Fotografė Rūta Andre prieš kelerius metus pradėjo fotografuoti mamas. Jai ši idėja kilo po paskutinio, ketvirtojo, gimdymo, kai susilaukė vaikelio, būdama 47-erių metų ir dar kartą pajuto, koks stebuklas dovanoti gyvybę.
Kasmet jos paroda „Mama“ pasipildo naujomis istorijomis ir keliauja po visą Lietuvą.
„Kai pati prieš 3 metus pagimdžiau vaikelį, būdama jau brandaus amžiaus, buvau tikrai laiminga. Labai norėjau, bet kurį laiką negalėjau jo susilaukti, o kai pastojau, toks džiaugsmas! Pasidarė visai nesvarbu, kas ką pasakys. Mėgavausi –brandi motinystė nuostabi, suteikia pilnatvę.
Bet kartu ir supratau, kaip dažnai moterims tenka atlaikyti visuomenės nuomonės spaudimą – kad gimdai per vėlai, per anksti, kad ilgai negali susilaukti vaiko ar kad gimė vaikelis su negalia… Savo paroda apie motinystę norėjau palaikyti visas moteris, kurios ryžosi tapti mamomis. Vaikas visada yra Dievo dovana, gyvybė yra šventa. Kažkaip savaime sutampa, kad visos mano nuotraukų herojės labai myli savo vaikus. Iš pradžių buvau sumaniusi fotografuoti žindančias moteris, nes tai labai intymus mamos ir vaiko bendravimas. Aš pati savo vaikus žindžiau gana ilgai. Bet paskui temų ratas prasiplėtė.
Pirmi mano modeliai buvo moterys, kurios laukėsi ir gimdė panašiu metu, kaip ir aš. Nėštumo metu dalindavomės savo išgyvenimais, kartais ir patarimais. Tarp jų buvo viena žinoma dainininkė, kita šokėja, taip pat sąmoningumo trenerė ir 6 vaikučių mama. Vykstant fotosesijai, visada bendrauju su savo modeliais, atvirai išsikalbame, dažnai – ir susidraugaujame. Ir tada supratau, kad kiekviena mama turi knygos vertą savo motinystės istoriją.
Pamenu, fotografavau jau suaugusias mamą ir dukrą, kai mama deda gėlių vainiką dukrai ant galvos. Dar buvo paslaptis, kad dukra 3 savaites nėščia. To dar buvo niekam nesakiusi, net ir jai pačiai tai buvo mistika. Juk didžioji gyvybės paslaptis yra tokia svarbi, kad reikia laiko ją suvokti. Man ta nuotrauka yra ypatinga, su paslaptimi.
O kita mano herojė Silvija pozavo Motinos dieną, šalia jos buvo 3 vaikai ir ketvirto vaiko nuotrauka rankose. Ketvirtoji dukrytė prieš dvejus metu buvo iškeliavusi į amžinybę, bet visam laikui likusi mamos širdyje.
Mamos apie savo vaikus gali kalbėti be perstojo. Jos visos atsiveria. Ir mano pavyzdys jas atveria, kad gyvenime gali būti visko, tik reikia mėgautis tuo, ką turi.
Kiekviena motinystė turi savo istoriją, išbandymą. Tai ir yra gyvenimas, tuo ir nuostabu, kad nėra vieno tinkamo ir standartinio kelio. Aš pati esu patyrusi, ką reiškia neplanuotas nėštumas. Kai pradėjau lauktis trečiosios savo dukrytės, vyras labai bijojo, kad mums finansiškai bus sunku, nes trys vaikai – jau daugiavaikė šeima. Jis tik po gero pusmečio ėmė džiaugtis trečiuoju vaikeliu, jį mylėti, dažniau imti ant rankų. Ir mergytė nustojo sirgti, tapo ramesnė. Mūsų abejonės, baimės persiduoda vaikams, jie viską jaučia, jų pasąmonė perima mūsų mintis. Tai taip stipru.
Ta paroda vis pildosi naujomis motinystės istorijomis, ji tarsi neišsemiama.
Ginta Liaugminienė, Rūtos Andre nuotraukos
