Jurgita Šapaitė su dukryte Olivia Liepa per visas moksleivių atostogas stengiasi sugrįžti į Lietuvą. Nors Jurgita jau 20 metų gyvena Anglijoje, ten dirba, ištekėjo ir sukūrė šeimą, bet nė minties nekilo, kad jos vaikas galėtų nemokėti lietuvių kalbos.
Olivia Liepa – šis dukros vardas tarsi duoklė abiejų jūsų su vyru kultūroms?
Olivia yra tarptautinis vardas ir jau daug metų laikosi pačių populiariausių Jungtinės Karalystės vardų dešimtuke. Dar neturėdami vaikų, mes su vyru kalbėdavome, kad dukros vardas bus Olivia. Man gražus ir skambesys, ir prasmė – alyvmedis. O kitas vardas irgi reiškia medį – liepą. Jis populiarus Lietuvoje, net krikšto dukrytės vardas Liepa. Mano močiutė, gimusi per patį liepų žydėjimą, buvo vardu Julija – tik manau, kad jos vardo reikšmė labiau susijusi su metų mėnesiu, ne su medžiu. Liepos vardą nesunkiai ištaria ir užsieniečiai, ne taip, kaip manąjį, kurį vietoj Jurgitos taria tai ,,Džiurgita“, tai „Džiurdžita“. Nors mes Anglijoje į ją kreipiamės tik Olivios vardu.
Oliviai Liepai tik šešeri su puse, bet ji jau antrokė?
Jungtinėje Karalystėje vaikai pradeda lankyti mokyklą anksčiau. Mes namuose kalbame angliškai, nes tėtis anglas, ir ji pusę dienos praleidžia mokykloje. Kai namuose su dukra liekame vienos, mudvi kalbamės jau lietuviškai.
Po mokyklos dar lanko daug būrelių, kur irgi viskas vyksta anglų kalba. Todėl prieš pusantrų metų nusprendžiau, kad reikia pradėti lankyti lituanistinę mokyklėlę savaitgaliais. Tada Oliviai Liepai buvo penkeri.
Buvo sunku, nes darželyje ir mokykloje dukra girdėjo tik anglų kalbą. Atėję į lituanistinę mokyklėlę, vaikai irgi vis taikosi kalbėti angliškai, kaip jiems lengviau, – mokytoja Giedrė Kurlinskaitė sako, kad užtenka tik nusisukti, ir ji jau girdi, kaip tarpusavyje vaikai šnibždasi angliškai. Lietuvių kalbos gramatika kur kas sudėtingesnė, negu anglų, tai natūralu, kad vaikai renkasi tai, kas jiems lengviau.
Kai mes pradėjome lankyti lituanistinę mokyklą, dukrytė suprasdavo gal tik pusę to, kas ten kalbama. Bet per pusantrų metų taip pasistūmėjo, kad išmoko ne tik sklandžiau kalbėti, bet ir raides rašyti bei skaityti. Mokyklėlės programa pilna visokių smagių dalykų: lietuviškų tradicijų, švenčių, sporto varžybų, pasibuvimų gamtoje, tad kalbos mokymasis nėra sausa disciplina. Manau, kad mokyklėlėje vaikai mokosi ne tik per pamokas, bet ir tiesiog per bendravimą su kitais lietuviais.
Ar buvo, kas jus pačią nustebintų?
Kartą lituanistinėje mokyklėlėje „Pupa“ pamokos tema buvo Sausio 13-osios įvykiai. Tikrai buvau nustebusi, kai šešiamečiai galėjo išvardinti visų žuvusiųjų vardus ir pavardes. Olivia Liepa man rodė nuotraukas: „Žiūrėk, mama, Ignas žuvo toks jaunas“ (laisvės gynėjas Ignas Šimulionis). Paaiškinau, kad jis buvo moksleivis, septyniolikmetis. Lietuvos laisvės kova mūsų emigracijoje gimusiems vaikams paliko didelį įspūdį.
Savaitgaliais važiuoti į lituanistinę mokyklą jau tapo įprasta?
Mes gyvename nedideliame miestelyje Sario (Surrey) grafystėje. Ilgą laiką gyvenau ir Londone, bet sukūrus šeimą vaikus auginti patogiau ramesnėje vietoje.
Mūsų miestelyje visur galime nueiti pėsčiomis, o tai Anglijoje yra didelė prabanga. Mums iki mokyklos ar baseino – penkiolika minučių, o iki Olivios Liepos lankomos gimnastikos, dramos bei šokių mokyklos – tik penkios minutės. Susitaupo ir laikas, ir pinigai.
Mūsų miestelyje lituanistinės mokyklos nėra, tad važiuojame į artimiausią „Pupos“ filialą Česingtone (Chessington). Šeštadienį turime savo ritualą – važiuojame autobusu, žiūrime pro langą, šnekučiuojamės, aptariame savaitės įvykius, tai būna mudviejų su dukra rytai dviese. Oliviai Liepai tas ritualas patinka, nes šiaip gyvenime visur važiuojame automobiliu. Aš Olivią Liepą esu užrašiusi į dvi pamokas iš eilės. Iš pradžių ji būna su jaunesniais vaikais, kur pamokos lengvesnės, daugiau šokama, žaidžiama, dainuojama. O tada lieka dar vienai pamokai vyresnių vaikų grupėje, kad kalbos progresas būtų didesnis. Ir tą progresą jau pastebiu!
Kartą namuose gaminome kibinus, ir išgirdau dukrą dainuojančią „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos…“ Išmoko dainą tikrai nelengvais žodžiais. Arba kitąkart ėmė pasakoti, kad mokyklėlėje sužinojo apie knygnešius. Matau, kad ji jau persilaužė. Mes stengiamės nepraleisti nė vienos pamokos, nes dabar tas amžius, kai ji labai imli. Stengiamės, kad ir tėtis šiek tiek išmoktų lietuviškai, nes mano vyrui labai patinka Lietuvoje, tad pagalvojame ir apie grįžimą čia gyventi.
Padrąsinkite tas šeimas, kurios nesiryžta pradėti lankyti lituanistinių mokyklėlių, nes vaikai lietuviškai beveik nemoka…
Iš pradžių ir mūsų Olivia buvo labai nedrąsi, nes kai kalbos nesupranti, tai dar nejaukiau būti svetimoje aplinkoje. Juk ji gimusi Anglijoje, tėvas anglas, seneliai, pusbroliai anglai. Lietuvių daug draugų neturime, mūsų miestelyje pažįstu tik kokius tris lietuvius.
Kai atvedžiau dukrą į mokyklėlę, mokytoja pasakė, kad yra geriau, jei mamos nedalyvauja pamokoje. Ji iš praktikos žino, kad jeigu vaikas lieka su mama, jis aktyviai nedalyvauja pamokoje, nes mama yra tarsi siena, už kurios gali pasislėpti.
Anglijos masteliais neapsimoka važiuoti namo, todėl mes, mamos, ėmėme kartu vaikščioti parke, dalintis informacija apie būrelius, laisvalaikio veiklas, atostogas.
Susidraugavome, ir dabar jau tas mamų susibūrimas primena draugų klubą. Mes ir prisijuokiame, ir aptariame aktualijas – palaikome viena kitą, tapome artimos. Išsipasakojame, kas iš kurios Lietuvos vietos kilęs, pasidaliname naujausia informacija iš Lietuvos. Aš kiekvieną dieną skaitau lietuviškus portalus ir stebiu visus įvykius, žinau politines aktualijas, pramogų pasaulį. Turiu laisvą minutėlę, – ir naršau apie Lietuvą. Viena šeima teisingai pasakė, kad kai atsirado mokyklėlė, tai mūsų grafystėje susibūrė lietuvių bendruomenė. Jau kartu ir Užgavėnes švenčiame, ir Kaziuko mugę rengiame. Kai pirmą kartą vyko Kaziuko mugė, sukau galvą, kuo čia galėtume prekiauti. Ir tada prisiminiau, kad iš Lietuvos esu atsivežusi gal keturiasdešimties metų senumo vaflinę. Ji buvo močiutės. Prikepėme vaflių pagal seną receptą, ant jų dar užrašėme „Vilnius“ ar „Aš myliu Lietuvą“ ir pardavėme per 20 minučių! Dabar tokią vaflinę jau sunku ir gauti, mūsiškė net pajuodusi, bet vafliai išeina puikūs.
Mokyklėlė daug dėmesio skiria įvairioms šventėms. Motinos dienai vaikai daro darbelius. Lietuvoje ir Anglijoje Motinos bei Tėvo dienos švenčiamos skirtingu metu, tad mūsų šeimoje šios šventės būna po du kartus. Per anglišką Motinos dieną važiuojame pasveikinti vyro mamą, o per lietuvišką močiutei Lietuvoje nusiunčiame kokią dovanėlę ar gėlių puokštę. Aš būnu pasveikinta per abi šventes.
Beje, kalbant apie gimines, – be abejo, Olivia Liepa dažniau mato vyro giminaičius anglus. Čia gyvena pusbroliai ir pusseserės, ji gali dažnai su jais bendrauti. Tad mes su vyru norėjome, kad bent krikšto tėvai būtų lietuviai. Tiesa, dabar jie gyvena Amerikoje, bet jų vaikai puikiai kalba lietuviškai.
Dukros krikštynas surengėme Lietuvoje.
Mokyti vaiką lietuvių kalbos, gyvenant ne lietuviškoje terpėje, – sunkus darbas. Kam to reikia jums?
Niekada nekilo klausimas, kam to reikia? Bet, žinoma, buvo sunkių momentų, kai dukra, nesuprasdama kalbos, užsispirdavo lietuviškai nekalbėti. Pasakydavau, kad ateitų valgyti, lietuviškai, o ji sakydavo: „Nesuprantu, ko nori“ . Viską paversdavau juokais, pakartodavau tą patį angliškai, tada lietuviškai, ir taip keletą dienų iš eilės, kol angliško vertimo nebereikėdavo. Dukrytė impulsyvaus charakterio, užsidega ir jau ,,nebenoriu“! Tad reikia ir kantrybės, ir lankstumo mokant kalbos. Man svarbiausia, kad ji suprastų lietuviškai ir pati galėtų kalbėti bei skaityti. Jei rašydama kartais ir padarys klaidų, – ne pasaulio pabaiga. Juk ir Lietuvoje gyvenantys vaikai daro klaidų, tai normalu, gramatika tikrai nelengva.
Didžiausią darbą noriu nudirbti iki jos paauglystės, kol amžius labai imlus kalboms ir neprasidėję paauglystės iššūkiai. Matau pavyzdžių, kaip paauglystėje vaikai jau atsikalbinėja ir nenori mokytis.
Ir mūsų Olivia Liepa kartais norėtų savaitgalį ilgiau pamiegoti ar nieko neveikti, užuot važiavusi į mokyklėlę. Ji lanko daug būrelių ir kartais tikrai būna pavargusi.
Bet aš jai sakau: „Ką mudvi veiktume žiemą, rudenį? Anglija – lietaus šalis, čia nuolat lyja. O štai nuvažiuojame į mokyklą ir sutinkame draugų, smagiai praleidžiame laiką“. Kartais po pamokų vaikai dar nenori važiuoti namo – jie ateina į biblioteką, kur laukia mamos, ir įsijungia į smagias bibliotekos veiklas, žaidimus.
Ar mokyklėlė davė patarimų, kuo gali padėti tėvai namuose?
Mokyklėlė visą laiką siunčia mums užduočių, pasako, kaip vaikui sekasi, kur reikėtų pasitempti. Kad paskatintų, kuria papildomas grupes. Pavyzdžiui, penktadieniais mokytojas Deimantas nuotoliu veda pamokas, į kurias turėdamos laiko visada prisijungiame. Ten būna taip įdomu – kalbama apie Lietuvos įžymybes, ir kas tas Arvydas Sabonis, ir Rūta Meilutytė, tarp kitko, kurį laiką gyvenusi Plimute. Tokių pamokų metu vaikai patys išdrįsta prakalbėti lietuviškai, išeiti iš savo komforto zonos – anglų kalbos. Mokytojas moka sujungti Lietuvą su Anglija, sudominti įvairiais faktais ir sąsajomis.
Apima džiaugsmas, kad vaikas kalba lietuviškai?
Kai gyvename Anglijoje, mūsų lietuvių kalba yra labiau buitinė. O kai atvažiuojame pas močiutę, gyvenančią prie Vilniaus, žodynas iškart pasipildo augalų pavadinimais, žemės ūkio darbais, gyvūnais ir paukščiais.
Oliviai Liepai patinka važiuoti į Lietuvą, ji čia dar turi draugų. Močiutės kaimynystėje gyvena vienmetis berniukas, kurį dukra nuo mažų dienų vadina broliu. Ateina kaimynų mergaitė, nes jai labai įdomu su Olivia kalbėti angliškai ir tobulinti savo anglų kalbos žinias, nors mes prašome vis pereiti į lietuvių kalbą. Kai pasakau, kad skrisime į Lietuvą, dukrytė džiaugiasi. Jai labai patinka pajūris ir paplūdimiai. Visada stengiuosi parodyti Oliviai Liepai ką nors įdomaus. Einame į Katedrą, lipame į Gedimino pilį, ieškome aikštėje plytelės „Stebuklas“ ir sukamės ant jos, sugalvodamos norus… Jei mums viešint Lietuvoje vyksta kokios nors šventės, stengiamės jose dalyvauti, kad vaikas natūraliai girdėtų lietuvių kalbą. Esame aplankę daug Lietuvos miestų ir miestelių.
Tiesa, pirmas dienas labai pasiilgsta tėčio, kuris negali tiek ilgai būti išvykęs, kaip mudvi. Bet greitai močiutės draugija ir veiklos tą ilgesį nuslopina – jos abi eina į sodą, šeimininkauja virtuvėje, gamina kažką skanaus. Lietuvoje ir maistas, ir oras, ir papročiai labai skiriasi nuo Anglijos.
Bet šiandien labai smagu, kad dukra lietuviškai kalba vis laisviau.
Neila Ramoškienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.04.25.
Nuostabi seima, kuri deda visas pastangas, kad dukryte galetu matytis su mociute kuo dazniau, kuri gyvena Lietuvoje. Esam laimingi budami Olivuko kristo teveliais! Nuostabi ir unikali mergyte💕, o teveliai be galo kurybingi ir atsidave, kad ju dukryte augtu nuostabioje aplinkoje ir viskuo aprupinta!