Justės ir Stanislovo Latyš šeima augina 4 vaikus: Pranciškų (11 m.), Sofiją (9 m.), Joelį (4 m.) ir metukų dukrytę Petrą. ,,Buvo etapas, kai reikėjo sau pačiai atsakyti į klausimą, ar viskas su manimi gerai, kad man karjera ir darbai nėra labai svarbūs, kad man prasmingiau būti mama ir žmona,“ – sako Justė. Ji kartais prisideda prie šeimos verslo – vaistažolių ūkio – tvarkant socialinius tinklus ar rengiant projektus. Bet didžiausia jos kūryba ir darbas – keturi vaikai.
Laimingi šeimos rytai prasideda nuo savo išaugintos arbatos puodelio lovoje.
Juste, koks jūsų su vyru požiūris į didelę šeimą – ar jau tuokdamiesi kalbėjote, kad norėsite ne vieno vaiko?
Oi, mes labai daug apie tai kalbėjomės! Laikas iki santuokos mums buvo pažinimo laikas. Niekada nebuvome nusprendę, kiek tiksliai planuojame turėti vaikų, net ir dabar vis pasiklausiame vienas kito, ar nepasikeitė požiūris šiuo klausimu, bet tikime, kad vaikai yra gėris. Juk nežinojome, kaip Dievas planuoja, kiek sveikatos bus, kaip seksis pats gimdymas, tad kaip mes galėtume tiksliai nuspręsti – vienas, trys ar septyni.
Taip pat ir mūsų pačių žinios buvo nemenkos – aš esu iš keturių vaikų šeimos, mano vyras – iš trijų, tad žinojime, ko laukti. Nors nelengva didelėje šeimoje žiūrint iš savo, kaip vaiko, pozicijos, ypač kai laiko tarpai tarp vaikų gimimų maži, bet žinojome, kad tai įmanoma misija. O kaip gera, kai paaugi ir nebereikia konkuruoti dėl daiktų ir tėvų dėmesio!
Kai jau vaikai gimė, mūsų tėvystės pareigos irgi neišgąsdino. Na gal tik truputį iš pradžių. Kaip mano mama paklausta vis sako: „Niekada nebuvo per sunku, nes aš labai jūsų norėjau“. Aš irgi labai norėjau šio vaidmens – žmonos, mamos, namų kūrėjos, tai atitiko mano jaunystės svajones. O kodėl norėjome ne vieno vaikelio, o keturių, tai atsakymas turbūt slypi mūsų su vyru santykiuose. Santuoka – ne tinginiams, ir man pasisekė gauti vyrą, kuris tai supranta ir tuo gyvena. Jis kaip vynas, laikui bėgant tik gerėja!
Esate verslininkė. Kaip vaikų gimimas keitė darbo laiką ir apimtis? Kaip suderinti vaikų gimdymą, auginimą ir verslą?
Mano šeima turi vaistažolių verslą – tėtis žolininkas, vyras jam padeda. Aš pati nuo mažumės ragavau įvairių arbatų, tėtis supažindino su kiniškų arbatų tradicija. Šiuo metu esu maža dalelė šio verslo, padedu su socialiniais tinklais, su projektais, jeigu reikia. Nesu darboholikė, aš – šeimos žmogus. Dabar suprantu, kad nereikia savęs lyginti su kitais, geriau investuoti laiką į savęs pačios pažinimą.
Esu be galo dėkinga, kad mūsų šeimos verslas yra labai palankus auginti vaikus. Mes su vyru vis pasišnekame – o kaip reikėtų gyventi, jei abu dirbtume tradicinius darbus? Manau, jog mūsų atveju tai būtų beveik neįmanoma, turbūt tiek vaikų neturėtume. Arba būtume pervargę nuo visko. O dabar mes abu auginame vaikus, yra laikas darbui, ir yra laikas vienas kitam – ir į pasimatymą nueiti, ir kokią dovaną be progos padovanoti, atliepti vienas kitą tinkama meilės kalba – visų pirma vyrą, paskui – vaikus.
Ar vaikų auginimas kažkaip susijęs su jūsų gyvenama vieta – Anykščiais?
Prie Anykščių upės Šventosios yra toks užrašas: „Čia gera gyventi“. Ir tikrai – čia gera gyventi, gera auginti vaikus. Anykščiai yra tobulas viduriukas tarp miesto ir kaimo, čia daug kultūros, daug kokybiškų ir dažnai nemokamų renginių, per pastaruosius 10 metų išaugo kavinių, restoranų pasiūla. Mums buvo labai svarbu bendruomenė, ją čia irgi turime. Dauguma mūsų draugų – tikinčios šeimos, atsikraustę iš didmiesčio, ir jų tikrai nemažai! Tik namus čia susirasti ne visai paprasta. Kai pasistatėme savo namus, Anykščiai mums tapo mūsų miestu, kuriame gyventi gera.
Ar visi nėštumai buvo lengvi? Kokios motinystės patirtys šia tema?
Kai ketvirtame kurse vietoj Daugelavičiūtės per atsiskaitymą pakvietė Lotyš, be galo didžiavausi. Lygiai taip buvo ir su nėštumais. Jaučiausi lyg apgaubta ypatingos malonės. Iki šiol stebiuosi, koks Dievo šedevras yra kūnas ir kokia galybė suteikta moteriai, kuri gali išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Aš niekada tokia stipri gyvenime nebuvau, kaip per gimdymus. Išvis nesu stipri, bet gimdymuose atsirasdavo daug fizinių ir dvasinių jėgų.
Su mama turiu stiprų ryšį, ji man papasakojo savo gimdymo istorijas. Ji buvo pediatrė, ir tuo metu, prieš 30 metų, išdrįso gimdyti vaikus namuose, vonioje. Pati apie tai nesvajojau, bet tas didžiulis mamos pasitikėjimas Dievu, savo kūnu, vaikeliu ir vyru, kuris buvo šalia, ir mano gimdymo istorijas nuspalvino idilišku paprastumu ir pasitikėjimu.
Pamenu, prieš pirmą gimdymą ruošiausi blogiausiam, bet tikėjausi geriausio. Ruošėmės kartu su vyru, lankėme paskaitas pas Bangą Kulikauskaitę, tai irgi buvo didžiulė dovana. Bet ruošimasis nebuvo tik žinios… Kalbėjausi su vaikeliu, pasakojau, kaip jis turės gimti, kaip keliaus gimdymo takais, kaip pirmą kartą pamatys šviesą, kaip skaudės, bet kaip greitai jis pamatys mamą ir gaus krūtį… Man atrodo, daugiausiai ruošia ramybė.
Moterims, kurios dar tik laukiasi ir nerimauja, noriu pasakyti, jog gimdymas yra didžiulė paslaptis. Aš pati esu jautri skausmui ir bet kokiems prisilietimams, ir tikrai nežinojau, kaip man seksis išbūti su skausmu per gimdymą. Neseniai teko gulėti ligoninėje – slaugytoja, matydama mano įsitempusį veidą, jai duriant kateterį, manęs pašaipiai paklausė, ar turiu vaikų ir ar pati pagimdžiau. Atsakiau, jog taip, ir ne vieną, o keturis! Gimdymo metu sutartinai veikia begalė hormonų, ir mūsų kūnai įgauna ypatingų galių, tad nebijokite, pasitikėkite!
Prieikime prie didelės šeimos kasdienybės. Ar kažkas keičiasi su trečio vaiko gimimu, kai šeima oficialiai jau vadinama daugiavaike? Koks visuomenės požiūris?
Mes esame apsupti didelių šeimų arba tokių, kurie apie tokią svajoja. Nepatyrėme jokių kandžių replikų, priešingai – daug palaikymo. Per balandžio pirmąją oficialiai pranešėme vyro tėvams, kad laukiamės penktojo vaikelio, ir buvo labai smagu stebėti reakcijas – truputį sumišimo ir daug džiaugsmo, bet vis dėlto tai buvo tik „patikrinimas“. Kitų žmonių reakcijos mums nėra svarbios, o auginti vis tiek bus mūsų darbas ir malonumas. Svarbiausia, kad mes su vyru vienas kitą palaikome, tuomet yra labai lengva. Aš laiminga, kad galime auginti vaikus Lietuvoje, kur motinystė yra vertybė, kur, palyginti su Vakarų šalimis, yra tikrai ilgos motinystės atostogos, kur daugiavaikėms šeimoms yra suteikiama lengvatų.
O ketvirto vaikučio gimimas – ar daug permainų šeimoje įvyksta, kai vaikai jau ne trys, o keturi?
Mūsų trečiasis gimė po ilgesnės pertraukos, išlauktas. Truputį padirbėjau darbo rinkoje, pasižmonėjau ir supratau, kad noriu vėl lauktis, gimdyti ir auginti. Panašiai buvo ir su ketvirtąja dukra – jaučiau, kad mano vaikai dar ne visi pagimdyti, tad kodėl vėliau, jei galiu dabar? Ir štai – turime savo ketveriukę. Klausiate apie permainas. Manau, ne per daug tų permainų, nes nuo 21-erių su mažomis pertraukomis vis auginau vaikus, tad judėjome ta pačia kryptimi, nereikėjo skaudžiai palikti mokslų ir atidėti karjeros. Dar labai ir nuo vaikų charakterio priklauso pokyčių mastas. Kaip mano vyras juokauja, numeris trečias pas mus yra tikras vijurkas, apie kurį sukasi visas šeimos gyvenimas, o ketvirtoji dukra – mūsų visų džiaugsmo mokytoja, apdovanojanti šypsenomis net tada, kai skauda, kai negera…
Kokie didžiausi didelės šeimos pliusai ir minusai?
Šeima man – lyg maža bendruomenė. Turbūt tai įvardinčiau kaip didžiausią pliusą. Visuomet daug veiksmo, daug skanaus maisto, visada yra ko paprašyti pagalbos: „Sofija, gali Petrai paduoti gertuvėlę?“, „Pranciškau, gali padėti pastatyti tokį robotą, kaip Joelis prašo?“, „Mama, žiurėėėėėk!“ ir panašiai. Pamenu, mano šeimoje būdavo didžiulė konkurencija dėl visko – matuodavome liniuote padalinto pyrago gabalėlius, būtinai norėdavome to, ką turi kitas. Savo šeimoje ugdome krikščionišką dvasią (oi, tikrai vaikai pykstasi ir konkuruoja, bet vis tiek!), sakau vaikams, jog mes, šeima, turime būti kaip kumštis, kovoti vieni už kitus, o ne vieni prieš kitus, turime matyti kito bėdą ir mokėti aukotis. Mus visus įkvepia tėtis, kuris dar prieš santuoką turėjo šį šūkį: „Atsižadėti savęs ir tarnauti“. Tai taip nepopuliaru ir davatkiškai skamba, bet jei nori, kad šeima būtų komanda, turi matyti kitą. Taigi man didžiausias pliusas, ar tai būtų didelė, ar maža šeima, yra bendrystė.
Man labai patinkanti pridėtinė vertė, dirbant mama visu etatu ir ilgai, – tai visa ko išmanymas. Mama tampa vaikų psichologė, santykių ekspertė, sveikos mitybos specialistė, animatorė ir t.t. Puikios žinios, kurias gali panaudoti labai daug kur gyvenime!
Minusai? Įvardinčiau labiau „tai, ką aukoji“ – tai kūnas, kuris iš tiesų keičiasi. Niekada nenorėjau kuo greičiau susigrąžinti kūno linijų „kaip buvo anksčiau“, man svorio priaugdavo nedaug, bet atsirado kitų sveikatos iššūkių – venų varikozė, prasiskėtę pilvo raumenys. Tai priimu kaip bet kokį kitą pasikeitimą gyvenime, į kurį reikia reaguoti (gydyti), bet su meile ir pagarba savo kūnui. Neabejotinai kūdikio atėjimas į pasaulį per moterį yra vertas šios aukos, ir nesąžininga tikėtis, jog kūnas liks toks pats, kaip prieš vaikų gimimą. Man atrodo labai svarbus vyro vaidmuo – kaip jis priima pasikeitusį moters kūną, moters, kuri išnešiojo jo vaikus…
Dar vienas iššūkis yra laikas. Galima sakyti, kad niekam nėra laiko, bet juk visi mes suprantame, kad laiko yra tam, kam skiri. Mes su vyru ryte apsitariame, kokie tądien darbai laukia, kada kuris galime vaikus paimti, nuvežti, pabūti, ar galime patys nueiti į mankštą ar, tarkime, į pokerį. Planavimo tikrai nemažai! Bet toks mūsų darbas šiuo metu, nes vaikai maži, ir tai priimame labai natūraliai.
Ar jūsų arbatų išmanymas padeda auginant vaikus – tikriausiai žinote, kokių žolelių duoti sukarščiavus, suviduriavus?
Mūsų šeima yra visai ne radikali šia tema – mes mėgstame ir geriame įvairias vaistažoles, bet vartojame ir vaistus. Konsultuojamės su mus prižiūrinčiais gydytojais, bet dažnai klausiame ir senelio Ramūno, kokia žolelė mums galėtų padėti. Tikrai žinios ir tokia didelė vaistažolių pasiūla leidžia išgyti lengviau. Pateiksiu labai neseną pavyzdį. Dėl sveikatos problemų gydytojas skyrė vaistų ir liepė valgyti labai nuosaikiai – jokio gruzdinto, aštraus, rūkyto maisto, saldumynų. Man tai atrodė beveik neįmanoma. Tuomet tėtis patarė pavartoti pelyno, bitkrėslės ir gvazdikėlio miltelių (vadinamąjį mišinį „nuo parazitų žarnyne“). Labai nustebau, kokį poveikį jie man davė – saldumynų nebenorėjau nuo pirmosios vartojimo dienos, ir sureguliuoti mitybą tapo daug lengviau.
Ir vaikai, kai serga, mėgsta gerti arbatas, ypač tas, kurias patys padėjo surinkti. Turime keletą tradicijų – pavasarį prie Vorutos piliakalnio visi renkame raktažoles, vasarą nepamirštame šalia mūsų namų augančio siauralapio gauromečio, rudeniop važiuojame Puntuko akmens link, kur pušynėlyje kai kas renka voveraites, kai kas čiobrelius. Mūsų antroji dukra vardindavo augalų pavadinimus ir sakydavo – būsiu žolininkė… Gera, kai gamtos pasaulis šalia ir jis įkvepia.
O šeimos gyvenime – yra koks nors savaitgalių ritualas gerti kartu arbatą?
Oi, yra kiekvienos dienos ritualas! Su vyru, kol vaikai dar miega, susitinkame dviese ramiai išgerti arbatos. Dažniausiai jos į lovą atneša vyras. Bent trumpam pabūname kartu, nes greitai kas nors atsibunda ir ateina į mūsų miegamąjį – pirmas, antras, trečias, ketvirtas. Tada jau ramybės nedaug. Vis dėlto šis arbatos gėrimas yra man labai brangi dienos dalis, padedanti ramiai įsilieti į dienos darbus.
Kuris etapas, auginant vaikus, jums sunkiausias? Ar buvo tokių?
Daug situacijų praskriejo, bet įveikti sunkumai kažkodėl neatrodo labai sunkūs. Vis dėlto, jei reikia išsirinkti sunkiausią etapą, tai turbūt vienatvė, ateinanti keletą mėnesių po vaikučio gimimo, kai būni daug namie. Vaikas sveikas, vyras myli, o kažkas negerai. Man raktas iš šios būsenos išeiti yra rūpinimasis savimi. Juk pasakyta: „Mylėk artimą kaip save patį“, tik kaip mylėti kitą, jei savęs nei labai pažįstu, nei labai myliu? Taip mano gyvenime atsirado psichoterapija, mankštos, mamų susitikimai. Nebelaukiu, kol vyras pasakys: „Tu jau gal eik pasivaikščiot, nes matau, labai pikta esi“. Stengiuosi matyti savo poreikius, ne tik „degančius“ vaikiškus reikalus.
Be to, man sunkiausia būna tada, kai nesuprantu. Jei neišmanau raidos etapų, labai sunku atliepti vaiką. Šiuo metu sunku su keturmečiu, nes ne iki galo suprantu, iš kur kyla jo baimės, kaip jam padėti. Kiekvienas etapas turi savų sunkumų, bet tam yra bendruomenė, vaikų psichologai, kurie labai padeda patyrinėti ir suprasti.
Ar vaikų reikalai jūsų šeimoje nėra vien mamos rūpestis? Kaip su vyru dalinatės darbus?
Mes auginame vaikus kartu. Tam tikras tradicinis susiskirstymas išlieka, kuris, man atrodo, yra labai natūralus ir geras, – vyras išlaiko šeimą, parneša namo mamutų, ir skraidina vaikus ant rankų, o žmona tuos mamutus skaniai pagamina, registruoja vaikus pas gydytojus, valo vakarais dantis ir t.t. Tėtis mūsų šeimoje yra autoritetas, linksmybės ir kūryba, o aš – ribos, šiltas glėbys ir namai.
Gyvenimas su vaikais mieste ir kaime – kokia jūsų nuomonė?
Studijas mes baigėme Vilniuje ir po santuokos dar trejus metus gyvenome ten, bet mūsų šeimai mieste nebuvo patogu. Daug dirbi, ilgai važiuoji į darbą, daug įvairiausių pagundų išleisti pinigus. Kaime niekada negyvenome, bet mane vilioja erdvės – daug vietos būti, tyrinėti, pažinti. O miestas, miestelis duoda kultūrą, žmones, bendruomenę. Seniau net negalvojome gyventi kažkur už miesto, nes neturėjau vairuotojo pažymėjimo. Išsilaikiau tik gimus ketvirtajai dukrai, ir dabar nesuprantu, kaip galėjau išsiversti be to?!
Kas vaikų vaikystę daro laimingą? Koks laimės apibrėžimas pagal jus?
Koks geras klausimas. Kartą buvau mamų bendruomenės susitikime ir pastebėjau vieną tarsi visai nereikšminą įvykį. Mano draugė, kuri yra pradinių klasių pedagogė, atėjo su dviem savo dukrytėmis. Vyresnioji metė į mažąją žaisliuką vieną kartą, tuomet apsisukusi metė dar kartą, ir aš pagavau mamos tokį tyrinėjantį žvilgsnį, klausiantį: „Kodėl taip darai?“. Aš pati, kai auginau pirmąjį sūnų, daug dalykų dariau pagal taisykles, o dabar stengiuosi žiūrėti į vaiką, tyrinėti situacijas, vyresniųjų klausti: „O kaip tu manai?“. Svarbiausia yra ryšys. O laiminga vaikystė ir yra stiprus vaiko ir tėvų ryšys… Bent dabar man taip atrodo.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.03.03.
Susiję straipsniai
