Reda Navar dar neatšventė 30-mečio, o jau gali džiaugtis paaugintais vaikais – Laisve (9 m.), Vyčiu (7 m.), Gintu (4 m.) ir Meile (2 m).
Jauna mama augina ne tik keturis vaikus, bet ir du verslus bei kuria tinklaraštį „Daugiavaikė“. Dažni epitetai Redai – pozityvi, energinga. Na, o mes priduriame – ir išmintinga. Kai jos bendraamžiai dar tik ieško poros, o apie vaikus pagalvos po 5 metų, Reda dalinasi vaikų auginimo išmintimi.
Dėkoja daug šeimų
Skeptikai apie daugiavaikes šeimas sako: meilė vaikui geriausiai dalinasi iš vieno. O kai vaikų daugiau, tada kiekvienam meilės ir dėmesio bus mažiau.
Keturių vaikų mama Reda mano kitaip. Ji savo šeimoje įvedė tradiciją, kuri visus vaikus užtikrina, kad jie yra mylimiausi ir svarbiausi. Jau ne vienerius metus Reda rengia vaikams pasimatymus – taip vadina dienas, kai vieną kartą per mėnesį ji nuo ryto iki vakaro laiką leidžia tik su vienu vaiku.
Ši tradicija sudomino daug šeimų. Reda pasakoja apie tai savo tinklaraštyje, tradicija išplito. Tie, kurie išbandė šią metodiką, rašo Redai padėkos žinutes. Dėkoja už pasėtą virusą būti su kiekvienu vaiku atskirai. Jie pamato savo vaikus kitomis akimis.
Tad skaitykite ir panaudokite savo gyvenimuose. Galbūt šio patarimo jums labai reikėjo.
Pasakoja Reda.
Meilės grafikas
Kai vaikui ateina pasimatymo diena, jis atleidžiamas nuo visko. Jeigu tai mokinys, tą dieną jis dažniausiai neis į mokyklą, jei darželinukas – neis į darželį. Kadangi visi 4 vaikai lanko ugdymo įstaigas, man nereikia galvoti, kur padėsiu kitus tris. Įstaigose kiti vaikai būna iki pat vakaro, o mes su tuo vienu vaiku, kuris gauna galimybę neiti į mokyklą ar darželį, leidžiame savo mamadienį. Tai vadiname pasimatymu.
Susitariame, kurią mėnesio dieną startuosime, ir tada jau 4 dienas iš eilės slenkančiu grafiku pagal amžių nuo didžiausio iki mažiausio organizuojame pasimatymų dienas. Jeigu tarp dienų daryčiau tarpus, vaikai nesugebėtų ištverti. Jeigu pažeisčiau hierarchiją pagal amžių, jie pradėtų pavydėti vienas kitam. Dažniausiai pasimatymams paskiriu paskutinę mėnesio savaitę, tada pirmadienis būna Laisvės, antradienis Vyčio, trečiadienis Ginto, o ketvirtadienis Meilės.
Ką veikiame per pasimatymus
Visą dieną leidžiame tik dviese. Jei geras oras, einame į žaidimų aikšteles ir parkus, jei oras prastesnis, ieškome kitų minimalių pramogų. Tai nebūtinai turi būti kažkas didelio. Mes galime tiesiog kartu papietauti, nueiti į kiną, žaidimų kambarį ar pasivaikščioti „Akropolyje“, kažką nusipirkti. Mums svarbiausia kartu praleistas laikas. Dar nebuvo pasimatymo, kad visą dieną būtume namie.
Tie maži pasimatymai, kai tiesiog kartu būname, vyksta kiekvieną mėnesį be išlygų. Vaikai žino, kad tai yra tradicija, tai yra privaloma, ir be galo laukia tų dienų.
Kartą per metus kiekvienam vaikui darau didelį pasimatymą. Tada išsivežu, su nakvyne. Pavyzdžiui, į kokį nors SPA ar sanatoriją, su baseinais, masažais ar namelis gamtoje su kubilu. Neseniai buvo su Laisve „Vytauto Grand SPA“, manau, šitas pasimatymas jai įsiminė ilgam.
Keturi mamadieniai per mėnesį
Kaip galiu sau leisti keturis mamadienius per mėnesį, jeigu turiu eiti į darbą? Niekada nedirbau samdomo darbo, todėl galiu planuotis savo laiką. Tai nereiškia, kad dirbu mažiau už kitus. Paradoksas, bet dirbdamas sau dirbi daugiausiai. Aš žinau, kad paskutinę mėnesio savaitę turiu būti atlikusi didžiąją dalį savo darbų. Kad galėčiau keturias dienas skirti tik vaikams, o kartu leisti pasilėsti ir sau.
Mes visi kasdieną būname su savo vaikais – visos mamos ir visi tėčiai. Kartu gaminamės vakarienes, valgome prie stalo, pavalgę galime kartu pažaisti, tačiau tai tikrai nėra tai, ką galime skirti vienam vaikui asmeniškai.
Kaip dėl pamokų
Jeigu pasimatymo dieną mokykloje būna svarbus kontrolinis ar patikrinimas, susitinkame po pamokų. Jei vaikas neina į pamokas, jis, žinoma, atlieka visas užduotis, kurios buvo mokykloje. „Tamo“ dienyne pamatau situaciją. Vaikus mokau, kad pirma – pareigos, pakui – pramogos.
Tas laikas, kai kartu ruošiame pamokas, irgi yra ypatingas. Nes kasdienybėje aš neskiriu laiko pamokų ruošimui. Esu sakiusi ne kartą – aš mokiausi savo laiku sau, vaikai dabar mokosi sau. Kadangi mokau vaikus atsakomybės ir savarankiškumo, niekada netikrinu namų darbų. Nesėdžiu su jais prie pamokų, nebent paklausia, jei nesupranta.
Tad pasimatymo diena yra išskirtinė ir tuo, kad prie pamokų pasėdime kartu.
Kai yra lygybė, nėra pavydo
Tradicijos pradžioje labai jautėsi vaikų emocinis pakylėjimas. Konkuruodavo dėl pasimatymo dienų, kuris pirmesnis. Aiškinau vaikams, kad nepasirenku, kuris pirmesnis, o dėlioju pagal amžių. Dabar ramu, nes ta sistema jau seniai įsivažiavo. Vaikai žino, kad rytoj ar už dviejų dienų bus jo pasimatymas. Net ir mažieji tai puikiai suvokia. Stebiuosi ir žaviuosi, kad jie neerzina vienas kito, o palaiko, pasidžiaugia, sako: „Tu jau rytoj turėsi su mama pasimatymą. Tau bus gerai“.
AR GERAI MAMAI REIKIA PSICHOLOGINIŲ ŽINIŲ IR PAŠAUKIMO
Reda, iš kur žinote, kaip elgtis su vaikais, kur to mokotės?
Gilinuosi į psichologiją, ji man visada patiko. Nevengiu paklausyti gerų psichologinių garso knygų bei užsienio tinklalaidžių, kur pristatoma naujausia medžiaga. Mėgstu klausyti gerą turinį, o ne laideles, kur „kažkas su kažkuo pakalbėjo“.
Žinau, kokia didelė atsakomybė auginti daug vaikų. Nesu robotas, būna, emociškai nesusitvarkau, užrėkiu ant vaikų. Bet – žinau, kaip elgtis po to, jeigu paslydau. Kaip prieiti prie vaiko, atsiprašyti. Tokios žinios būtinos visiems tėvams. Visi turime domėtis emociniu intelektu – ir dėl savęs, ir dėl vaikų.
Matau, kad labai daug vaikų nesugeba tvarkytis su savo emocijomis. Taip yra todėl, kad tėvai toje srityje nėra raštingi. Išeina užburtas ratas: vieni rėkia, kiti rėkia, vieni neklauso, kiti neklauso.
Nors nesimokiau psichologijos, bet labai daug su ja susidūriau studijuodama režisūrą (esu baigusi režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete). Man režisūros žinios padėjo gyvenime labai labai daug kur.
Psichologines žinias pritaikau ir savo versle. Vadovauju auklių agentūrai daugiavaike.lt. Pradėjome veiklą Klaipėdoje, o dabar stipriname komandas Kaune ir Vilniuje. Greitu metu veiksime visoje Lietuvoje. Dirbdama auklių agentūroje, privalau domėtis vaikų psichologija.
Mūsų auklės turi lankyti mokymus pas psichoterapeutę, aš irgi juos perklausau.
Ar sutinkate, kad mamos ir vaiko ryšys priklauso nuo to, koks buvo nėštumas, gimdymas?
Be abejo. Manau, kad kiekvienas procesas turi savo atoveiksmį. Tai, koks bus mamos ir vaiko ryšys, lemia visa jų bendra kelionė. Jeigu vaikas ateina kaip iš pasakos, tai ir visa motinystė klostysis gražiai ir šviesiai.
Visus vaikus gimdžiau Kauno Krikščioniškuose gimdymo namuose. Kodėl? Klaipėdoje galima gimdyti tik atsigulus, o aš norėjau gimdyti vandenyje. Dėl to važiavau į Kauną, kur galima gimdyti, kaip tik nori, – atsisėdus, tupint arba vandeny. Ten niekas iš karto naujagimių nesveria, nematuoja. Virkštelė nebūna nukerpama tol, ko nenustoja pulsuoti. Tik užgimusį vaikutį uždeda ant krūtinės ir palieka 2 valandoms kartu. Tos valandos yra svarbiausios vaiko gyvenime ir ryšio kūrime.
Tik tada vaikutį pamatuoja, be streso, be konvejerio. Ten jutau, tarsi gimdyčiau užsienyje. Priežiūra visai kitokia, palata – kaip viešbučio kambarys. Aplink besišypsantys žmonės. Net kunigas ateidavo. Nuostabi vieta gimdyti.
Gal jau gimėte sutverta motinystei?
Kai manęs klausdavo darželyje, kuo užaugusi būsiu, atsakydavau MAMA. Visada norėjau būti mama, turėti šeimą, vaikų. Visi mano pirmieji darbai buvo susiję su vaikais. Būdama vos 11 metų jau prižiūrėjau kūdikius, maitinamus buteliuku. Kai atvažiavau iš Plungės į Klaipėdą studijuoti, dirbau aukle.
Ar tiek dėmesio skirdama motinystei, skiriate laiko tik sau?
Žinoma, reikia turėti kažką tik sau. Lankau bachata šokius, strateginį žaidimą „Mafiją“, o neseniai pradėjau lankyti sporto salę. Net trys būreliai tik man! Kūnui, protui, emocijoms. Dažniausiai tėvai namo grįžta išsigręžę darbuose, o tai savaime veda į konfliktus. Manau, tiek tėtis, tie mama turi mokėti balansuoti taip, kad grįžtų namo ne tuščias.
Ką manote apie judėjimą child free? Esate balta varna šiems laikams.
Nuomonė dvejopa, mes negimėme gyventi tik dėl savęs. Nuo žmonijos pradžios mes būname bendruomenėse, su kitais žmonėmis. Kitaip žmogus nesutvertas gyventi, todėl liūdna, kad vaikų nebegimsta tiek daug.
Tačiau gerai, kad žmonės pagaliau nori laimės sau ir pasirūpina savimi, o ne tik visais aplinkiniais. Nors vis dėlto teisingiausia – ieškoti balanso. Šeima man yra absoliučiai kitoks gyvenimas, kuris apsiverčia pasaulį aukštyn kojomis. Sukūręs šeimą, žmogus pradedi gyventi savo nuostabų gyvenimą kitaip. Tai pavadinčiau suaugusio žmogaus gyvenimu. Kas vyksta iki vaikų, yra jaunystė. Joje nėra tiek daug atsakomybės. Kai pagimdai vaikus, supranti, kad pasaulis yra absoliučiai kitoks, kad rūpintis kitais yra malonu ir gera.
Dabar savo gyvenimo neįsivaizduoju kitaip. Kartais susiklostydavo situacija, kai namie nebūdavo vaikų. Kaip gali būti tokia tyla namie? Taip nejauku, negera, visai ne mano. O kai vaikai būna namie ir tvyro mielas chaosas, – tai yra mano gyvenimas.
Neila Ramoškienė
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.07.15.
