Šeimose, kuriose auga daugiau nei vienas vaikas, juoko, džiaugsmo, nerimo ir pykčių būna daugiau. Tarp brolių ir sesių neišvengiami kivirčų bei muštynių epizodai. Net ir geriausiai besielgiantys vaikai neužauga niekam netrenkę. Nenusigąskite, tai – visiškai normalu! Elgesys yra vaiko komunikacijos būdas, tad kol vaikai dar nemoka komunikuoti kalba, jie save išreiškia fiziškai, per kūną, per veiksmus.
Aušra Ševčenko, psichologė, „Žaisminga vaikystė“
Kai dėl amžiaus nesutampa poreikiai
Gimus antram vaikui, vyresnėlį dažnai apima pavydas. Bet ar gali būti kitaip? Visą savo gyvenimą buvo vienintelis vaikas šeimoje, visas tėvų, senelių, dėdžių ir tetų dėmesys – jam vienam. Ir staiga viskuo tenka dalintis su „nauju“ vaiku. Ne, net ne dalintis – mažylis automatiškai ir natūraliai dėmesio gauna daugiau. Tad kaip nepykti, kaip nepavydėti… Tokia vaiko reakcija tikrai normali.
Vaikams augant, daugėja ir konkurencijos: nuo tėvų dėmesio iki žaislų. Nemokėdami tinkamai iškomunikuoti nepatenkintų savo poreikių, vaikai tai išreiškia pykčiu ar agresija. Viena iš dažnų vaikų konfliktų priežasčių – nesutampantys poreikiai.
Natūralu, jog skirtingo amžiaus vaikų poreikiai skiriasi: pirmojo gimtadienio tuoj sulauksiantis vaikas siekia kuo aktyviau tyrinėti jį supantį pasaulį, jį labai vilioja ryškus ir įdomius garsus skleidžiantis brolio žaislas. Vaikas turi tikslą patenkinti savo smalsumą ir griebia brolio žaislą. Savaime suprantama, toks brolio elgesys įsiutina vyresnėlį, tad nesuprasdamas tokios neteisybės ir gindamas savo nuosavybę, šis trenkia broliukui ir teisėtai atsiima sau priklausantį objektą. Abu vaikai elgiasi būtent taip, siekdami patenkinti savo poreikius ir nemokėdami jų išreikšti kitaip.
Užgniaužti vyresnėlio jausmai
Pradinukai dažnai jau išmano apie lygybės sąvokas, dėl to gali nesuprasti, kodėl jaunesnė sesutė gauna daugiau tėvų dėmesio, daugiau dovanų, ir šiaip, atrodo, yra labiau mylima nei jie. Nors ir atrodo, kad vaikai tarpusavyje sutaria gana gražiai ir vienas be kito negali, vyresniojo vaiko viduje sukauptos nuoskaudos kartais išsilieja nesąmoningai. Užgniaužtas, neišreikštas ir neiškalbėtas vidinis pavydas ir neteisybės jausmas gali išsilieti kaip vulkanas, net kai atrodo, kad rimtos priežasties konfliktui nebuvo. Sunki diena mokykloje, nuovargis ir kiti veiksniai lemia jautresnį vaiko sureagavimą ir įsiplieskimą į nekaltą sesutės norą žaisti kartu. Svarbiausias vaiko poreikis – jaustis mylimam.
Ką daryti? Svarbiausia ir sunkiausia – išlikti ramiems. Vaikų konfliktai – svarbi jų raidos dalis.
Kaip įgyjami konfliktų sprendimo įgūdžiai
Konfliktų sprendimų įgūdžiai įgyjami dar prieš pasireiškiant pirmiesiems konfliktams. Žaisdami kartu galite inscenizuoti įvairias konfliktines situacijas ir siužetinių bei vaidmenų žaidimų metu pasimokyti skirtingų būdų, kaip tą konfliktą būtų galima išspręsti. Šie įgūdžiai įgyjami ne tik tada, kai konfliktas jau vyksta, bet ir stebint kasdienes situacijas, iš jų pasimokant bei pritaikant išmoktas strategijas būtent tada, kai to reikia.
Kiek įmanoma, atsižvelgdami į vaikų amžių ir jų turimus gebėjimus, nesikišdami, stebėkite, kokias konfliktų sprendimų strategijas naudoja jūsų vaikai. Stebėdami pamatysite, kur yra stipriosios jūsų vaikų pusės, o kurias reikia labiau palavinti. Stebėkite, kas dažniausiai būna konflikto, muštynių priežastis. Viena iš dažniausiai pasitaikančių – nepasidalijimas žaislais. Jei reikalingas jūsų įsikišimas (o su ikimokyklinio amžiaus vaikais tai dažnai reikalinga), prisiminkite, kad nesprendžiate konflikto už savo vaikus, tik jiems padedate tai padaryti patiems. Jeigu vaikai labai įsismarkavo, pasistenkite juos atskirti. Situaciją aptarti galite kiek aprimus vaikų (ir jūsų!) emocijoms. Jei vaikai susimušė nepasidalindami žaislais, patvirtinkite, jog tikrai liūdna ir nesmagu, kai brolis ar sesė atima mėgstamą žaislą, taip jaustis normalu, bet muštis – ne. Pasiūlykite kitų būdų, kuriais vaikas galėtų išreikšti jį užplūdusias emocijas: įvardinti jas žodžiu, pabandyti nurimti giliai kvėpuojant, skaičiuojant, pyktį ištrepsėti, iššokti, išpiešti, arba – paprašyti pagalbos. Turėkite taisykles, kaip žaisti kartu: įvardinkite, kurie veiksmai yra priimtini, o kurie – ne. Priklausomai nuo vaikų amžiaus, sutarkite, kokios natūralios pasekmės laukia nesilaikant sutartų taisyklių. Kiek vyresni vaikai jau patys gali nusistatyti taisykles ir sugalvoti pasekmes, kurios laukia šių taisyklių nesilaikant. Tai skatina vaikus būti atsakingus už savo veiksmus.
Tėvai – tik nešališki teisėjai
Labai svarbu, kad vaikų konflikto metu jūs nepasirinktumėte pusės, kuris vaikas yra teisus, o kuris – ne. Konflikte dalyvauja dvi pusės, tad ramiai išklausykite abu vaikus. Nevertinkite situacijos, nevertinkite vaikų. Išklausę abiejų vaikų apibendrinimo, pasiūlykite pabandyti šį konfliktą išspręsti dar kartą. Jei reikia, padėkite vaikams nurimti. Padėkite vaikams sustabdyti nemalonią situaciją išvengiant mušimosi, parodykite, kaip įvardinti užplūdusius jausmus, pasiūlykite alternatyvą, kaip nesipykstant (ar bent nesimušant) žaisti kartu. Pavyzdžiui, jaunesniam broliui netikėtai atėmus vyresnėlio mėgstamą žaislą, jis gali pasakyti „Stop, aš žaidžiau su šiuo žaislu. Gal gali atiduoti? Pažaisiu dar kelias minutes ir duosiu tau. Arba gal abu pažaiskime kitą žaidimą?“
Žinoma, šie žodžiai priklauso nuo vaiko amžiaus bei kalbos gabumų. Jaunesniems vaikams konflikto metu dažnai prireiks jūsų pagalbos, tad padėkite jiems lavinti šiuos įgūdžius. Vėliau vaikai jau patys žinos, kada ir ką pasakyti, kaip spręsti konfliktus savarankiškai. Įsikiškite tik tada, kai konfliktas įsismarkauja ir kai kyla grėsmė vaikui būti sužeistam (ne tik fiziškai, bet ir emociškai). Kiek įmanoma, skatinkite savarankišką vaikų konfliktų sprendimą. Tik bandydami ir daug kartų suklysdami jie išmoks!
Pagrindinė strategija – bendradarbiavimas
Visų gyvenimo konfliktų išvengti neįmanoma, tad labai svarbu išmokti juos spręsti. Ne konkurencija, o bendradarbiavimas turi būti pagrindinė strategija. Kuo ramesniems pavyksta išlikti tiek vaikams, tiek tėvams, tuo efektyviau konfliktas išsprendžiamas. Į vaikų kivirčus žiūrėkite ne kaip į nesėkmę, o kaip į galimybę pasimokyti. Ir mokosi visi, ne tik vaikai. Tėvai lygiai taip pat mokosi išbūti, mokosi stebėti ir padėti vaikams bei įveikti save užplūdusias emocijas. Tad nebijokite konfliktų ir vaikų muštynių šeimoje.
Konfliktų dažnį sumažinti padeda galimybė kiekvienam vaikui skirti asmeniško laiko. Šį laiką praleiskite atsižvelgdami į konkretaus vaiko asmeniškus pomėgius. Leiskite vaikui vadovauti žaidimui ir visą savo dėmesį sutelkite į vaiką, į tarpusavio santykių stiprinimą. Labai dažnai vaikų tarpusavio konfliktai kyla dėl konkurencijos siekiant gauti daugiau tėvų dėmesio. Kai kiekvienas vaikas reguliariai gauna nedalomo dėmesio ir turi stiprų bei saugų ryšį su savo tėvais, poreikis konkuruoti dėl dėmesio mažėja.
Ar moka žaisti vienas?
Kitas svarbus aspektas – galimybė kiekvienam vaikui žaisti savarankiškai. Įrenkite vietas, kur kiekvienas iš vaikų galėtų pabūti vieni ir užsiimti savo mėgstama veikla netrukdomi kitų. Nuolatinis kontaktas su broliais ar sesėmis ilgainiui gali pradėti varginti vaiką, tad galimybė atsitraukti ir pabūti vienam įgalina vaiką išvengti tokios socialinės perkrovos. Nesijaudinkite, čia viskas gerai! Tai nereiškia, jog vaikai neturės artimo ryšio, jie tiesiog pavargo ir mokosi pabūti bei pažaisti savarankiškai, nepriklausomai vienas nuo kito. Tai ypač aktualu dvyniams! Kai šeimoje yra daugiau nei vienas vaikas, dažniausiai žaidimų forma būna socialinė: vaikai labiau žaidžia vienas su kitu nei su konkrečiais žaislais ar žaidimais. O laisvas žaidimas vaikui turi labai daug naudos. Neabejoju, kad ir jūs mielai pasinaudosite vaikų savarankiškų žaidimų minutėmis!
Rodykite pykimosi pavyzdį
Nepamirškite, jog vaikai mokosi iš jūsų elgesio, tad rodykite tinkamą pavyzdį. Patys tarpusavio konfliktus spręskite pagarbiai, išlikdami ramūs. Vaikai ima pavyzdį ne iš jūsų žodžių, kaip jūs sakote, jog reikia elgtis, o iš jūsų veiksmų ir elgesio, kaip jūs darote. Jei jūsų sakomi žodžiai ir veiksmai sutampa, tikėtina, vaikai perims jūsų įpročius, matydami jus kaip pavyzdį. Vis dėlto, jei jūs konfliktus sprendžiate pakeltu tonu, agresyviais ar impulsyviais veiksmais, be pagarbos ir siekdami tik asmeninės pergalės, tikėtina, vaikai perims būtent tai. Konfliktų sprendimo įgūdžiai, išmokti ankstyvoje vaikystėje, lydės šiuos mažus žmones į platų pasaulį, į gyvenimą.
Labai svarbu suprasti, kad vaikai yra vaikai. Jie dar tik mokosi įvairių gyvenimiškų ir socialinių subtilybių. Nesitikėkite, kad pirmųjų konfliktų metu vaikai profesionaliai išlaviruos ir be jūsų pagalbos taikiai išspręs kilusius konfliktus. Ne, taip tikrai nebus. Tam jūs ir esate, kad padėtumėte vaikams išmokti. Net jei atrodo, kad jūsų pamokos jiems visiškai nepadeda, net kai ginčai tęsiasi iš kasdien, net kai kartais į skirtingas kambario puses lekia visi žaislai, kai aplink vien triukšmas, rėkimas, ar net kumščiais vaikai mosikuojasi, – jie vis tiek mokosi. Kiekvienas konfliktas – galimybė. Galimybė vaikams jį išspręsti, o jums – vaikams padėti. Tad nepamirškite savęs. Tik pailsėję, stiprūs bei tvirti tėvai gali išlikti ramūs net ir tokiose chaotiškose situacijose.
Vis dėlto, jei jaučiate, kad tarp vaikų kylantys konfliktai pradeda trikdyti jūsų šeimos gerovę, nebijokite kreiptis pagalbos. Gali būti, kad tokiu būdu vaikai išreiškia giliau slypinčias problemas, apie kurias negali informuoti kitaip.
Kartu pasimokysime konfliktus spręsti taikiai ir žaismingai!
Susiję straipsniai
