Tikriausiai visi tėvai anksčiau ar vėliau išgirsta žodžius: „Uždarykite mano kambario duris!“. Tai ženklas, kad vaikas nori pabūti vienas savame pasaulyje. Pakalbėsime apie tai, kuriuo raidos etapu šis poreikis atsiranda. Pataria psichologė Raminta Gudelytė-Bagdonė.
Paauglystėje privatumo nori visi, o kada kūdikėlis jau „atkimba“ nuo mamos?
Prieraišumas yra prigimtinė žmogaus elgesio savybė, kuri padeda jam išlikti, ji yra neišvengiama ir būtina kiekvienam iš mūsų. Kūdikiui augant, jis po truputį pradeda atskirti mamą (ar kitą pagrindinį jį prižiūrintį asmenį) nuo kitų. Tai įvyksta vėliausiai iki 12 gyvenimo savaitės. Vėliau, nuo 2 iki 7 mėnesių, kūdikis ne tik atskiria pažįstamus žmones nuo nepažįstamų, bet ir vienus pažįstamus nuo kitų. Pažįstamiems jis visuomet teikia pirmenybę. Nuo 7 mėnesių iki maždaug 2–3 metų kūdikis jau yra aiškaus prieraišumo fazėje ir aktyviau siekia kontakto su jį dažniausiai prižiūrinčiu asmeniu (mama ar kitu svarbiausiu asmeniu).
Vaikas iki 2 metų, pagal gerai žinomą šveicarų raidos psichologą J. Piaget, yra sensomotorinėje raidos stadijoje, kurios vienas pagrindinių uždavinių – suvokti objekto pastovumą (objektas egzistuoja net tada, kai jo nematau). Todėl šioje aktyvaus prieraišumo stadijoje vaikas jau pradeda suprasti, kad mama, kurios nematau, iš tikrųjų egzistuoja, o tai savo ruožtu sustiprina vaiko elgesį, kuriuo jis siekia, kad mama, kurios jis nemato, sugrįžtų. Vaikui augant, jis daug kartų išsiskiria su mama (ar kitu jam svarbiu asmeniu) ir vėl susitinka. Tai leidžia vaikui pasitikėti, nes žino, kad jam svarbus žmogus visuomet sugrįš. Taip palaipsniui išsiskyrimo laikas vis ilgėja, vaikas mokosi būti savarankiškai arba su kitų žmonių pagalba. Kiekvieno vaiko prieraišumą lemia ne tik ankstyvojo prieraišumo patirtis (jeigu ji nesėkminga, vaikui atsikirti gali būti sunkiau), bet ir temperamentas, šeimos specifinės aplinkybės, nervų sistemos ypatumai, vaiko turimi raidos sunkumai, gyvenimo aplinkybės ir pan., todėl atsiskyrimas nuo tėvų formuojasi individualiai.
Ar normalu, kad penkiametis kartais irgi nori pabūti vienas?
Privatumo poreikis yra natūralus kiekvieno žmogaus poreikis. Kuo vaikas vyresnis, tuo jo privatumo poreikis yra labiau išreikštas, nes vaikas jau geba būti savarankiškai, jam reikia vis mažiau artimųjų pagalbos. Vaiko temperamentas bei nervinės sistemos ypatumai gali smarkiai pakeisti privatumo poreikio raišką. Gali atrodyti, kad itin jautraus 5 metų vaiko privatumo poreikis yra kur kas mažesnis negu jo bendraamžių, nes jis yra linkęs dažniau būti šalia tėvų negu vienas. Vertinant, ar normalu, kad penkiametis nori pabūti vienas, ar ne, svarbu jį gretinti ne su kaimyno vaiku, o galvoti, ar mūsų vaikui toks elgesys būdingas ar ne. Jeigu vaikas iki šiol buvo labai prieraišus, tačiau staiga toks jo elgesys dingo ir jis užsidarė, nebenori kalbėti, galbūt dažniau yra liūdnas, kūno laikysena neįprasta, pasikeitė valgymo ir miego įpročiai, tai gali byloti ne apie jo privatumo poreikį, bet apie emocinius sunkumus.
Yra vaikų, kurie moka užsiimti patys ir yra visiškai nemokančių žaisti be kitų draugijos…
Tėvai dažnai svajoja apie savarankiškai mokančius žaisti vaikus. Galbūt dėl to, kad tokių vaikų nėra daug, o gal dėl to, kad nori per anksti? Vaiko nenorą žaisti savarankiškai gali lemti įvairūs ir net ne su vaiku susiję veiksniai. Pavyzdžiui, negebėjimas suvokti laiko, nepastovus ir nenuspėjamas vaiką prižiūrinčių žmonių elgesys, pavyzdžiui, išvažiavimas iš namų nepranešus, gali pažadinti atsiskyrimo nerimą ir sumažinti vaiko norą būti atskirai nuo tėvų. Taip pat tėvų negebėjimas aiškiai nustatyti ribų, kai vieną dieną su vaiku žaidžiama nuo ryto iki vakaro, o kitą – niekas negali ir nenori žaisti su vaiku visai, gali didinti vaiko norą būti šalia suaugusiųjų ir nelikti vienam. Ir šeimos sudėtis gali lemti vaiko elgesį žaidžiant. Jeigu vaikas auga turėdamas brolių ar sesių, natūralu, kad jis dažnai žais kartu su jais. Jeigu vaikas auga vienas, jam nebelieka kito pasirinkimo, tik kompanijos ieškoti šalia mamos ar tėčio. Juk dviese ar trise žaisti visuomet smagiau.
Be to, vaiko raidos specifika, turimi sutrikimai, tokie kaip aktyvumo dėmesio sutrikimas ir kt., gali lemti sunkumus žaidžiant vienam. Svarbu paminėti, kad vaiko noras žaisti nėra vaiko poreikių hierarchijos pagrindas, tai reiškia, kad žaisti jis nori tik tada, kai yra saugus, sotus, sveikas, pailsėjęs. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į šeimos gyvenimo aplinkybes – jeigu vyksta kraustynės, vaikas laukia brolio arba sesės, tėvai skiriasi, kažkuris iš tėvų yra ligoninėje, mama su tėčiu pykstasi prie vaiko ir pan., tai tikrai gali kelti nerimą – tuomet ir vaikas bus prieraišesnis, žaisti vienas nenorės.
Vaiko gebėjimas žaisti savarankiškai nėra prigimtinis, tam reikia kantrybės, praktikos, pasitikėjimo savimi, veiklų, kurios būtų pritaikytos jo amžiui ir jau turimiems vaiko specifiniams gebėjimams.
Kokių patarimų galima duoti tėvams įrengiant vaiko privačią erdvę, tarkime, jei nėra galimybių kiekvienam vaikui duoti po atskirą kambarį?
Vaikui privatumo pojūtį gali sukurti tam tikra erdvė, kurioje vienu metu gali būti tik jis vienas ir ten turėti daiktų, kurie priklauso jam. Tai gali būti palapinė, užuolaida (kuri dalina kambarį pusiau), knygų lentyna su foteliu, žaidimų kilimas, atskira lova (ypač puikiai tinka dviaukštė, nes vaikai, būdami lovose, vienas kito nemato). Tik svarbu turėti iš anksto sutartas taisykles, nes patys daiktai savaime jų neužtikrina. Taisyklės svarbios išlaikant kiekvieno vaiko privatumo poreikį, jos gali būti išsispausdintos paprastais simboliais ir pateiktos vaizdiškai. Jos turi kabėti matomoje vietoje ir būti aptariamos prevenciškai, o ne tik tada, kai taisyklių nesilaikoma. Jeigu vaikams sekasi pasidalinti bendra erdve, visuomet reikia tai pastebėti ir pastiprinti. Dalybų bendra erdve sėkmė priklauso ir nuo vaikų amžiaus. Natūralu, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams tai padaryti gali būti sudėtingiau, nes jie ypač egocentriški, jiems sunku suvokti kito žmogaus perspektyvą – kodėl broliui nemalonu, kai imu jo daiktus, sėdžiu ant jo lovos ir pan. Atsispirti paimti ne savo daiktą jiems gali būti sudėtingiau. Tik taisyklės ir gerai apgalvota kambario struktūra gali padėti vaikams jaustis komfortiškai.
Aptarkime paauglystės etapą, kada to privatumo reikia daug?
Paauglystėje privatumas nėra vien tik nuosavas kambarys, bet ir laikas, kai paauglys kambaryje nori būti vienas. Privatumo poreikis reiškiasi ir per kambario tvarką, kurią paaugliai neretai nori palaikyti savaip. Jiems svarbu, kad niekas tos tvarkos nebandytų pakeisti be jų žinios arba jie nebūtų verčiami tvarkytis taip, kaip nori tėvai.
Tai dažnam iš tėvų yra išbandymas, nes sunku priimti paauglį, kuris neleidžia į savo kambarį, nesitvarko. Vieniems tai kelia nerimą, kitiems pyktį ir norą kontroliuoti dar labiau. Privatumo poreikis reiškiasi ne tik fizinėje plotmėje, bet ir psichologinėje. Paaugliai neretai dalį informacijos pasilieka sau ir taip nebesipasakoja, kaip anksčiau, tai dažnam iš tėvų gali kelti nerimą, jiems atrodo, kad jeigu nesako, tai turbūt nutiko kažkas blogo, paauglys užsiima neleistinais dalykais ir pan. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tėvų pastangos tą paauglio privatumą pažeisti veda prie dar didesnio paauglio užsidarymo, tai savo ruožtu tėvams kelia dar didesnį pyktį bei nerimą. Paauglio privatumas greičiausiai turėtų ateiti palaipsniui, bet ne staiga. Kiek paaugliui reikia privatumo, priklauso nuo daugelio dalykų – jo paties temperamento, santykio su tėvais, tėvų elgesio (jeigu tėvai kontroliuojantys, įkyrūs, tai gali skatinti dar labiau užsidaryti), situacijos mokykloje, paauglio santykių su bendraamžiais ir pan. Jeigu tėvai pajunta, kad tai galbūt ne privatumo poreikis, nes paauglys tapo labai uždaras, visiškai nenori bendrauti su tėvais, galbūt atrodo emociškai prislėgtas, pablogėjo pažymiai, elgesys tapo nerimastingas, emocijos dažnos, stiprios ir tarsi be priežasties, vertėtų pasitarti su vaikų psichologu.
Ginta Liaugminienė
