Vitalija Povilaitytė-Petri jau dvidešimt metų gyvena ne Lietuvoje – į Belgiją ji atvyko podoktorantūros studijoms, vėliau liko dirbti Europos Komisijoje. Su švedu vyru Gösta, Europos teisės specialistu, jie augina šešiolikmetį sūnų Joną. Sūnaus gimimas pakoregavo Vitalijos karjerą – palaipsniui nuo cheminių tyrimų laboratorijose ir darbo su įstatyminiais Europos aktais ji grįžo prie vaistinių augalų tradicinio panaudojimo tyrinėjimų, kuriais domisi nuo ankstyvos vaikystės.
Su Vitalija kalbamės apie lietuvių kalbą, gyvenant multikultūrinėje aplinkoje.
Vitalija, kaip pasikeitė šeimos kasdienybė, kai gimė vaikas?
Mes susilaukėme sūnaus Jono abu būdami vyresni nei 30 metų, jau baigę savo mokslo studijas ir nemažai darbo metų paskyrę profesinėms karjeroms. Abu jautėme, kad norime skirti didelę dalį savo laiko ir energijos vaiko auginimui ir augimui kartu su juo. Abu su vyru sutariame, kad vaiko gimimas buvo svarbiausias įvykis mūsų gyvenimuose. Nuo pat gimimo su Jonu bendraujame savo gimtosiomis kalbomis, Gösta švediškai, o aš lietuviškai. Su vyru tarpusavyje bendraujame angliškai, o prancūzakalbių draugų ar kolegų bendrijoje – prancūziškai.
Ar turėjote gyvų pavyzdžių, kaip kalbos klausimą sprendžia mišrios šeimos? Galbūt kažkas iš jūsų draugų dalinosi patarimais?
Niekada specialiai nesidomėjome teorinėmis studijomis ar metodais apie kalbos formavimąsi ir mokymąsi daugiakalbėje aplinkoje, nors abu esame baigę akademines studijas ir daug eksperimentuojame ir studijuojame savo kasdienėje aplinkoje. Skaitome daug mokslinių straipsnių ir knygų psichologijos, tapatybės, visuomenės transformacijos, ekologinėmis temomis.
Vadovavomės savo nuojauta ir bendra nuomone visuomenėje, jog su savo vaiku turime kalbėti savo gimtąja kalba ir niekada nekėlėme klausimų šia tema. Tiesiog pasitikėjome savimi ir savo vaiku.
Pasitikėjimą sustiprino kolegų ir draugų, sukūrusių daugiakultūres ir daugiakalbes šeimas, pavyzdžiai, matėme, kad vaikai puikiai kalba 3–5 kalbomis (ar net daugiau) nepainiodami jų ir puikiai atskirdami, su kuriuo žmogumi kuria kalba reikia kalbėti. Jonas visada buvo nuoseklus, su manimi visada mielai kalbėjo ir tebekalba lietuviškai, o su savo tėčiu – švediškai.
Teko gyventi Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, o vėliau Belgijoje, kur gyvenu paskutiniuosius 20 metų. Nemažai laiko praleidžiame ir Švedijoje, lankydami vyro tėvus ir šeimą. Mane visada domino žmogaus tapatybės klausimas, o auginant sūnų Joną palaipsniui gimė smalsumas, kaip kalba daro įtaką žmogaus tapatybės formavimuisi. Mano dėmesys šioje srityje visada buvo nukreiptas labiau į konkrečių žmonių istorijų ir gyvenimų pavyzdžius, nei į teorines studijas. Tik pastaruosius 10 metų, dirbdama tarpdisciplininių studijų, bendrakūrystės, atsparumo ir ekologinės transformacijos srityje, pradėjau labiau domėtis antropologijos studijomis, socialiniais ir humanitariniais mokslais ir teoriniais pagrindais, kaip formuojasi ir keičiasi gyvenimo eigoje ir istorinėje tėkmėje žmogaus tapatybės. 2021 metais pradėjau studijuoti komunikacijų ekologiją Tarptautiniame Bateson Institute, įsikūrusiame Stokholme, ir giliau susipažinau su semiotikos ir kibernetikos pagrindais. Šias studijas tęsiu toliau ir jaučiu augantį savo susidomėjimą, kaip kalba lemia asmens bei visuomenės vertybių ir kultūrinių specifiškumų formavimąsi.
Turiu keletą pavyzdžių, kai lietuviai tėvai su savo vaikais bendrauja šalies, kurioje gyvena, ar partnerio, su kuriuo yra sukūrę šeimą, kalba. Jie šį savo pasirinkimą daugiausia motyvuoja noru, kad vaikai geriau integruotųsi į šalies, kurioje gyvena, aplinką ir kultūrą, kad vaikas būtų toks, kaip visi.
Ar sudėtinga šeimoje kalbėti trimis kalbomis? Kokie pliusai ir minusai? Ar jūs jau suprantate, ką vyras su sūnumi kalba švediškai? O vyras ar bent kažkiek moka lietuviškai?
Mūsų atvejis gal specifiškas tuo, jog mes gyvename „trečiosios kultūros“ šalyje, Belgijoje, kur kalbama prancūzų, flamandų ir vokiečių kalbomis. Briuselyje, kur mes gyvename, kone kiekvienas kalba anglų kalba. Kai sukūrėme šeimą, aš mokiausi keletą semestrų švedų kalbos Danijos kultūros institute, o Gösta lietuvių kalbos Lietuvių kultūros centre Belgijoje. Gimus Jonui, dėl laiko stokos nutraukėme kalbos kursus ir nuo to laiko mokomės kalbų klausydami vieni kitų. Man atrodo, jog tai labai lėtas kalbos mokymasis, vykstantis kasdienės kalbos lygmenyje. Mano vyro tėvai švedai Elisabeth ir Gunnar puikiai kalba anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, tad dažniausiai bendraujame jomis. Būdama Švedijoje, visada susikalbu su vietiniais žmonėmis anglų kalba. Tad kažkaip atidėlioju rimtesnį ir sistemiškesnį švedų kalbos mokymąsi. Mano tėvai, kurie dabar jau mirę, kalbėjo rusų ir šiek tiek (iš mokyklos laikų užsilikusia) prancūzų kalbomis. Tad Göstai teko dėti daugiau pastangų, jog susikalbėti su jais lietuvių kalba. Mano giminės susitikimuose ar gimtajame Pasvalio mieste, į kurį kasmet sugrįžtame Velykoms ir vasaros atostogoms, daugelis senosios kartos žmonių nekalba laisvai užsienio kalbomis, tad Gösta su jais bendrauja lietuviškai. Mano nuojauta, jo lietuvių kalba yra labiau pažengusi nei manoji švedų. Be to, jis yra užaugęs aplinkoje, kur buvo kalbama įvairiomis kalbomis, su tėvais jau būdamas vaikas daug keliavo po Europos šalis, būdamas mokinys dalyvavo mokyklų mainų programose su Anglija, Prancūzija, Vokietija. Manau, kad jo kalbų mokymosi įgūdžiai yra labiau išlavinti, ir galbūt asmeninis domėjimasis ir žavėjimasis kalbomis yra didesnis. Šiuo metu jis mokosi lotynų kalbą.
Koks pagrindinis argumentas buvo išmokyti vaiką savo gimtųjų kalbų?
Aš niekada neturėjau specialiai užsibrėžto tikslo išmokyti puikiai savo vaiką lietuvių kalbos gyvenant multikultūrinėje šeimoje ir aplinkoje. Man atrodo natūralu bendrauti su savo vaiku gimtąja kalba, nes jaučiu, kad tai kalba, kuria aš kalbu nuo pat gimimo, ir ja galiu geriausiai išreikšti savo mintis ir jausmus. Manau, kad savos kalbos perdavimas vaikui yra didžiulė dovana, kurią mes, tėvai, labai natūraliai, be didelių pastangų, galime padovanoti savo vaikams. Taip pat visada buvo noras, kad Jonas susikalbėtų lietuvių kalba su kitais lietuviais: mano lietuviška šeima, giminaičiais, draugais, pažįstamais, atsitiktinai sutiktais lietuviais. Man pačiai teko patirti gana didelį stresą mokantis užsienio kalbų. Šis mokymosi procesas man visada reikalavo daug laiko, energijos ir pastangų. Tad nenorėjau, kad mano vaikas, praleidęs ilgas dienas tarptautinėje daugiakalbėje mokykloje, vakarais ar savaitgaliais sėdėtų prie lietuvių kalbos vadovėlių. Man norisi, kad Jonas mokytųsi lietuvių kalbos bendraudamas su žmonėmis, pažindamas juos, jų pomėgius, pasaulius ir jų istorijas.
Aš jaučiu, kad rašytinis žodis yra užėmęs labai stiprią hierarchinę poziciją mūsų kultūroje, ir man norisi lavinti bei išsaugoti oralinę kalbos tradiciją per bendravimą, dainas, dalinimąsi istorijomis. 2019 metais inicijavau tarpdisciplininių tyrimų projektą „Briuselio sveikatos sodai“, kuriame dalyvauja gydytojai, farmacininkai, urbanistai, architektai, filosofai, ekonomistai, antropologai, etnografai, pedagogai, mokiniai, humanitarinių mokslų atstovai ir tiesiog miesto gyventojai. Mes tyrinėjame, kokius augalus pažįsta, augina ir renka vietos gyventojai, kokie jų santykiai su šiais augalais, kaip šie augalai panaudojami ir kokią įtaką jie daro žmonių bei ekosistemų sveikatai. Daugelis projektų dalyvių įsitraukia su šeimomis, ir taip vyksta mokymasis tarp skirtingų profesijų, kartų ir kultūrų gyventojų. Jonas su Gösta irgi aktyviai dalyvauja šiame darbe, lavindami kalbinius, sveikatinimosi ir augalų bei kitų gyvybės pažinimo įgūdžius (https://medicinalplantsinbelgium.com/). Šie darbai mus nuvedė į Šiaurės vasaros universitetą, kuriame aktyviai dalyvauja Švedijos ir Lietuvos mokslininkai (https://www.nsuweb.org/circle-5-ecology-of-transformative-learning-practices-with-in-a-more-than-human-world/).
Man labai įdomu stebėti, kaip mano sūnus mokosi rašyti lietuvių kalba iš klausos. Palaikau šias jo pastangas ir įgūdžius bei tolesnį jų lavinimą. Galbūt kažkada savo gyvenimo kely jis pats nuspręs, ar norės plačiau ir sistemiškiau studijuoti lietuvių kalbą ir gilinti šios kalbos žinias. Man taip pat smagu stebėti, jog kalbų mokymasis keičiasi ir atsiranda daugiau galimybių mokytis kalbas nuotolinių būdu internetu ar specialių programų pagalba (Duolingo ar kitos).
Man teko gyventi aplinkoje, kurioje mano prancūzų ar anglų kalba buvo gana ribota, atvykus doktorantūros studijoms į Prancūziją ar Olandiją. Tuomet suvokiau, kad žmonių bendravimas neapsiriboja kalba, yra nekalbinių būdų save išreikšti, užmegzti gilius ryšius ir draugystes su žmonėmis. Tad man lieka svarbu lavinti ne vien kalbines bendravimo formas, bet mokytis „skaityti“ ir žmonių kūno kalbą, emocijas, ieškoti bendrumų su kitais žmonėmis per bendrus pomėgius, vertybes, gyvenimo tikslus, daugiakultūrinių bendruomenių kūrimą. Kalba yra labai svarbi, bet tai tik viena iš bendravimo formų. Pastarųjų metų mano mokslo studijų darbai yra susiję su žmonių bendravimu su kitomis gyvūnų rūšimis, vabzdžiais, grybais ar augalais. Šie moksliniai tyrimai mane labai žavi, nes jie atskleidžia žmogaus gebėjimus stebėti, bendrauti neverbaline kalba su kitais gyviais ir juos geriau pažinti, kartu geriau pažįstant mus pačius – žmones.
Jaučiu, kad pragyvenus ne Lietuvoje pusę savo gyvenimo, mano lietuvių kalba prastėja, nors stengiuosi sekti lietuviškas naujienas, skaityti straipsnius, knygas, išlaikyti ryšius su lietuviais, kuriuos sutikau savo gyvenimo kelyje. Labai vertinu mokymąsi visą gyvenimą, tad tęsiu lietuvių kalbos mokymąsi su savo sūnumi ir vyru. Tai mūsų bendra veikla ir kelionė.
Dabar, kai Jonui jau 16 metų, lietuvių kalba mes kartu mokomės naujų dalykų: skaitmeninio raštingumo, fotografijos, gamtos pasaulio pažinimo. Jaučiu, kad kai kuriose srityse mano vaikas jau yra pažengęs net daugiau nei aš, mes dalinamės savo žiniomis, ir per šį bendravimą vyksta tolesnis lietuvių kalbos mokymasis.
Kokia buvo Jono kalbos raida – kuria kalba prakalbo pirmiausia? Kaip tos trys kalbos nesusivėlė jo galvelėje? Gal buvo ir kokių juokingų nutikimų, jei prisiminsite?
Jonas pradėjo kalbėti tuo pat metu lietuviškai ir švediškai, apie pirmuosius savo gyvenimo metus, iš pradžių tiesiog tardamas ir kartodamas mūsų žodžius. Gösta nuo pat gimimo Jonui skaitė labai daug knygų, nes pats užaugo šeimoje, kur nuolat skaitoma. Aš daugiausia kalbėdavau su juo, pasakodavau jam istorijas, dainuodavau savo vaikystės dainas.
Ankstyvosios vaikystės metais su Jonu labai dažnai lankėmės teatruose, paveikslėlių knygų autorių organizuojamose kūrybinėse dirbtuvėse bibliotekose ir kultūros centruose Briuselyje. Jis niekada nepainiojo kalbų. Jonas pradėjo lankyti prancūzakalbį lopšelį-darželį, būdamas 9 mėnesių, ir mokosi šios kalbos kaip pirmosios užsienio kalbos iki šiol mokykloje. Pamenu, kad jo darželio grupėje iki 2,5 metų nekalbėjo nė vienas vaikas, o tuomet įvyko kažkoks lūžis, kai prakalbo kone visi vaikai vienu metu (daugelis jų iš daugiakalbių šeimų). Prisimenu, kad turėjau lietuvių draugių Lietuvoje, kurios susilaukė vaikų tuo pat metų, ir jos pasakojo, kad Lietuvoje nerimaujama bei vaikai siunčiami pas specialistus, jei vaikas nekalba, būdamas 1,5 metų. Tuomet kažkaip supratau, kad daugiakalbėse šeimose kalbos vystymasis ir jos mokymosi tempai šiek tiek skiriasi.
Jonas nuo 4 metų lanko Europos mokyklos švedų klasę švedų kalba. Nuo to laiko aš stengiuosi dirbti pusę dienos, jog galėčiau skirti daugiau laiko jam grįžus iš mokyklos bendravimui su juo ir kartu lietuvių kalbos mokymuisi per bendravimą. Tuo pat metu buvau aktyviai įsitraukusi į Lietuvių kultūros centro Belgijoje veiklą – su keliais kitais lietuviais organizavome kartu Kultūros vakarus Briuselyje, kvietėmės lietuvių knygų autorius, iliustratorius, menininkus. Norėjosi, kad Jonas mokytųsi lietuvių kalbos iš kitų lietuvių. Kol buvo gyvi mano senyvo amžiaus tėvai (aš jauniausia dukra šeimoje), stengėmės kuo dažniau grįžti į Lietuvą, norėjosi, kad išliktų kuo daugiau prisiminimų iš laiko, praleisto kartu su seneliais.
Jonas nuo pat gimimo girdi anglų kalbą mūsų šeimos aplinkoje. Būdamas 11–12 metų, mokykloje pradėjo mokytis anglų kalbos – kaip antrosios užsienio kalbos.
Šios anglų kalbos pamokos kažką atvėrė, galbūt pasitikėjimą savimi, ir palaipsniui jis pradėjo įsilieti į mūsų anglakalbius pokalbius šeimoje. Nors iki šiol su manimi kalba išskirtinai lietuviškai, o su tėčiu – švediškai.
Aš pati pastebiu, kad mano lietuvių kalboje, ypač darbinėje, (bendravimo ekologijos srityje, kurią tyrinėju, ir tai yra gana jaunas mokslas), naudoju daug anglicizmų. Bet bandau atkreipti dėmesį į šiuos žodžius, su Jonu dažnai aptariame, koks lietuviškas žodis būtų tinkamas vartoti. Jaučiu, kaip keičiantis mūsų visuomenei keičiasi ir kalba, atsiranda naujų fenomenų, mokslinių tyrimų sričių ir terminų.
Darželio laikotarpis – kokių iššūkių dėl kalbos patyrėte, kokį darželį parinkote sūnui?
Kai Jonas pradėjo lankyti lopšelį-darželį, mes abu su vyru dirbome Europos Komisijoje, tad turėjome galimybę pasirinkti šios institucijos darželį. Su vaikais šiame darželyje yra bendraujama ir jie mokomi prancūzų kalba. Buvo labai sunku palikti 9 mėnesių, dar nevaikštantį vaiką darželyje, nes mums tai buvo nepažįstama patirtis. Tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje vaikai iki vienerių metų paprastai nėra vedami į darželius. Tad stengėmės kuo anksčiau Joną pasiimti iš darželio, praleisti daug laiko su juo lauke, gryname ore, nes darželio kiemas buvo nedidelis, vaikai jame praleisdavo nedaug laiko. Pirmaisiais metais vaikai grupėje labai sirgo, sparčiais plito virusai, daug slogavo.
Darželyje dirbo graikė pediatrė, kuri, reikalui esant, apžiūrėdavo apsirgusius vaikus. Buvo galima nueiti šios gydytojos konsultacijoms rytais, prieš darbą. Šios gydytojos palaikymas buvo labai svarbus, buvo galima pasikalbėti vaiko raidos klausimais (įskaitant kalbinius).
Kaip minėjau, vaikai iki 2,5 metų šiame darželyje kalba labai mažai, tad daug dėmesio buvo skiriama sensoriniam smulkiosios ir stambiosios motorikos, fiziniam lavinimui. Nors auklėtojos skaito daug knygų, kviečiamos teatro grupės, vaikai vedami į jų spektaklius.
Jonas lopšelio-darželio grupę lankė kartu su mergaite, vardu Viktorija, kurios mama buvo švedė, o tėtis norvegas. Su šia mergaite vėliau Jonas lankė mokyklos paruošiamąją grupę ir pradinę bei vidurinę mokyklą. Tą pačią darželio grupę lankė lietuvė mergaitė Emilija, kuri su Jonu mokosi Europos mokykloje. Šios draugystės teikė komforto jausmą, kad yra sąsajos su mūsų gimtosiomis šalimis. Buvo gera pasikalbėti rytais lietuviškai ar švediškai, paliekant vaikus darželyje.
Prieš šias Velykas Jonas pamatė Pasvalio parduotuvėje Emiliją, sakė: „O, ir ji čia, Pasvalyje“. Kažkaip gera jausti, kad žmonės iš tos pačios šalies, to paties krašto keliauja panašiais keliais, kad nesi vienas pasimetęs kažkur toli nuo savo gimtųjų namų ir šaknų. Labai vertinu ilgametę draugystę su Pasvalio krašto poete Agne Žagrakalyte, jos vyru Edgaru Plateliu ir jų nuostabiais vaikais Agota ir Pranu.
Agnė yra ypač dosni ir daug metų dalinasi savo bei kitų lietuvių rašytojų knygomis bei gelbėja iškilus klausimams, susijusiems su motinyste ar lietuvių kalbos mokymusi. Kuri laiką daug bendravome su Lietuvos Ambasadoriumi Belgijoje Gediminu Varvuoliu, su kuriuo lankėme tą pačią mokyklą Pasvalyje. Jaučiu didelę bendrystę tarp Pasvalio kraštiečių. Gal todėl, kad Pasvalio krašto muziejaus darbuotojai visada vienijo mūsų krašto žmones, leisdami periodinį žurnalą „Šiaurietiški atsivėrimai“ ir organizuodami kraštiečių susibūrimus.
Kaip sprendėte, kokią mokyklą jis lankys? Ar pradėjus mokytis neužsimiršo, nebuvo nustumtos į šoną lietuvių ir švedų kalbos?
Mano vyras Gösta yra labai prisirišęs prie savo šeimos, kultūros, šalies, šaknų. Švedijai prisijungus prie Europos Sąjungos, nemaža grupelė švedų atvyko dirbti į Europos institucijas, bet daug jų išvyko atgal į Švediją po kelerių metų. Europos institucijų struktūros yra išlikusios gana hierarchinės ir švedams, užaugusiems lygių teisių, galimybių ir tolerancijos kultūroje, kartais sunku pritapti šioje aplinkoje. Gösta švediškoje šeimoje esama norvegiškų, angliškų, vokiškų šaknų, galbūt todėl jam buvo lengviau pritapti prie kultūrų ir religijų gausos Belgijoje. Göstai buvo labai svarbu puoselėti švedišką atvirumo ir tolerancijos kultūrą, auklėjant vaiką ir parenkant mokyklą. Jonas eina į Europos mokyklos švedų sekciją, kurioje moko Švedijoje pedagoginį išsilavinimą ir mokytojo darbo patirties įgiję mokytojai.
Paruošiamosios klasės pirmieji 2 metai yra išskirtinai švedų kalba. Tuo laikotarpiu mes reguliariai ir intensyviai lankėmės Briuselio bibliotekose ir kultūros renginiuose, spektakliuose, kad išlaikytume darželyje įgytus prancūzų kalbos įgūdžius. Pradinėje mokykloje yra mokoma švedų kalba, bet skiriamos kelios valandos per savaitę pasirinktų užsienio kalbų mokymui. Vidurinėje mokykloje istorijos, geografijos, religijos, etikos, fizinio lavinimo, menų disciplinos yra dėstomos užsienio kalba. Paskutiniais gimnazijos metais biologija, fizika, chemija irgi dėstomos užsienio kalba, jei nesusidaro švedakalbės klasės. Tad Jono švedų kalba yra puiki. Pasirinkdami švedų kalbos sekciją, suvokėme, kad švedų kalba bus pagrindinė studijų kalba, kuria jis galės laisvai kalbėti ir rašyti.
Kaip Jonas kalba lietuviškai? Ar giminės kartais nepadaro pastabų, kad ne taip taria, kirčiuoja ar pan.?
Aš manau, kad lietuviai apskritai labai mėgsta kritikuoti ir kritiką suvokia kaip rūpesčio ir meilės raiškos formą. Aš tai labai jaučiu ir savyje. Manau, kad mano reiklumas sau, aplinkiniams ir ypač artimiesiems yra atkeliavęs iš mano lietuviškos kultūros, kurioje aš gimiau ir užaugau. Labai dažnai galvoju apie tai ir mąstau, kaip mes galėtume keistis, jog būtume atlaidesni, atidesni, švelnesni, mažiau reiklūs sau ir kitiems, kaip galėtume mokytis priimti pasaulį ir save labiau tokius, kokie mes esame, nei nuolat viską kritikuodami ir reikšdami nepasitenkinimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradėjau studijuoti ir tyrinėti bendravimo ekologiją ir Gregory Bateson bei jos dukros Noros Bateson darbus. Ko gero, kritika yra labai stipri visoje vakarietiškoje ir europietiškoje kultūroje, bet Lietuvoje, mano nuomone, ji yra užaštrinta dėl istorinių negandų ir trauminių patirčių, kurias mūsų tautos žmonės išgyveno per pastaruosius keletą šimtų metų.
Aš turiu labai daug dirbti su savimi, kad šiek tiek suvaldyčiau kritiką savo pačios ir artimųjų atžvilgiu. Be abejo, aš pati darau daug lietuvių kalbos klaidų, kurias perduodu ir savo vaikui. Bet labai sąmoningai stengiuosi jų netaisyti bent jau oralinėje kalboje, nebent jau labai rėžia ausį. Man patinka pačiai pasijuokti iš savęs, humoras lengviau viską pajudina ir atlieka reikalingas korekcijas. Nes jei labai rimtai žiūrima į kalbos klaidas, tada viskas dar labiau užaštrėja ir palieka nemalonias nuosėdas bei prisiminimus. Manau, kad geriausiai galime išmokti pasitaisyti savo klaidas klausydami ir bendraudami su taisyklingai kalbančiaisiais. Bandau sekti diskusijas apie lietuvių kalbos kaitą ir palaikau kai kurių rašytojų inicijuotus pokalbius apie kalbos keitimąsi. Kalba, kaip ir mūsų kultūra, yra gyva ir nuolat kinta.
Kokie būdai padeda stiprinti kalbos įgūdžius? Vasaros stovyklos Lietuvoje, palikimas atostogauti pas senelius? Knygelės lietuvių kalba?
Tiek mano, tiek vyro giminė yra gana plačios, ir stengiamės visi kartu vasaros atostogų metu lankyti savo šeimos žmones. Turime ir gražių profesinių draugysčių, daugelis buvusių kolegų įvairiose šalyse yra tapę šeimos draugais. Kol kas nelieka laiko vasaros stovykloms, nes teikiame prioritetą užgyventų ryšių ir draugysčių palaikymui ir puoselėjimui.
Lankydamiesi Lietuvoje dažnai einame į bibliotekas ir knygynus, sunku atsilaikyti pagundoms, tad vis nusiperkame kažkokią naują knygą.
Ar teko Briuselyje lankyti lituanistinę mokyklėlę?
Kai Jonas buvo mažesnis, aktyviau dalyvavome Lietuvių bendruomenės Belgijoje veikloje, įvairiuose renginiuose. Pastaraisiais metais mes abu su vyru panirome į naujas studijas ir veiklas, susijusias su ekologija, klimato kaita, bioįvairovės išsaugojimu, visuomenės struktūrų, sveikatos, švietimo, teisės sistemų transformacija.
Jonas irgi turi daugiau namų darbų ir savarankiškų studijų po mokyklos vakarais ar savaitgaliais. Tad lieka mažiau laiko dalyvauti lietuviškoje veikloje. Daugelis iššūkių mūsų visuomenėje yra globalios ir reikalauja didelio susivienijimo tarp skirtingų religijų ir kultūrų. Jau kelintus metus Jonas lanko pianino pamokas pas nuostabią lietuvę mokytoją Renaldą Šimkutę, kuri aktyviai dalyvauja lituanistinės mokyklos Briuselyje veikloje. Labai gera matyti jų augančią draugystę ir mokymąsi kartu.
Ar Belgijoje bendraujate su kitomis lietuvių šeimomis?
Su Belgijos lietuviais susitinkame visur: vietiniame šeštadieniniame Briuselio turguje, koncertuose, mokykloje, pakeliui į darbą, kelyje į gimtąją šalį ir net Pasvalio bibliotekoje ar bažnyčioje. Bendravimas vyksta ir per socialinius tinklus. Be to, gyvenimas yra nuolatiniame virsme, yra skirtingi jo etapai, skirtingi iššūkiai, kurie suartina su vienais ar kitais žmonėmis, o nuo kai kurių nutolina tam tikram laikui.
Kas Jonui įdomu, kai lankotės Lietuvoje, kai kalbate apie savo gimtinę? Ar yra dalykų, kuriais jis didžiuojasi, kad yra lietuvis?
Pragyvenus daugiau nei 20 metų (pusę savo gyvenimo) ne Lietuvoje ir stebint didžiulius pastarųjų metų iššūkius (pandemiją, karus, klimato kaitą, bioįvairovės, kultūrų ir kalbų nykimą, stiprėjančius nacionalizmą ir diktatūras demokratinėse šalyse), labai keičiasi mano pačios požiūris į tautinę tapatybę. Manau, kad tautinė tapatybė yra tik viena iš tapatybės formų bendrojoje kiekvieno žmogaus tapatybėje, kuri nuolat kinta. Aš esu ne tik lietuvė, bet ir dukra, anūkė, mama, sesuo, teta, žmona, marti, draugė, moteris, mokslininkė, farmacininkė, Briuselio gyventoja, Europos Sąjungos pilietė, žmonijos atstovė, Žemės gyventoja. Visos šios tapatybės man suteikia tam tikrų užduočių, įsipareigojimų ir atsakomybių. Mano suvokimu, Lietuvoje yra skiriama perdėtai daug dėmesio tautinės tapatybės puoselėjimui, nors aš suprantu, kad tai labai stipriai nulemta istorinių aplinkybių ir Lietuvos geo-politinės situacijos. Manau, kad daugelis dabartinių žmonijos iššūkių reikalauja didelio susivienijimo, pagarbos, atvirumo, jautrumo, supratimo tarp skirtingų tautų, kultūrų, religijų, teritorijų dėl gyvybės Žemėje išsaugojimo.
Neila Ramoškienė, nuotraukos Foto Pastelė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.04.27.
