Senos mamos prieš jaunas

Olesios Michalovskajos1

Olesios Michalovskajos nuotr. www.michalovskaja.lt

Kada geriausias laikas gimdyti vaikus? Kiekviena mama turi savo argumentų. Ir nepasakysi, kad jos neteisios. Mums laiškus parašė mamos, gyvybę pašaukusios 14-os ir 40-ies. Kuri iš jų laimingesnė? Kuri geresnė motina? To nepasvers net Dievulis savo svarstyklėmis. Tikriausiai kiekvienas vaikutis, kaip toje dainoje, gimsta nei per anksti, nei per vėlai.

Pirmiausia – žodis psichologei Erikai Kern

Nelengva gimdyti ir labai jaunai, ir kai tau virš 30. Ir visos to nelengvumo priežastys slypi visuomenės požiūryje. Skaudu, kad mūsų visuomenė užuot palaikiusi ir padrąsinusi kiekvieną savo narį, labiau užsiima pamokslavimu, o dar blogiau – nurašymu. Lieka tik tikėtis, kad visos mamos, patyrusios vienokį ar kitokį spaudimą ir nuvertinimą, pačios bus tolerantiškos ir ta pačia dvasia auklės savo vaikus, o tada jau niekam nereikės jausti pažeminimo ir nuvertinimo.

Akivaizdu, kad vaikus gimdyti visada gerai, visada tinka. Bet kurio amžiaus moterys gali būti puikios mamos. Net jei mama labai jaunutė, jeigu ji susilaukia palaikymo iš aplinkos, padrąsinimo ir priėmimo, ji gali tapti nuostabia mama. Žinoma, galime išskirti tiek vieno, tiek kito amžiaus privalumus, tačiau ir vienas, ir kitas amžius turi ir trūkumų, tad neverta ginčytis, kas geriau. Gerai yra visada.

Jei mama labai jauna:

Jos ir vaiko amžiaus skirtumas minimalus, amžiaus intervalas tarp dviejų kartų ne toks didelis. Mamai lengviau suprasti jaunosios kartos poreikius, pomėgius ir vertybes. Visuomenė nuolatos vystosi, ir jos vertybės keičiasi. Kuo didesnis tarpas tarp kartų, tuo labiau spėja pasikeisti visuomenė.

Mamai ar abiem tėvams tenka rūpintis ne tik mažuoju šeimos nariu, bet ir kurti kartu savo gyvenimą, tad daugiau šansų, kad vaikelis augs savarankiškesnis ir atsakingesnis, o tėvai mažiau kontroliuos ir kišis į jo gyvenimą.

Jauni tėvai, dažniau yra lankstesni ir greičiau keičia nuomonę, jei jų metodas ar supratimas nepasitvirtino.

Tačiau:

Jauni tėvai paprastai dar labai priklausomi nuo aplinkinių, jiems sunkiau atsispirti jų įtakai, nuomonei, vertinimams. Jauni tėvai labiau kenčia nuo nemalonių užuominų, nuvertinančių pastabų ar kritiškų klausimų.

Jauniems tėvams dažniausiai reikia daugiau energijos skirti tam, kad įsikurtų gyvenime, ir tai kainuoja daugiau streso ir nervų, o tai tiesiogiai veikia ne tik vaiko, bet ir visos šeimos santykius ir savijautą.

Jauniems tėvams labiau norisi aktyvaus gyvenimo, o kaip patenkinti aktyvumo poreikį kartu su vaiku?

Jei mama vyresnė (na bent virš 30 metų):

Mamos ir visos šeimos vertybių sistema nusistovėjusi, ji mažiau blaškosi, daug ramesnė, o tai garantuoja didesnį vaiko emocinį stabilumą.

Mama ir visa šeima dažniausiai yra pasiekusi bent jau šiokį tokį ekonominį ir santykių stabilumą, tad mažiau nerimo dėl ateities.

Mama mažiau įtakojama iš šalies, turi savo nuomonę ir nemažai gyvenimiškos patirties, o tai padeda jai jaustis stipresnei ir labiau pasitikėti savimi, vaikas jaučiasi saugesnis.

Mama paprastai turi daugiau laiko ir noro atsiduoti vien motinystei ir užsiimti vaiku.

Tačiau:

Vyresnio amžiaus mama labiau linkusi globoti vaiką ir gali jį pernelyg ,,užmyluoti”. Dažniau vyresnių mamų vaikai patiria „super globąō, kuri trukdo vystytis jų savarankiškumui.

Vyresnio amžiaus mamoms sunku leisti vaikui augti ir dar sudėtingiau leisti jam atsiskirti, tad vaikai neretai linkę maištauti ir kartais nueina pernelyg toli, kad įrodytų mamai, jog yra nepriklausomi ir gali išgyventi be jos.

Daugelis esame girdėję ir apie šiltnamio efektą, kuriame augdamas vaikas tarytum išmoksta patikėti, kad kiti jį apsaugos nuo visų negandų. Jis bijo išeiti iš šiltnamio, arba išėjęs labai sunkiai įgyja stiprybę atsilaikyti prieš blogas oro sąlygas.

Jaunoms mamoms palinkėčiau stiprybės ir daugiau pasitikėjimo savimi, atsparumo prieš visuomenės spaudimą, nes jūs – puikios mamos. O vyresnėms puikioms mamoms linkėčiau nepamiršti, kad vaikams reikia ne tik meilės, bet ir nepriklausomybės, ne tik pagalbos, bet ir galimybės patiems įveikti sunkumus (iš pradžių – patiems užsisegti paltuko sagas).

Kalba mamos…

TRISDEŠIMTMETĖS. NIEKO NĖRA GERIAU UŽ BRANDŽIĄ MOTINYSTĘ

Jau praėjo jaunųjų mamyčių era

Pirmąjį sūnelį pagimdžiau sulaukusi 35-erių. Buvo nejauku, kad tokia „sena“ gimdysiu pirmą vaiką. Bet labai paguodė ir nuramino gydytoja. Ji pasakė, kad jau praėjo „jaunųjų mamyčių era“. Tuo ir pati įsitikinau gimdymo namuose. Ten „tokia“ buvau ne viena, niekas su nuostaba į mane nežiūrėjo. Nemanau, kad vyresnės moterys patiria daugiau gimdymo komplikacijų. Jų patiria ir jaunos. Tie mažyčiai saulės spinduliukai – mūsų vaikučiai – šviečia vienodai: ir 30-metei, ir 18-metei.

Jolanta iš Kauno

Pavėluota pirmakartė

Kai buvau 18-os, kaip ir kiekviena mergina norėjau ištekėti. Tuo metu vyras ir šeima man atrodė taip romantika… Sulaukusi 21-erių pradėjau galvoti kitaip. Daug draugių ištekėjo, ir mačiau tikrąją šeimyninę „romantiką“. Supratau, kad vyras ir vaikai tokioje jaunystėje – klaida. Būdama 24 metų baigiau institutą. Giminės vis dažniau klausdavo: „Kada vestuvės?“O man net galvoti apie tai nesinorėjo. Susiradau įdomų darbą, šauniai leisdavau laisvalaikį. Pradėjo skirtis anksti ištekėjusios draugės. Jos kalbėjo, kad man pavydi. Giliame mano širdies kamputyje tūnojo susirietęs motinystės instinktas. Mąsčiau: „Jei neištekėsiu iki 30-ies, gimdysiu vaiką viena“. Sulaukusi trisdešimtmečio jau buvau baigusi antrą aukštąjį, apkeliavusi pusę pasaulio. Apie savo ankstesnį pažadą sau (gimdyti) nenorėjau nė prisiminti. O po metų… ištekėjau. Nėščiųjų konsultacijos duris pravėriau būdama beveik 32 metų. Laimei, mane priėmė sena gydytoja, jos galva buvo žila žila. Ji nė puse lūpų neužsiminė apie mano amžių. Pagimdžiau sveiką ir gražią dukrytę. Visą idilę sugriovė palatos gydytoja, kuri drėbė: „Ko tokia sena gimdei, ko snaudei?“ O išeidama namo iš ligoninės gavau išrašą apie gimdymą, kuriame buvo parašyta: „Pavėluota pirmakartė“. Šie žodžiai man labai grubiai nuskambėjo, panašiai kaip „neproduktyvi pirmaveršė“. Šie gydytojos parašyti žodžiai mane iki šiol persekioja ir žeidžia. Manau, kad pagimdyti vaiką iki 35-erių – pats aukso viduriukas. Juk mama jau būna baigusi mokslus, turi darbą, savo kampą, o svarbiausia – atsakomybės jausmą.

Lina iš Kauno

Kartais motinystė pavėluoja ne dėl mūsų kaltės

Savo dukrytės laukiau 14 metų. Niekada nesisaugojau, bet pastoti nepavykdavo. Gydytojai tik skėsčiojo rankomis negalėdami rasti priežasties. Intuicija kuždėjo, kad vaikelis bus. Vieną naktį susapnavau, kad turiu mergytę. Sapnavau ją kaip angeliuką, kuris skraidė virš manęs. Lygiai po metų pastojau. Mirus tėčiui, jaučiausi palūžusi, ir staiga – nėštumas. Tada man buvo 32-eji. Sunkus buvo nėštumas. Septintą savaitę vaikelio vos nepraradau (prasidėjo stiprus kraujavimas). Ryte man ruošėsi daryti valymą, o aš visą naktį meldžiausi, kad Dievas išsaugotų tą vaikelį. Stebuklas įvyko – ryte kraujavimas liovėsi. Pagimdžiau mažutę, bet visiškai sveiką mergytę. Slapčia pasvajoju apie dar vieną vaikutį, tik nežinau, ar stebuklai įvyksta du kartus gyvenime.

Danguolė

Kaip senai motinai jaustis tėvų susirinkimuose?

Pirmąjį gimdžiau arti 30-ies. Po sėkmingo nėštumo per gimdymą iškilo problemų. Kaip gydytojai sakė – „trūko veiklos“. Klausiau kodėl, gal kad esu per sena. Gydytojams sukėliau tik juoką. Kiekviena moteris turi pati savęs paklausti, ar ji jau subrendusi būti motina. Su metais daugiau atsakomybės ir gyvenimiškosios patirties. Taisyklių čia nėra. Žiūrėk, kita 19-metė yra rūpestingesnė motina už 30-metę. Labai ilgai delsti ir gimdyti 40-ies nenorėčiau. Sunku būtų vaiko tėvų susirinkimuose. O kaip jaustis per abiturientų išleistuves, kai nesuprasi, su kuo mergina šoka – su tėčiu ar su seneliu.

Dainora

Suspėjome pagyventi sau

Gimdžiau 29-erių, ir tuo tik džiaugiuosi. Įžvelgiu tik privalumus. Ramiai, be šeimyninių rūpesčių, baigiau bakalauro ir magistro studijas, padirbėjau, pagyvenau sau. Pastojusi skraidžiau kaip drugelis. Nepažinau, kas yra pykinimas ar kitos nėščiųjų problemos. Labai savimi rūpinausi. Esu įsitikinusi, kad geros savijautos priežastis buvo ta, kad buvau jau subrendusi motinystei. Dabar nesijaudindama ir neskubėdama auginu mūsų pirmagimę Austėją Eleną. Nereikia į mus, 30-metes mamas, žiūrėti su gailesčiu. Esą pagaliau suspėjote iššokti iš senmergystės vagono. Mes paprasčiausiai suspėjome pagyventi sau.

Austėjos mama

Gražiausia – brandi motinystė

Pagimdžiau 30-ies, kaip ir mano mama. Vienas didžiausių to privalumų – lengva skaičiuoti savo ir mažylio metus. O jei rimtai – specialiai gimtadienių nederinome. Juk svarbiausia, kad mažylis ateitų laukiamas ir mylimas. Tikiu, kad meilė ir laukimas „užrašyti“ vaikeliui ant kaktos. Pažiūrėję į sūnelį dauguma pasako: „Tikriausiai labai lauktas“. Tai reiškia, kad vaikučiui ilgai buvo krautas švelnumo, šilumos ir gerumo kraitis. Ištekėjau studijuodama trečiame kurse po 4 metų draugystės su būsimuoju vyru. Bet apie vaikus bijojau pagalvoti – vien rūpestis ir sumaištis. Po to magistratūros studijos, vėl „ne laikas“. Kreditan pirkome butą, mokėjome skolas. Baigusi mokslus norėjau bent kelerius metus padirbėti. Kai kalbėdavome apie atžalas, vyras kartodavo: „Aš pasiruošęs, čia tu sprendi“. Kai jau atsirado darbo patirties, atėjo ir vaikučiui laikas. Mūsų tėvystė yra brandi, sąmoninga, o vaikas – tikra Dievo dovana.

Aurelija V.

Jaunoms galvoje – tik vėjai keturi

Sunku įsivaizduoti, kokia būčiau mama, jei būčiau gimdžiusi 20-ies. Juk tada man nei šeima, nei vaikai nerūpėjo, galvoje – tik „vėjai keturi“. Kokie privalumai, kad gimdžiau 30-ies? Spėjau „išsibėgioti“ ir „išsibaliavoti“, pakeliauti ir paturistauti, atsisėdėti su draugais kavinėse ir savo virtuvėje. Tie bevaikiai santuokos metai buvo labai smagūs. Išgyvenome ilgą, kelerius metus nusitęsusį medaus mėnesį. Vėlyvo gimdymo privalumai:

daugiau pasitikėjimo savimi;

daug iš gyvenimo jau gauta, todėl lengviau atiduoti vaikui;

esi brandesnė, jau „tvirtesnis stuburas“, lengviau atlaikyti visokias negandas;

esi savarankiškesnė, tad galima mažiau paisyti svetimų nuomonių.

Trūkumai? Dauguma draugių jau paauginę savo vaikus, tad mažiau su kuo pasidalyti patirtimi.

Gabija Petronienė

Šimtai – nėštumo testams

Kai ant kulnų ėmė „lipti“ 29 metai, pradėjau galvoti apie naują šeimos narį. Ir draugės pradėjo gąsdinti, kad nedelsčiau, nes paskui bus vėlu. Prisiminiau savo ginekologės pastebėjimą, kad mano gimda per maža, todėl turėsiu problemų pastojant. Visi pradėjo atakuoti, kada gi aš turėsiu vaikelį. Įtampa tik augo. Planuojam, planuojam, bet…

Vos mėnesinės užtrukdavo, lėkdavau pirkti nėštumo testų, jiems išleidau krūvas pinigų (pirkau brangiausius, maniau, jie tiksliau rodys). Tik po pusės metų išaušo laimingas rytas, kai testas parodė dvi juosteles. Kai parsivežėme sūnelį namo, visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Savaitgaliais buvome įpratę miegoti iki pietų, o dabar nuo nemigos vaikščiojome kaip šešėliai. Nuo mažakraujystės ir išsekimo vieną dieną nualpau mamos glėbyje. Atsidūriau ligoninėje. Tada pagalvojau – gal mes per seni būti tėvais? Tik praėjus pusmečiui lengviau atsipūčiau ir manau, kad gimdžiau pačiu laiku. Tikriausia, jei būčiau gimdžiusi jauna ir pervargusi bei nualpusi, tai tada būčiau maniusi, kad gimdžiau per jauna.

Sigita Ropienė

Lieka draugių vaikų drabužėliai

Saulutę pagimdžiau likus mėnesiui iki savo 30-ojo gimtadienio. Nenorėčiau savo gimdymo vadinti vėlyvu. Ne tik manau, bet ir žinau, kad tai pats geriausias laikas gimdyti. Dirbu dėstytoja, ruošiuosi studijuoti doktorantūroje. Vaiko gimimas neįnešė chaoso į mano gyvenimą. Dukrelę auginau iki metų, dabar ji manęs laukia su močiute. Labai abejoju, ar daug jaunų mamų (18-22 metų) jaučiasi saugios, neturėdamos nei darbo, nei išsilavinimo. Sulaukus 30-ies jau dauguma diskotekų prašoktos, jau norisi ramesnio gyvenimo. Paminėsiu ir praktišką vėlyvos motinystės naudą. Visos draugės jau paauginusios vaikus, o jų drabužėliai lieka. Liūdna, kad mūsų Lietuvėlėje taip nemyli „senų“ motinų. Kai atvažiavau gimdyti, kiekviena gydytoja jautė pareigą paklausti, kelintą vaikelį gimdysiu. Kai išgirsdavo, kad pirmą, sakydavo – vargšelė…

Mama Aurelija

Dovana vyrui – nėštumo testas

Beveik visi mūsų šeimos draugai susilaukė pirmagimių jau perkopę trečios dešimties laiptelį. Mūsų Aistė – lauktas ir planuotas kūdikis. Kelis mėnesius prieš pastodama atsisakiau žalingo įpročio – rūkymo, pradėjau sportuoti. Gerai prisimenu vyro 34-ąjį gimtadienį. Tą rytą atlikau nėštumo testą, jis buvo teigiamas. Perrišusi juostele dovaną įteikiau vyrui. Kiek buvo laimės… Pogimdyminės depresijos neteko patirti, nes vyras ir gimdykloje, ir namie linksmino įvairiais pokštais. Nėštumas ir gimdymas praėjo sklandžiai, todėl šiam stebuklui pasiruošėme psichologiškai gerokai anksčiau prieš jį pradėdami.

Rasa iš Kauno

Tik 35-erių subrendau auginti vaiką

Man 35-eri, auginu metukų sūnelį. Jaučiuosi gerokai jaunesnė. Jaunystės man suteikia mažylis, kuris ryte žadina rankytės prisilietimu. Daugelis sako, kad gimdžiau per vėlai. O man atrodo, kad tik dabar visiškai subrendau auginti vaikelį. Subrendusio žmogaus požiūris į vaiką visiškai kitoks: „tu“ jau nebeegzistuoja, tik „jis“. Vyresnių tėvų meilė pilnesnė, brandi. Viską atiduodi vaikui ir nebepastebi, kad pats tampi 10 mėnesių – ropoji, žaidi, dainuoji.

Aleksandro mama

Gimdymo namuose atrodžiau „kažkaip nerealiai“

Mano mama mane pagimdė būdama 35-erių, o aš mama tapau 30-ies. Nors būdama maža pavydėjau draugėms jaunų mamų, pati esu nejauna mama. Keistai jaučiuosi, kai sutinku 20-metes mamas. Arba kai pamatau klasės draugus su mokyklinio amžiaus vaikais. Savo metų naštą jaučiau tik nėštumo metu, juk viena koja jau buvau rizikos grupėje. Guodė mintis, kad mano mama mane pagimdė 35-erių, o sesę – 37-erių. Gimdymo namuose į mane žiūrėjo įtariai: kažkas nerealaus, kad 30 metų, ir tik pirmas nėštumas? Balta varna nesijaučiu, nes būrys mano draugių irgi šiuo metu gimdo.

Vilma iš Panevėžio

Bijau tik dėl ateities

Sūnų pagimdžiau, kai man buvo 35 metai. Visą nėštumą jaučiausi puikiai. Tyrimai ultragarsu rodė, kad vaikutis auga sveikas. Vis tik nerimavau, kad nėštumas toks vėlyvas. Nusiraminau tik kai pamačiau sveiką ir grąžų naujagimį. Nesijaučiu „sena“ mama. Tik neramu dėl ateities. Ar didelis skirtumas tarp manęs ir vaiko nesukels bendravimo problemų? Gal man bus sunku suprasti savo vaiką?

Margarita iš Vilniaus

Nuostabus nėštumas, nuostabus gimdymas

Ne tik aš, bet ir mažylės tėtis yra solidaus amžiaus. Jis pirmagimės sulaukė būdamas 51-erių. O istorija tokia. Mano kraujo Rh – neigiamas, o vyro – teigiamas. Pastojau pavasarį. Manęs nė karto nepykino, nevėmiau, energija tiesiog liejosi. Kadangi priklausiau rizikos grupei (Rh ir amžius), mane ypač prižiūrėjo poliklinikoje. Ginekologė nė priekaištaudavo, kad per vikriai atsikeldavau nuo apžiūros kėdės. Vienintelis nepatogumas, kad tindavo pėdos. Tačiau jas puikiai gydė katė, vakarais palįsdama po antklode. Rytais man norėdavosi bėgioti. Lengvai pagimdžiau sveiką dukrelę. Visų nuostabai, iškart galėjau sėdėti, nes „neplyšau“ ir nebuvau „sukarpyta“. Po gimdymo praėjus 6 valandoms jau vaikščiojau koridoriais. Evelinai dabar 3 metai, ir aš visai nesijaučiu esanti sena mama.

Evelinos mama Edita

Iki „rekordo“ turiu kelerius metelius

Kai mane, vienintelę dukrą, pagimdė mama, jai buvo 39 metai. Tad turėjau gerą pavyzdį. Visada maniau, kad reikia vadovautis principu: pirma mokslai, paskui šeima, tada vaikai. Deja, dabar viskas daroma „iš antro galo“, o paskutiniam punktui – mokslams – nebelieka laiko. Baigusi studijas dirbau įdomų darbą, turiningai leidau laisvalaikį, daug keliavau. Būsimą vyrą sutikau būdama 30-ies, tačiau dar metus nebuvau tikra, ar tai jis. Ištekėjau 32-ejų, abu dar suspėjome išvažiuoti į dvi rimtesnes keliones (Prancūziją ir Italiją). Nėštumas praėjo nuostabiai. Dešimčia metų jaunesnė bendradarbė irgi laukėsi ir jautėsi gerokai blogiau – kelis kartus gulėjo ligoninėje dėl gresiančio persileidimo. Įsitikinau, kad ne amžius lemia savijautą. Dabar mūsų Barborai 2 metukai. Maitinau ją krūtimi iki 18 mėnesių, iki 3 metų auginsiu namie. Neatsisakau minties turėti antrą vaikelį. Iki mano mamos „rekordo“ turiu dar kelerius metelius.

Daiva

Energiją galiu skirti tik Ugnei

Ištekėjau 21-erių, pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja. Įsisukau į gyvenimo verpetą, darbas reikalavo daug pastangų. Apsupta būrio mažų vaikų mažai galvojau apie save. Bėgo dienos, metus keitė metai. Rimčiau susimąsčiau, kai draugų šeimose pradėjo gimti vaikai. Maniau, kad likimas nuo mūsų nusigręžė. Vis tik būdama 32 metų pastojau. Aiškiai prisimenu tą naktį, kai nėštumo testas parodo du brūkšnelius. Dabar auginame nuostabią būtybę. Ji gimė per Mokytojo dieną, kaip dovana. Dabar galiu pasakyti, kas vėlyvas gimdymas turi savo privalumų. Padirbėjau, susitvarkiau buitį, tad dabar visą laiką ir energiją galiu skirti Ugnei.

Daina

„NIOLIKMETĖS“. NESIGAILĖSI ANKSTI PAGIMDĘS

olesia-111

Olesios Michalovskajos nuotr. www.michalovskaja.lt

Nežudykite ne laiku pasibeldusio vaiko

Ištekėjau vos sulaukusi 17 metų. Priežastis banali – buvau nėščia. Buvo ir kita priežastis – labai nesugyvenau su mama ir norėjau kuo greičiau sprukti nuo jos. Mamą ištiko šokas. Ji buvo gerbiama fermos vedėja, o čia žinia – nepilnametė dukra laukiasi. Mano vyrui tada buvo 22 metai, jis turėjo normalų darbą, o svarbiausia – normalius puikius tėvus. Netrukus ant rankų laikiau pirmagimį sūnų Žilviną. Dabar, kai praėjo 13 metų, galiu pasakyti, kad ankstyva santuoka – sunkus išbandymas. Kiek mums reikėjo iškentėti… Juk buvome jauni ir, atvirai pasakius, nesusitupėję. Bemiegės naktys varė iš proto. Kai bendraamžiai siautėjo diskotekose, mes skalbėme vystyklus. Buvo taip sunku, kad net du kartus buvome nuvažiavę į CMS skirtis. Ačiū Dievui, kad apsigalvoję grįždavome atgal, nes šiandien turiu nuostabų vyrą, 4 puikius vaikus ir tikrai gerą gyvenimą. Jaunoms merginos noriu palinkėti: neskubėkite ragauti suaugusių žmonių gyvenimo vaisių. Netekėkite be išsilavinimo, be specialybės. Bet jei jau pastojote, nežudykite vaikučio, gimdykite. Jis Jums tikrai atsilygins už padovanotą gyvybę.

Erika iš Klaipėdos

„Tokia jauna, o susigadino gyvenimą“

Dabar man 19, pastojau būdama 18-os. Mane iš karto pasmerkė ir iki šiol smerkia. Dirbu dviem pamainomis, darbas prasidėdavo 6 ryto, tad keltis tekdavo 4.30 val. Darbe pradėjau jaustis nekaip, draugės juokavo, kad tapsiu mama. Atlikau testą. Nereikėjo laukti tų 3 minučių – iškart tapo aišku, kad esu nėščia. Tai patvirtino ir ginekologė. Prasidėjo vestuvių planavimas, pinigų taupymas. Kas tik sužinodavo, kad laukiuosi ir teku, visi kartodavo: „Tokia jauna, o susigadino sau gyvenimą“.

Dabar esu nėščia 33 savaitę. Neištverčiau, jei kas nors atimtų iš manęs tą mažą krebždantį viduje vaikutį. Su vyru nekantriai laukiame mažylio gimimo ir jį abu labai labai mylime. Žinome, kad bus nelengva auginti, bet juk bemieges naktis atpirks begalinis džiaugsmas, jausmas, kad esi kažkam labai reikalingas.

Būsimoji mamytė Laura

Nesvarbu, kiek tau metų – meilė vaikui vienoda

Kai gimė Robertas, man buvo tik 18. Jau praėjo 8 metai, o vis dar prisimenu, kokia bejėgė jaučiausi gimdymo namuose, kai visi, kas tik netingėjo, mane puolė. Ypač – dėl to, kad „tokia jauna, o gimdo“. Robertukas gimė ir augo sveikas, nė nepajutome, kaip jam dantys dygo. Buvo labai gera auginti mažylį, ir nė karto nepasigailėjau, kad gimdžiau jauna. Meilė vaikui vienoda, nesvarbu, kiek tau metų.

Eugenija

Vaikai – geriausia dovana

Aštuoniolikos sužinojau, kad laukiuosi. Nežinojau, ar džiaugtis, ar liūdėti. Juk pati jaunystė, kai laikas vaikščioti po šokius, bendrauti su vaikinais. Prieš abortus buvau griežtai nusistačiusi, tad nusprendžiau gimdyti. Kai gimė sūnelis, supratau, kad nieko svarbesnio pasaulyje nėra ir negali būti. Dabar nesuvokiu, kodėl taip bijojau savo ateities? Juk turėti vaikelį taip nuostabu. Jam tik 5 mėnesiai, bet jau žino, kaip sušvelninti širdį. Kai pamato mane liūdną, pradeda šypsotis. Tada atsipalaiduoju, širdis atslūgsta, ir vėl gera nuotaika. Visos „Mamos žurnalo“ skaitytojos, žinokite, nesvarbu, kad ir kiek jums metų būtų, vaikai – geriausia dovana.

Arminuko mama Reda iš Šiaulių

Visada norėjau būti jauna mama

Su vyru pradėjome gyventi, kai man buvo 16, o jam – 25. 17-os pastojau. Tai nebuvo vaikiška užgaida. Vaikas buvo lauktas. Tačiau trūko žinių, išsimaudžiau karštoje vonioje ir persileidau. Materialiai „laikėmės“ neblogai – turėjome, butą vyras gerai uždirbo, aš irgi uždirbdavau 600-700 Lt. Nusprendėme mėginti dar kartą. Tada pastojau 18-os. Gerąją naujieną paskelbėme visiems. Kai iki 19-ojo gimtadienio liko 5 mėnesiai, pagimdžiau nuostabią dukrytę Eriką. Visada norėjau būti jauna mama. Tokia ir esu.

Erikos mama Aušra

Nebaugino veriantys žvilgsniai

Pastojau būdama 18-os. Mokykloje per išleistuves visi badė pirštais ir sakė, kad išteku „iš reikalo“. Manęs nebaugino veriantys žvilgsniai. Didžiavausi, kad būsiu mama. Kai pagimdžiau dukrelę Gretą, mane tą pačią akimirką užplūdo motiniška meilė. Labai smagu jaunai turėti kūdikėlį. Ankstyva motinystė turi daugiau privalumų nei trūkumų. Vaikams daug geriau turėti jaunus tėvus. Tada ir pažiūros panašios. Trūkumas tik tas, kad jaunas mamas valstybė labiau skriaudžia, sunkiau išlaikyti vaikus. Nesigailiu anksti tapusi mama – tai nepakartojama. Kaip gera, kai sotus kūdikis ramiai užmiega prie tavo krūties.

Jurga Jaruševičienė iš Prienų

Gali mokytis visą gyvenimą

Pastojau 17-os, pagimdžiau 18-os. Kai pagalvoji – per anksti. Bet esu laiminga, kad tam ryžausi. Džiaugsmo yra daugiau nei vargo. Man dukrą auginti padeda uošviai. Tad mažiau vargelio tenka patirti. Kai vaikas sveikas, tas įdėtas triūsas šimteriopai atsiperka. Vienintelis ankstyvos motinystės trūkumas, kad mama nespėjo daug ko patirti. O dėl mokslo… jei tikrai nori, gali mokytis visą gyvenimą. Geriau tapti jaunais tėvais, nei planuoti savo gyvenimą, o paskui niekada nebesusilaukti vaikų. Jei jau taip atsitiko, kad netikėtai turi tapti mama, iš visų blogiausių dalykų tai yra pats geriausias.

Deimantės mama Reda iš Gargždų

Mama tapau 14-os

Man dabar 16 metų, o pagimdžiau 14-os. Lietuvoje kas 10 mama yra nepilnametė. Vaikinai šiais laikais tik ir žiūri, kaip mumis pasinaudoti. Nors esu nepilnametė ir vieniša mama, savo dukrytės niekam neatiduočiau. Jei kas leistų pasirinkti, ar būti paprasta paaugle, ar, kaip dabar – paaugle-mama, nė nesvarsčiusi pasirinkčiau motinystę. Mano dukrytė labai graži, ją visi myli. Loritukė yra storuliukė, ją visi lepina, ypač mano tėtis. Jis ją bučiuoja, myluoja, nuperka žaislų, lyg tai būtų jo dukra. Močiutė irgi neatsilieka. Kai tik turi pinigų, ne sau ką nors perka, o Loritai. Ir proseneliai ją lepina – mandarinų, kivių, obuolių, šokolado duoda. Kai mano Loritukė sirgo, ir gulėjome ligoninėje, visos seselės ir daktarai klausė: „O kur jos tėvelis?“ Jos tėtis nepripažino, kad laukiuosi nuo jo. Loritukė kiekvieną dieną mane nustebina, būdama 9 mėnesių ji pasakė „mama“. Ji – kaip saulės spinduliukas, kaip mažas mūsų aukselis.

Loritutės mama Vita

Gyvenimas apsivertė aukštyn kojom

Keturias dienas vėlavo mėnesinės, nusipirkau nėštumo testą, rezultatas teigiamas. Su vyru Dievo dovaną priėmėme džiugiai. Gimdymo laukiau kaip šventės, niekas man nepasakė, kad vaikus auginti nelengva. Kad būna pilvo diegliai, ausų uždegimai, kosuliai, laringitas. Draugės sakydavo: „Kai pastojome, visas gyvenimas apsivertė“. Negalėjau patikėti, tik juokas imdavo. Gimė Erna, ir prasidėjo mano rūpesčiai. Iš pradžių ji keldavosi kas 1,5-2 valandas. Kai tik akis pramerkdavo – iš karto valgyti. Užmigdavo irgi valgydama. Jei ne mama ir uošvienė, pirmais mėnesiais nebūčiau susitvarkiusi. Jos gamino valgyti, tvarkė kambarius, skalbė drabužius. Iki 4 mėnesių dukrą kamavo pilvo diegliai, nuo 4 mėnesių – ausų uždegimai. Bet… mėnesiai ėjo, vargų mažėjo. Dabar jaučiuosi patyrusi mama, randu laiko ir sau, ir šeimai. Dabar galiu pakartoti draugių žodžius: „Kai tik pastoji, gyvenimas apsiverčia“. Bet tikrai ne į blogąja pusę. Džiaugiuosi, kad pagimdžiau 19-os. Kai matau savo dukrelę kalbančią ir vaikščiojančią, visus vargus pamirštu.

Silva D. iš Gargždų

Niekada nesigailėjau, kad pagimdžiau

Pastojau 17-os. Aborto nebūčiau galėjusi pasidaryti, nesiryžčiau nužudyti savo kūdikio. Tėvams pasisakiau tik po 4 mėnesių, tačiau jie nepasmerkė, sutariame gerai. Mano mama labai myli savo mažąjį anūkėlį. Vaiko tėvas manęs nepaliko. Kol kas gyvename atskirai, kiekvienas su savo tėvais, bet labai norėtume gyventi kartu. Ketiname kitais metais tuoktis, kai abu būsime aštuoniolikos. Robertas (jaunasis tėvelis) ateina pas mus anksti ryte ir padeda rūpintis mažuoju Edvinėliu. Sūnelis auga ramus, daug žaidžia su barškučiais, „šneka“. Pastojus teko mesti mokslus, tačiau kitais mokslo metais sugrįšiu į 11 klasę. Ketinu samdyti auklę. Žinau, kad bus sunku ir mokytis, ir pasirūpinti vaiku, bet aš įstengsiu. Jaunoms patariu – nedarykite aborto, geriau užauginkite vaikutį, kad ir kaip sunku būtų. Niekada nesigailėjau, kad pagimdžiau.

Edvino mama

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai


Žymos: ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Senos mamos prieš jaunas”

  1. Vika
    2016/07/12 at 15:05 #

    As sunely pagimdziau 16 o vyrui buvo 28, nemazas metu skirtumas :), aisku buvo visko ir salto ir silto bet esme ira tame jeigu esi subrendes nesvarbu kiek tau metu mano sunui greit bus 4,o man 21 jauna mama 🙂 as labai dziaugiuosi savo sunum bei vyru ir niekada nepasielkciau kitaip.

Palikite atsiliepimą


+ 5 = dešimt

Kitos temos: