Dar ne vienas emigrantas nustemba, kai pirmąkart išgirsta apie valstybės finansuojamas lituanistines mokyklas arba galimybę mokytis lietuviškoje bendrojo ugdymo mokykloje nuotoline mokymo(si) forma. Viena mokyklų, kuri jau beveik 15 metų dirba su emigrantų vaikais, yra Šiaulių „Sandoros“ progimnazija. Kalbamės su šios mokyklos direktoriaus pavaduotoju ugdymui, švietimo konsultantu Mindaugu Malcevičiumi.
Šiaulių „Sandoros“ progimnazija buvo viena pirmųjų mokyklų Lietuvoje, kuri ėmė dirbti su užsienyje gyvenančiais lietuvių vaikais?
Taip, esame vieni iš pradininkų Lietuvoje, nuotolinio mokymo(si) paslaugas teikiantys nuo 2009 metų. Dabar su emigrantų vaikais dirba ir daugiau mokyklų, bet mes esame viena iš didžiausią patirtį ir didžiausią moksleivių skaičių turinčių progimnazijų, nuotoline mokymo(si) forma ugdančių 1–8 klasių mokinius. Fizinėje mūsų mokykloje mokosi apie 400 mažųjų šiauliečių, o nuotolinėse programose – iki 300 lietuvių kilmės vaikų iš viso pasaulio. Pavasarį buvome suskaičiavę, kad mūsų progimnazijoje mokosi vaikai iš 38 pasaulio valstybių. Jas pažymėjome žemėlapyje ir patys nustebome – mūsų bendruomenės narių yra visuose žemynuose.
Moksleivių skaičius nuolat kinta – kartais šeimos išvažiuoja gyventi į užsienį laikinai, tik pusmečiui ar keliems mėnesiams, tad vaikai prisijungia prie nuotolinių pamokų tuo laikotarpiu.
Kokios programos skirtos emigrantų vaikams?
Turime dvi programas – lituanistinę ir bendrojo ugdymo nuotoliu. Abiejose programose mokosi panašus skaičius vaikų. Lituanistinė programa skirta įgyti ar pagerinti lietuvių kalbos žinias. Į šią programą jungiasi įvairaus kalbinio lygio vaikai, kurie, gyvendami užsienyje, mokydamiesi tos šalies, kurioje gyvena, švietimo sistemoje, nenori pamiršti ir gimtosios kalbos. Lituanistinės mokyklos užsiėmimai vyksta keletą kartų per savaitę. Pradinukų mokymo turinį sudaro visuomeniniai mokslai ir lietuvių kalba, o vyresnėse klasėse mokomasi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir Lietuvos geografijos. Toks modelis labai tinka ir tuo atveju jei, tarkime, šeima išvyko gyventi į Ispaniją ar Italiją, ten vaikai lanko bendrojo ugdymo mokyklą, bet šeimos planuose – grįžimas į Lietuvą. Tėvai sako, kad prasminga mokytis papildomai lietuvių kalbos, nes jei kada sugrįš gyventi į Lietuvą, vaikas jau turės pagrindus. Be to, geresni kalbos įgūdžiai praverčia bendraujant su giminaičiais, artimaisiais Lietuvoje.
Kitas modelis – visi mokomieji dalykai, kurie dėstomi ir fiziškai Lietuvos mokyklose, čia dėstomi nuotoliu. Nuotolinės pamokos vyksta kiekvieną dieną pagal atskirus pamokų tvarkaraščius, o pamokų skaičius ir trukmė toks pat, kaip mokantis fiziškai bet kurioje Lietuvos mokykloje.
Nuotoliu mokosi pakankamai gerai lietuviškai kalbantys vaikai, nes visi mokomieji dalykai vyksta lietuvių kalba. Tačiau nėra paprasta suderinti visiems vaikams tinkamą pamokų laiką, nes skiriasi laiko zonos. Dar rugsėjo pradžioje, komplektuodami klasę, išsiaiškiname, iš kokių šalių yra vaikai, ir tariamės su klasės bendruomene, kaip koreguoti ugdymo procesą. Gal patogiau, jei pamokos prasidės ne 8, o pora valandų vėliau ar pan.? Laikas gali pasislinkti į vieną ar kitą pusę, kad skirtinguose žemynuose gyvenantys vaikai spėtų prisijungti ir dalyvauti.
Mes turime įvairiausių technologinių priemonių, pavyzdžiui, „Eduka klasė“, „Google Classroom“, naudojama pažangi „G-Suite“ sistema. Visa tai padeda mokantis nuotoliu. Kaip ir mokytojų kiekvienos klasės virtualioje „Google Classroom“ aplinkoje sukelti filmuotų pamokų įrašai. Juk, pavyzdžiui, Niujorko ir Šiaulių laiko skirtumas – daugiau kaip 8 valandos. Be tiesioginių pamokų, vyksta ir konsultacijos, kur mokytojai gali individualiai padėti ir patarti.
Mūsų tikslas – paruošti vaikus, kad grįžę gyventi į Lietuvą jie lengviau integruotųsi į lietuvišką švietimo sistemą.
Kokie mokytojai dirba šiose programose?
Mokytojai turi ne tik išmanyti šiuolaikiškas ugdymo technologijas, bet ir vaikų psichologiją. Darbas nuotoliu skiriasi nuo gyvo bendravimo klasėje. Vaikai turi išmokti savarankiškai atlikti užduotis, tinkamai organizuoti savo darbą. Mokytojas turi kūrybiškai tam vadovauti.
Įdomi ir mūsų pačių mokytojų lokacija. Kaip mokiniai gyvena visame pasaulyje, taip ir dalis mūsų mokytojų gyvena ir dirba ne Lietuvoje. Pavyzdžiui, viena pradinių klasių mokytoja jau 6 metus gyvena Belgijoje ir veda pamokas iš ten, kita mokytoja išvažiavo gyventi į Vokietiją, trečia – paskui vyrą kariškį į Estiją. Net ir mūsų mokytojų susirinkimai būna mišrios formos: mes, šiauliečiai, dalyvaujame gyvai, o užsienyje gyvenančios mokytojos prisijungia nuotoliu. Klasės be sienų, o mokykla be ribų, mūsų aptarnaujama teritorija – visas pasaulis (šypsosi).
Kas labiausiai rūpi tėvams, kai rašo ar skambina į „Sandoros“ progimnaziją dėl nuotolinio mokymosi?
Tėvai dažniausiai domisi, kaip vyksta ugdymo procesas, ar vaikai gaus kokybiškas paslaugas. Dažnas teiraujasi, ar vaikai galės savarankiškai atlikti kai kurias užduotis, jeigu nespės prisijungę nuotoliu. Mes visada paaiškiname – mūsų didžiausias lūkestis, kad vaikai jungtųsi į tiesiogines pamokas.
Neretai klausiama, ar verta lankyti lietuvių kalbos pamokas, jei šeima planuoja grįžti gyventi į Lietuvą, ar pas mus įgaus pakankamus gimtosios kalbos pagrindus.
Bendraudami su užsienyje gyvenančiomis šeimomis matome, kokių skirtingų likimų ir situacijų gali būti. Vieni tiesiog keliauja po pasaulį, kartu pasiėmę ir mokyklinio amžiaus vaikus. Kitų darbo kontraktai tokie nepastovūs, kad net negali nurodyti nuolatinės gyvenamosios vietos. Treti žino, kad jie užsienyje su šeima tik trumpam, kol sutvarkys verslo reikalus. Su kiekviena šeima kalbame individualiai, kiekvienas sprendimas orientuotas į šeimos, vaiko poreikius. Yra ir nemažai teisinių niuansų.
Ne visi žino, kad pas mus mokslas yra nemokamas, ugdymo procesą finansuoja valstybė. Sako: „Mes apie tai nežinojome…“ O tokia informacija labai aktuali šeimoms, kurios planuoja sugrįžti į Lietuvą. Juk sugrįžimui reikia ruoštis iš anksto, ypač, jei yra mokyklinio amžiaus vaikų. Patartume apie tai pradėti galvoti ne likus keliems mėnesiams, o prieš metus–dvejus. Vaikams bus mažesnis kalbos barjeras, jie bus bent šiek tiek „prisilietę“ prie mūsų švietimo sistemos.
Matome, kad net Europos Sąjungos šalių švietimo sistemų skirtumai yra didžiuliai. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vaikas, baigęs 5 klasę, moka mažiau, nei Lietuvoje baigęs 4 klases. Arba Estijos švietimo sistema – ten nėra pažymių skaičiais, yra raidžių vertinimo sistema. O tokios šalys kaip Indija, JAV, Afrikos žemynas – šiuose kontinentuose skirtumų dar daugiau. Ir tie skirtumai vaikui gali būti nemažas iššūkis. Pradėjus ruoštis iš anksto, tiek mokinys, tiek visa šeima jau žino, kokios šventės švenčiamos šalyje, kokie renginiai vyksta lietuviškose mokyklose. Be kultūrinių dalykų, yra ir sisteminiai, atsiradę dėl mūsų švietimo sistemos pokyčių, teisės aktų.
Vienas iš pavyzdžių – esame katalikiškos pakraipos mokykla, tad per adventą turime tradiciją pirmadienį uždegti žvakutę. Šiemet degant Piemenėlių žvakę svečiuose pas mus nuotoliniu būdu buvo prisijungusi Valensijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Daiva Sruogienė. Globaliame pasaulyje teletiltas, tarpkultūrinė partnerystė labai svarbūs dalykai. Todėl mūsų vaikai, gyvenantys užsienyje, jungiasi į visas lietuviškas šventes.
Ar buvo šeimų, kurioms nepatiko nuotolinis ugdymas ir lietuvių kalbos pamokos?
Nepatenkinti ugdymo rezultatu būna tėvai, kurie įsivaizduoja, kad mokytis nuotoliu – tas pats, kaip vaikui gyvai eiti į pamokas. Jeigu vaikas nėra disciplinuotas, o tėvai jo nekontroliuoja, jis gali atsijungti nuo pamokos, išjungti savo ekraną ar tiesiog nedalyvauti pamokoje. Turime algoritmus, kaip tai kontroliuoti, yra skirtas pedagogas, kartu su tėvais sprendžiantis tokias bėdas. Savotiškas mediatorius. Tačiau nuotoliu dirbantys mokytojai negali iškart ateiti ir paspausti stebuklingo mygtuko. Nemaža atsakomybė tenka patiems tėvams, ar jie tinkamai pasirūpino vaiko darbo vieta ir priemonėmis, ar geras kompiuteris, ar spartus internetas. Todėl mūsų, kaip mokyklos, ir tėvelių bendradarbiavimas organizuojant ugdymą nuotoliniu būdu tampa itin svarbus.
Kartais nusivilia tie tėvai, kurie nuotolinį ugdymą renkasi dėl to, kad jų vaikas turi specialiųjų poreikių. Galbūt tokiam vaikui sunku būti klasėje tarp kitų vaikų, nes jam greitai viskas nusibosta, jį blaško aplinka. Bet likęs vienas namuose ir prisijungęs nuotoliu toks vaikas irgi vargu ar išlaikys dėmesį visą pamokos laiką. Jam reikia pagalbos – logopedo, specialiojo pedagogo ar kitų specialistų, todėl vien sprendimas rinktis nuotolinį ugdymą problemų neišspręs. Kalbamės apie tai su šeimomis, kai galime, padedame.
Bendraujate su šeimomis – kodėl joms svarbu, kad vaikai kalbėtų lietuviškai?
Didžiausia motyvacija – šeimoje priimtas teisingas sprendimas iš emigracijos vėl sugrįžti gyventi į Lietuvą. Tokių šeimų pastaraisiais metais vis daugiau.
O kitas svarbus motyvas išsaugoti lietuvybę yra noras neprarasti saitų su gimtąja šalimi, giminėmis, draugais. Retai kuris išvažiuoja gyventi į užsienį, ir jo niekas nebesieja su Lietuva. Dažniausiai Lietuvoje lieka giminės – tėvai nori, kad anūkai lengvai susikalbėtų su seneliais, kad nereikėtų vertėjų bendraujant su giminėmis.
Tiems, kuriems tai svarbu, nuotolinis ugdymas tampa galimybe išlaikyti savo šaknis, gimtąją kalbą. Globaliame, susiskaldžiusiame pasaulyje tai tampa didele vertybe.
Ar vaikams sunku mokytis nuotoline mokymosi forma?
Daugumai vaikų patinka, jie gyvendami užsienyje gal neturi daug lietuvių draugų, o čia yra terpė mokytis ne tik kalbos, bet ir bendrauti su bendraamžiais iš viso pasaulio, kurti ryšius. Žinoma, mokymasis – tai darbas, todėl reikia planuoti savo laiką, nepramiegoti, atlikti užduotis, nors nėra mokytojo rankos ant peties (šypsosi). Tačiau drąsiai galiu patvirtinti, kad vaikai labai džiaugiasi būdami toje multikultūrinėje aplinkoje, matydami tam tikras lietuvybės apraiškas. Smagu matyti, kaip vaikas, kurio mama lietuvė, o tėtis, tarkime, kinas, gražiai kalba lietuviškai. Arba juodaodis pradinukas su akcentu, tam tikru „prieskoniu“, bet gana laisvai kalba gimtąja savo mamos kalba. Visi jie skirtingi, ir visi – lietuviai.
Mes džiaugiamės jų rezultatais, ir augantis moksleivių skaičius rodo, kad esame reikalingi, – pradėjome nuo kelių mokinių, nedrąsiai, dar nežinodami, kur veliamės, o dabar mūsų graži bendruomenė mus jungia visame pasaulyje.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.12.20.
