Šeima gyvena ne Lietuvoje ir vienas iš tėvų yra ne lietuvis. Tokia situacija pažįstama ir man pačiai, nes Londone su bosniu vyru Rajifu auginame sūnelį Beną. Sakau nuoširdžiai – niekada ir niekas nesupras, kokį darbą turi nudirbti mama, norėdama išmokyti savo vaikus lietuvių kalbos, kai ji vienintelė ir yra tas lietuvių kalbos šaltinis.
Konsultuoja Giedrė Kurlinskaitė, Londono lituanistinės mokyklos „Pupa“ įkūrėja ir vadovė
Tol, kol pati neparagavau šios duonos, augindama savo sūnų mūsų daugiakalbėje, daugiakultūrėje šeimoje, nesupratau, koks nelengvas šis darbas. Aš manau, kad mišrios šeimos yra dar viena išskirtinė mūsų lituanistinės mokyklos misija. Mišrioje šeimoje mes ir šventes švenčiame, ir mylime, ir pykstamės, ir prie pusryčių stalo bendraujame ne lietuvių kalba – mūsų šeimoje kalbama angliškai. Visas pagrindinis šeimos bendravimas vyksta ne lietuvių kalba.
Mano, kaip lituanistinės mokyklos mokytojos, darbas šiuo atveju yra labai dėkingas – namuose aš ruošiuosi pamokėlėms, labai daug ir dažnai garsiai dainuoju, mokausi naujų dainelių. Mano sūnus visa tai girdi ir kartoja.
Kalbos mokymas – tai darbas
Neseniai mane labai palietė vaikų žaidimų aikštelėje išsakytos mamos Agnės mintys, kad ji žavisi mamomis, kurios sugeba vaikus išmokyti lietuvių kalbos mišrioje šeimoje. Tokiu atveju mama turi dirbti iš namų ir daug laiko praleisti su vaikais. Kaip pavyzdį Agnė minėjo Havajuose gyvenančią rašytoją ir 3-ių vaikų mamą Vaivą Rykštaitę.
Agnės situacija kiek kitokia – ji dirba Londono centre, jos vaikai lietuviškai kalbančią mamą mato tik vakarais, po darbo. Vaikai eina į angliškas ugdymo įstaigas, būrelius. Mama pasakojo, kad ji net jaučia kaltę, jai skaudu, jog jos vaikai mieliau bendrauja anglų kalba, tačiau ji neturi kito pasirinkimo – darbas, keliavimas į jį atima labai daug laiko.
Būkite „radijo taškas“
Kaip mokytoja tėveliams norėčiau patarti: nepamirškite visada ir visur visko komentuoti lietuviškai. Kaip aš sakau – būkite vaikams lietuviškas radijo taškas. „Šiandien šviečia saulė“, – pasakykite tai garsiai. Planuojate važiuoti į parduotuvę – pasakykite savo mintis garsiai. Vardinkite, ką pirksite, į kurią pusę važiuosite ir pan.
Dažnai mišrių šeimų tėvelių paklausiu, kiek laiko per dieną jie su vaikais bendrauja lietuviškai. Ar kada susimąstėte, kiek lietuviškų žodžių jie iš jūsų išgirsta per dieną? Tėveliai susimąsto. Sako: „Iš tikrųjų – pasakau tik, kad ateitų pavalgyti ar eitų praustis, dar labanakt, ir viskas“.
Turint nors ir porą valandų per dieną, galima jas praleisti labai produktyviai kalbos ugdymo atžvilgiu – valgant vakarienę klausytis tik lietuviškos muzikos, prieš miegą skaityti ar sekti vien tik lietuviškas pasakas, važiuojant į ugdymo įstaigą ar grįžtant iš jos kartu dainuoti lietuviškas daineles.
Vienas suaugusysis – viena kalba
Mes savo šeimoje taikome „vienas suaugusysis – viena kalba“ metodą. Aš su sūnumi bendrauju tik lietuviškai, tėtis – angliškai. Tris dienas per savaitę, kol dirbu lietuviškose mokyklose, mūsų Beną prižiūri vyro tėvai – jie su Benu bendrauja bosnių-kroatų kalba. Benui dabar 2 metai ir 10 mėnesių, jis puikiai kalba lietuviškai ir angliškai. Kartais jau po sakinį pasako ir bosnių-kroatų kalba. Seneliai sako, kad jis juos puikiai supranta.
Džiugu matyti, kad net ir mažam vaikui šis metodas puikiai tinka. Būna, važiuojame visi trys automobiliu ir tėtis jam angliškai ką nors pasakoja apie eismą. Benas visa tai, ką pasakė tėtis, man tuoj pat išverčia į lietuvių kalbą – visiškai natūraliai, to neprašomas. Pavyzdžiui: „Mamyte, dega raudona šviesa, dabar reikia palaukti“.
Atrodo paprasti, kasdieniai dalykai, o vaiko kalbos raidai reiškia labai daug.
Šeimos palaikymas
Džiaugiuosi, kad mano vyras labai mane palaiko ir man padeda. Tai kokią eilutę lietuviškos dainelės Benui uždainuoja, tai paprašo Beno jam lietuviškai pavardinti maisto produktus. Benui tai labai patinka.
Gaila, kad aš mamos jau neturiu, todėl Benas neturi galimybės ir lietuviškai pabendrauti su močiute. Man taip gera girdėti, kai šeimos pasakoja, kaip gražiai jų vaikai bendrauja su močiutėmis Lietuvoje, kaip vaizdo skambučiu prakalba po valandą–dvi, kaip kartu dainuoja lietuviškas dainas. Nors ir gyvena toli, močiutės ir seneliai gali labai prisidėti prie lietuvių kalbos mokymo.
Mokymasis lituanistinėje mokyklėlėje papildomai
Vaikams, augantiems mišriose šeimose, savo lituanistinėse mokyklose suteikiame galimybę ir papildomai mokytis kalbos nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai mokyklą lanko savaitgaliais, o darbo dienomis vakarais dar prisijungia papildomai pamokėlei nuotoliniu būdu. Čia pamokos irgi įdomios, smagios, interaktyvios. Visada priimame ir vaikus, kurie gyvena ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose šalyse.
Esame sukūrę specialią „Žodyno“ grupę mišrioms šeimoms. Čia su tėveliais dalinuosi mano kurtomis interaktyviomis užduotėlėmis, skirtomis žodyno plėtimui, naujų žodžių įtvirtinimui. Turime ir savo mokyklos jutubo kanalą.
Dvikalbiams vaikams besimokant naujų žodžių, labai svarbu juos susieti su vaizdiniu. Šį metodą taikiau ir savo išleistose knygelėse dvikalbiams vaikams – aiškūs, paprasti, kasdieniai paveikslėliai ir paprasti lietuviški žodžiai, paaiškinimai. Smagus, lietuvių kalbą lavinantis žaidimas: lietuviškai vardinkite namuose esančius daiktus, vaisius ar pan. Klauskite: „Kuris iš vaisių prasideda raide A,B ar pan. Važiuodami automobiliu, žaiskite žaidimą „Atspėk, kas“. Pavyzdžiui, žodis iš M raidės, kurį matau pro langą (medis).
Kada pradėti mokyti?
Mūsų mokyklos bendruomenę daugiausia ir sudaro mišrios šeimos. Pastebėjome, kad dažniausiai tėveliai susidomi mokykla, kai tik mažieji pradeda eiti į darželį, t. y. apie dvejų metukų. Įdomi statistika, jog apie šeštus–septintus metus vaikai kažkaip supranta, kad visai smagu būtų išmokti kalbėti lietuviškai, – juk tai gali būti slapta mano ir mamos kalba. Buvo net keletas atvejų, kai mamos pačios apsidžiaugusios paskambino ir klausė, ar gali užrašyti į mokyklėlę, nes vaikas pats pareiškė norą mokytis. Labai svarbu pagauti tą vaiko norą, tą momentą, kol jis dar nori, nes, kaip rodo patirtis, kuo vaikai vyresni, tuo mažiau noro ir entuziazmo jiems lieka. Ypač, jei nuo vaikystės vaikas visai nesimokė lietuviškai.
O atėjęs į mokyklą ir dar pamatęs būrį lietuviškai kalbančių, dainuojančių draugų, pabuvęs smagiose lietuviškose šventėse, vaikas tik dar labiau užsinori šią kalbą išmokti.
Viską apibendrinant, mano pagrindiniai patarimai yra šie: viską, visur ir visada komentuokite lietuviškai. Klausykite lietuviškos muzikos, vis kartokite kokius smagius lietuviškus eilėraštukus, nes ritmas ir rimas – puikūs pagalbininkai mokant kalbos. Ir vaikui daug smagiau mokytis, lengviau įsiminti žodžius, kai jų mokomasi su melodija ar rimuojant. Turėkite mažų tradicijų, pavyzdžiui, vakaro pasaką, skaitinius, lopšinę tik lietuviškai. Žaiskite smagius kalbinius žaidimus.
Iš metodinių priemonių man labai patiko Loretos Vilkytės knyga „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“. Ten irgi rasite šaunių patarimų, dvikalbių šeimų patirčių. Šią knygą galima rasti ir PDF formatu, ŠMS ministerijos puslapyje.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.02.25.
