Dainininkė Evelina Sašenko yra parengusi ne vieną prancūziškos muzikos programą. Bet turbūt ir ji pati negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors keturmetis sūnelis Teororas prisipažins jai meilėje: „Mama, je t‘aime!“ Taigi apie meilę, baigiamus statyti svajonių namus ir Teodorą kalbamės su Evelina.
Evelina, prieš kelerius metus, kai Teodoras buvo tik gimęs, svajojote, kad jis augs nuosavame kieme ir supsis hamake. Ar ta svajonė išsipildė?
Aš pati augau name, tai atrodo, kad vaikui geriau turėti nuosavą kiemą, kuriame gali žaisti per dieną „neganomas“. Bet mūsų namo statybos užtruko, nes tik pernai per Kalėdas pavyko gauti statybų leidimą. Dabar jau yra stogas ir langai, kitais metais svajonė išsipildys – mes jame gyvensime. Mūsų gyvenimas ,,sklype“ vyksta jau kelerius metus – ten Teodoro smėlio dėžė, žaidimų aikštelė, mašinos, keturračiai, hamakas…
Vasarą namuose beveik nebūname, ryte sušokame į mašiną ir važiuojame į sklypą. Vadiname tai sklypu. Ten turime ir laikiną maisto gaminimo vietą, du stalus, kubilą maudynėms. O mano džiaugsmas – auginti gėles. Pradėjau nuo žemės gabaliuko, kur sodindavau artimųjų duotus gėlių daigus, o dabar gėlės jau tarsi liga, gabaliukas išsitęsė į visą juostą. Ten tiek visko prisodinta, kad laisvos vietos nebeliko.
Kai pradėsime gyventi, jau bus paaugusios rožės ir hortenzijos. Aš bijau savęs – kai įsikelsiu, tai tikriausiai visiškai panirsiu į tas gėles! Mama jau liepia stabdyti ir visko mažinti, o aš kiekvienais metais vis dar gabaliuką iškasu.
Mūsų Teodoras – gamtos vaikas. Mėgstame su juo vaikščioti po laukus, klausome paukštelių ir išbandome visas balas. Ir statybose jam labai patinka, nes būna žemių krūvos, ant kurių galima laipioti. Grįžta išsipurvinęs iki ausų. Aš viską leidžiu išbandyti. Man tai ir nauja, ir labai žavu – juk pati augau su dviem sesėmis, visos buvome mažos princesės, bijančios išsitepti. O Teodoras visiškai kitoks. Kaip tik neseniai kalbėjome su vyru, gal Teodoras turi gerą savisaugos instinktą, kad dar nėra iškrėtęs nieko tokio, kad aš būčiau išsigandusi. Aš niekada neaikčioju. Pavyzdžiui, stovime prie sušluotų lapų kalno, tie lapai šlapi, slidūs – akivaizdu, kad užlipęs tuoj nučiuoš ant užpakalio. Kitos mamos išsigandusios gaudo savuosius, kad tik nesusižeistų, o aš ramiai leidžiu nučiuožti. Pargrius – kitąkart žinos, kad negalima, turės tokią patirtį.
Mūsų Teodoras mėgsta ir lauko darbus. Jis darbštuolis, mato, kad tėtis daug dirba, kad senelis nuolatos kažką veikia ūkyje, tai sako: „Reikia daug dirbti, mes esame darbininkai, mes puiki komanda“. Sūnus turi vaikišką grėblį ir karučius, prisikrauna žolės ir padeda darbuotis. Senelius jis vadina „draugučiais“.
Ar dažnai Teodoras mato senelius?
Labai apsidžiaugia, kai pasakome, kad važiuosime pas senelius. Dabar jau net prašo pasilikti pas juos nakvoti, ten įdomu, seneliai jį įtraukia į savo gyvenimą. Ne Teodoras reguliuoja, ką veikti, o seneliai, ir jam labai patinka įsitraukti į visokius ūkio darbus darže ar sode.
Teodoras laisvai kalba dviem kalbomis. Su manimi jis nuo gimimo kalba lenkiškai, su tėčiu – lietuviškai. Nereikia nė sakyti, kad nuvažiavęs pas mano tėvus kalbėtų lenkiškai, o pas Giedriaus tėvus – lietuviškai. Jis savaime persijungia, kai girdi, kas kaip kalba. Matau, kad gyvenime kalbos jam seksis gana lengvai, – pavyzdžiui, pasakėme keletą frazių vokiškai, ir jis kelionės metu jas prasmingai panaudojo. Arba darželyje yra mergaitė ukrainietė, kuri kalba rusiškai, Teodoras nori su ja draugauti. Jau ir namuose išgirstu vieną kitą rusišką žodį. Kažkada frazę „Aš tave myliu“ pasakiau jam įvairiomis kalbomis. Ir prieš miegą išgirdau: „Mama, je t‘aime“ – prisipažinimą mylint prancūziškai!
Mano abu tėvai mokytojai, tėtis – muzikos mokytojas, mama matematikė. Kai augau, namuose turėjome subūrę šeimyninį ansamblį, su sesėmis daug repetuodavome. Teodorui patinka, kai senelis jam groja ar net sukuria kokią dainą, bet pats muzikuoti nesiveržia. Matau, kad turi muzikinę klausią, kartais žaisdamas niūniuoja. Bet kitiems vaikams tik leisk užlipti ant kėdės, tik parodyk dėmesį, jie ir dainuos kaip nuo scenos. O Teodorą labiau traukia technika.
Galbūt Teodoras į tėtį? Jūsų vyras – ne iš muzikos pasaulio?
Ne, bet jam labai patinka mano koncertai, anksčiau eidavo į kiekvieną ir klausydavo, matydavau, kad jis įsimylėjęs! Sakydavau: „Ko tu eini į tą patį koncertą, juk šimtą kartų esi girdėjęs?“. O jis: „Ne, man patinka“. Jis sėdi ir kaifuoja. Žmonėms atrodo romantiška, kad vyras po koncerto dovanoja man gėlių.
Bet kai mudu susipažinome, Giedrius net nežinojo, kad esu dainininkė. Vienas iš geriausių gyvenime nutikusių dalykų yra tai, kad jam iš tiesų patinka tokia muzika, kokią aš atlieku, – džiazas. Manau, retenybė, kad dabartiniai vyrai mėgtų šį žanrą. Atrasti tokį žmogų – tai Dievo dovana! Giedrius niekada nerodo nepasitenkinimo dėl mano koncertų grafiko.
Kai gimė Teodoras, pusantrų metų jį maitinau pati, todėl vaikas visur keliaudavo kartu. Buvo nelengvas laikas, nes reikėdavo ir kelionę atlaikyti, ir nuolat galvoti, ar vaikui viskas gerai, ar neverkia, kol aš dainuoju? Kai baigiau natūraliai maitinti, sūnelį į koncertus imu labai retai. Dabar jau kitos problemos – jei per repeticijas leidžiu jam užlipti ir būti šalia, tai jis mano, kad taip galima ir per koncertą. Bet nustebau, kad dainuojant Disnėjaus filmų muziką sūnus visą laiką išbuvo ramiai ir net neprireikė mobiliojo telefono – susidomėjęs klausė!
Kaip dalinatės sūnaus auklėjimą?
Mano pareiga – pamaitinti, nes Teodoras toks smulkutis ir mažai valgo. Nesu didelė virtuvės gerbėja, bet mano blyneliai su varške – aukščiausio lygio! Jau esu tiek tų blynelių Teodorui prikepusi, kad galėčiau užsimerkusi tai daryti! Nuo varškės man jau net bloga, bet jis vis prašo. Gardinu naminėmis uogienėmis, nes seneliai užaugina aviečių ir braškių.
Dar Teodoras mėgsta kotletus, burokėlių sriubą, manų košę. Kartais nueina į šiltnamį, pats nusiskina pomidoriuką ar agurką. Būna, vieną dieną prastai valgo, o kitą dieną rėkia: „Mama, maitink mus su seneliu kuo greičiau, nes mes numirsim badu!“ Jis toks linksmuolis.
Giedrius sūnų daugiau lepina ir su juo žaidžia. Vyrai randa visokių techninių užsiėmimų. Kartu konstruoja, stato, gamina mašinoms kablius. Tų žaislinių mašinėlių niekada nebūna gana. Apie tai nemažai diskutuojame. Būtų pikta, jei prašytų vis pirkti, o su jomis nežaistų. Bet Teodoras žaidžia! Jis prisimena visas markes ir modelius, kartais argumentuoja, kad reikia naujos mašinos dėl to, kad subaru jis dar neturi. Arba būtinai reikia sportinio modelio. Paskutinė jo aistra buvo primontuoti visoms pirktinėms mašinėlėms po kablį. Tėtis konstravo tuos kablius iš kažkokių santechnikos prekių, kad prie mašinų galima būtų prikabinti priekabą.
Mūsų net kelionės būna techninės. Pavyzdžiui, neseniai važiavome į Berlyną automobiliu. Kelionėse galima prisigalvoti visokių žaidimų: vardinti miestus ar šalis iš tam tikros raidės. Bet keturmetis tokiems žaidimams dar per mažas. Todėl kelią trumpinome spėliodami, kokios markės automobilis važiuoja priešais. Teodorui buvo labai smagu pamatyti, kuris atspės ir laimės.
Ar esate keliaujanti šeima?
Kadangi dabar visos lėšos skiriamos pabaigti namui, tai juokaujame, kad mums labai patinka keliauti čia pat, netoli. Bet iš tiesų mėgstame keliauti. Keletą kartų su vaiku buvome Turkijoje, Egipte. Neseniai į Berlyną važiavome lydėdami tėtį į komandiruotę. Kol jis buvo užsiėmęs darbo reikalais, mudu su Teodoru dviese apžiūrėjome įdomesnes Berlyno vietas. Vežėmės balansinį dviratuką, kad nepavargtų eiti pėsčias. Žinoma, su vaiku nesirinksi meno muziejų – aplankėme zoologijos sodą, kavinukes, apėjome iš išorės bažnyčias. Bet į vieną muziejų vis dėlto nuėjome – tai buvo Berlyno transporto muziejus! Tai didžiulis dviejų pastatų ir 4 aukštų muziejus, kuris atėmė visas Teodoro jėgas. Sako: „Mama, ar dabar gali mane paimti ant rankelių?“ Ir iš karto glėbyje užmigo. Ką gi – pasėdėjau ant suoliuko su miegančiu vaiku kokias 20 minučių, ir tyrinėjome Berlyną toliau.
Man labai smagu matyti, kaip Teodoras auga, darosi vis imlesnis informacijai. Niekada negalvojau, kad berniukas gali duoti tiek daug meilės mamai. Atrodydavo, tik mergaitės gali būti tokios švelnios. O jis yra mano komplimentų sakytojas! Kartais net juokas ima, kai teatrališkai paglosto ranką ir sako: „Tu esi mano karalienė“. Grįžtu iš koncerto nenusivaliusi makiažo, jis kuo rimčiausiai: „Kokios gražios tavo akytės, kaip tu skaniai kvepi“. Anksčiau, kol neturėjau vaiko, į komplimentus žiūrėdavau atsargiai. Jei kas pagirdavo, mintyse vis tiek suabejodavau, kad galbūt esu nepakankamai graži ar vienas kitas kilogramas per daug. O kai vaikas apipila komplimentais, aš juo tikiu! Ir šiuo metu pasitikėjimo savimi man visai netrūksta!
Kokia šventė labiausiai laukiama jūsų šeimoje?
Mes abu su Teodoru esame gimę vasarą, mūsų gimtadienius skiria tik keletas dienų. Labai mėgstu organizuoti sūnaus gimtadienį, nes tai būna šventė ne tik vaikams. Viena mano draugė pasakė: „Aš visus metus laukiu Teodoro gimtadienio“. Šiemet planavome dieną, kad nelytų, ir ji papuolė savaitės viduryje. Net suaugusieji rado galimybę atvykti ir pasilikti visai dienai. Linksmybės būna paprastos, labai smagios – maudomės ežere, kaitinamės kubile, lauke griliname maistą. Šiemet pripirkome daug pripučiamų ratų ir padarėme čiuožyklą į ežerą. Šiemetinio gimtadienio šūkis buvo „Kas su manimi į šaltą vandenį?!“ Mat ši vasara buvo labai vėsi, lietinga, ir Teodoras, gavęs leidimą maudytis, vis rėkdavo: „Kas su manimi į šaltą vandenį?!“
Gimtadienio tortas irgi buvo maudynių tema: su žuvytėmis, naru. Man patinka gražiai papuošti stalą, bet pagrindinis akcentas yra ne kostiumai ir ne dekoracijos. Maudomės, žaidžiame futbolą, skaniai valgome – švenčiame visą dieną iki vakaro. Po trijų dienų manajam gimtadieniui jau nebėra jėgų, Teodoras dabar mūsų gyvenime griežia pirmu smuiku.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Annos Jankunec, „Studio smile“ („Šypsenų fotostudija“)
