog tau neramu, nes…“ Labai gerai, jei mūsų žodžiai ir kūno kalba rodo, jog ne tik matome, bet ir priimame vaiko jausmą. Tai padeda kurti ryšį su vaiku – jis jaučiasi matomas, suprastas, priimtas. Kitas svarbus dalykas – žmonių psichika veikia taip, jog pamatytas jausmas ima pamažu silpnėti, daryti mažesnę įtaką. Vaikas pats mokosi geriau suprasti save, pažinti jausmus.
Svarbu padėti vaikui padaryti bent mažą žingsnelį į priekį, taip leidžiant suprasti, jog dalykas, dėl kurio nerimauja, nėra toks grėsmingas ar nesaugus. Vertinga mokyti vaiką nusiraminimo būdų – pakvėpuoti, išgerti vandens, pasportuoti, apsikabinti, panaudoti nusiraminimui skirtas priemones (kamuoliuką, žaisliukus), išpiešti jausmą, paplėšyti tam skirta popierių ir pan.
Jei skatiname vaiką vengti dalykų, dėl kurių jis nerimauja, jo nervų sistema tai priima kaip žinutę, jog šis dalykas yra išties grėsmingas, dėl to ateityje nerimas ima dar labiau augti.
Ko geriau nesakyti? Negėdinti vaiko, nevadinti jo bailiu zuikiu, nelyginti su kitais, nerodyti, kaip mums nepatinka jo jautrumas, nerimas?
„Nėra čia ko jaudintis, nusiramink“ ir panašūs žodžiai nerimo nesumažins, dažnu atveju tik padidins. Taip veikia mūsų psichika, jog išgirstas ir pamatytas jausmas ima po truputį silpnėti, o bandomas užspausti – tik auga ir vėliau sprogsta su dar didesne jėga.
Žinoma, labai svarbu ir vaiko negėdinti, nemenkinti (nebūk bailus zuikis), nelyginti su kitais, nerodyti savo susierzinimo.
Ar mažas vaikas pats suvokia savo nerimo priežastį? Ar jis gali tai išsakyti žodžiais?
Dažniausiai mažas vaikas savo nerimo priežasties nesupranta. Nebent jei tai labai konkretus dalykas, situacija (didelis šuo, piktas žmogus, stiprus garsas ir pan.). Jei su vaiku daug ir kryptingai kalbama, jis jau gali mokėti įvardinti tai kaip baimę ar nenorą: „Nenoriu ten eiti, nes pikta teta rėks. Dažnu atveju žinutes apie patiriamą nerimą vaikas siunčia savo elgesiu, kūno kalba, psichosomatinėmis išraiškomis (skauda pilvelį, galvą, pykina, sunkiai miega, turi šlapinimosi, tuštinimosi problemų, atsiranda tikų ir pan.).
Kaip apie tai kalbėtis su vaiku?
Visų pirma svarbu tai, kaip reaguojame, kai vaikas patiria nerimą. Tai priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Su mažais vaikais vertinga pasitelkti knygeles, pasakas, pažaisti situacijas su lėlytėmis, žaislinėmis figūrėlėmis ir jas aptarti. Patikinti, jog patirti nerimą yra normalu, jį patiria ir tėvai, auklėtojos, seneliai. Iki 7 metų vaikų mąstymas labai konkretus, tik apie 7-uosius metus pradeda vystytis abstraktusis mąstymas. Tad jei norime, jog jis išties suprastų ir įsisavintų, ką norime perduoti, svarbu vengti sudėtingų, ilgų, abstrakčių kalbų. Kalbėti reikia trumpai, konkrečiai, susieti kalbą su vaizdine informacija, žaidimu.
Su vyresniais vaikais galime plačiau panagrinėti įvairias situacijas, pasidalinti savo ir jiems svarbių žmonių patirtimis, padėti pamatyti platesnes perspektyvas.
Ar prisideda prie nerimo jausmo tėvų barniai, gyvenimo permainos – darželis, skyrybos, ligos?
Nerimui įtaką daryti gali įvairūs išorės ir vidiniai veiksniai. Turbūt dažniausi yra šie: tėvų barniai ir įtampa namie; įgimtas jautrumas; dideli gyvenimo pokyčiai (tėvų skyrybos, darželio, mokyklos pradžia ar keitimas, gyvenamosios vietos keitimas); skausmingos patirtys (patirtas smurtas, netektys, patyčios, patekimas į avariją, smurto matymas, ligos); atsiskyrimas nuo tėvų (ypač ankstyvame amžiuje, nesukūrus saugaus ryšio su šalia esančiais žmonėmis); tėvų hipergloba; vaikui keliami per aukšti lūkesčiai ir spaudimas; pernelyg ilgas informacinių technologijų naudojimas; socialinių tinklų naudojimas. Vaikai dar negeba atsirinkti informacijos, ima save ir savo gyvenimą lyginti su čia matoma informacija.
Vaiko vidinis pasaulis gali būti individualus, tad svarbu nuoširdžiai išgirsti savo vaiką, kas kelią nerimą būtent jam.
Kada jau sunerimti, kai vaiko nerimas pasidaro nevaldomas?
Svarbiausi dalykai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį: stiprus nerimo jausmas trunka kelias savaites ar ilgiau; atsirado ilgai trunkančių psichosomatinių požymių; pakito elgesys (vaikas tapo labai „prilipęs“ prie tėvų, tapo irzlus, patiria pykčio priepuolius, arba priešingai – tapo vangus, atsiribojęs). Gali būti pastebima raidos regresija, pavyzdžiui, vaikas ima šlapintis į kelnes ar lovą, prasčiau kalbėti ir pan. Nerimas trukdo vaiko kasdieniam gyvenimui – jis nebegali išbūti ugdymo įstaigoje, nebenori užsiimti mėgstamomis veiklomis; patiria bendravimo sunkumų; negali mokytis, susikaupti. Gali sutrikti miegas, fizinė sveikata, prasidėti panikos priepuoliai.
Tokiu atveju svarbu ieškoti specialistų pagalbos vaikui ir jo šeimai, nelaukiant, kol problema gilės. Deja, nesprendžiamos problemos niekur nedingsta, jos auga kartu su vaiku. Galbūt laikinai galime jas „užmaskuoti“, bet vėliau visai tai trenkia su dar stipresne jėga. Svarbu, jog nerimas gali keisti savo pasireiškimo formą, tačiau pats iš esmės niekur nedings.
Kaip nerimas ankstyvoje vaikystėje gali atsiliepti asmenybei vėliau?
Ankstyvoji vaikystė – asmenybės vystymosi pagrindas. Tad šiuo metu patirti didesni sunkumai reikšmingai pakreipia tolesnį vaiko asmenybės vystymąsi.
Ilgai trunkantis nerimas trukdo kurti ir palaikyti emociškai sveikus santykius, daro neigiamą įtaką savęs suvokimui ir savivertei, emocijų reguliavimui, gebėjimui mokytis. Bet tai nėra nuosprendis. Vėliau tikrai daug ką galėsime pakeisti, tik reikės kur kas daugiau laiko ir pastangų.
Susiję straipsniai
