Donato ir Agnesės Vainalavičių šeimoje pokalbiai per vakarienę gali prasidėti lietuviškai, tęstis latviškai, o jei vakarieniauja svečių, – ir prancūziškai, vokiškai ar net olandiškai. Briuselyje, Europos komisijoje dirbanti Agnesė ir Europos išorės veiksmų tarnyboje dirbantis Lietuvos diplomatas Donatas patys moka po keletą kalbų, o jų vaikai – dvylikametis Gustavas ir dešimtmetė Nelė – auga daugiakalbėje ir daugiakultūrėje aplinkoje.
Bet gimtosios tėvų kalbos jiems labai svarbios, tad latviškai ir lietuviškai vaikai kalba visiškai laisvai.
Su vaikais lietuviškai ir latviškai kalbate nuo gimimo?
Agnesė. Mums su Donatu susipažinus, nemokėjome vienas kito kalbos, tad tarpusavyje bendravome angliškai. Aš kalbu penkiomis kalbomis, Donatas – šešiomis. Kai Belgijoje gimė vaikai, kažkaip natūraliai pradėjome su jais bendrauti kiekvienas savo gimtąja kalba, ir vaikai be vargo jas išmoko. Dabar kartais būna, kad sakinį pradedi viena kalba, o baigi kita. Arba jeigu kalbamės prie stalo, pokalbis vyksta ta kalba, kuria buvo užduotas klausimas. Jei pirma vaikų ko nors paklausiu aš, visi kalbame latviškai. Paskui ko nors paklausia Donatas, – pereiname prie lietuvių kalbos. Visi šeimoje suprantame, versti nereikia.
Taikėte metodą „vienas tėvas – viena kalba“?
Donatas. Ne, apie šitą teoriją mes nebuvome girdėję. Man tai natūralus dalykas, kad su savo vaiku kalbi gimtąja kalba. Sunku suprasti tuos, kurie sako, jog su savo vaiku bendrauti lietuviškai jiems esą sunku. Kas turi nutikti, kad mes imtume ir pamirštume savo kalbą?
Agnesė. Net laukdamiesi vaikų nesvarstėme, o kokia kalba turėtume su jais bendrauti. Logiška, kad kiekvieno mūsų gimtoji kalba yra labai svarbi, tai kodėl su vaiku nekalbėti ta kalba, kurią tu moki geriausiai?
Donatas. Šiaip aš esu visiškai negabus kalboms. Studijuojant Vytauto Didžiojo universitete profesorius R. Plečkaitis yra pasakęs: kalba yra gebėjimas pasiųsti žinutę ir gauti atsakymą. Kalba – visų pirma komunikacijos instrumentas. Mokėti kalbą puikiai yra didžiausia vertybė, tai reikalauja labai daug mokymosi. Bet gebėti komunikuoti, bendrauti užsienio kalbomis galima ir nepasiekus to aukščiausio mokėjimo lygio. Vaikams bandome perduoti tokį požiūrį. Mūsų šeima šiuo metu gyvena Briuselyje ir vaikai turi unikalią galimybę pramokti užsienio kalbų natūraliai, lengvai. Kad sūnus geba kalbėti angliškai, atradau netikėtai, kai kartą svainis britas su penkiamečiu Gustavu angliškai pradėjo pokalbį apie slidinėjimą kalnuose, ir, mano nuostabai, jie kuo puikiausiai susikalbėjo. Specialiai kalbos nesimokęs mažas vaikas sugebėjo palaikyti pokalbį, net užduodamas klausimus! Vaikystėje visai kitas greitis! Aš dešimt metų bandau gerai išmokti kalbėti prancūziškai.
Agnesė. O aš dvidešimt, ir tai neišeina (juokiasi). Prieš tai, kelerius metus su vaikais gyvenome Rygoje, kur abu su Donatu dirbome. Ten mūsų aplinka irgi buvo tarptautinė, o vaikai lankė prancūzų mokyklą. Vaikai nuo mažų dienų mato, kad kalbos šiuolaikiniame gyvenime yra labai reikalingos.
Yra toks požiūris – moki anglų kalbą, ir visos durys tau atsidaro. Kam dar apkrauti vaiko smegenis ir mokyti jį tėvų gimtosios kalbos?
Donatas. Ir tas požiūris nėra labai racionalus, nes niekada nežinai, kokių galimybių tau gali pasiūlyti gyvenimas. Pavyzdžiui, jei aš nebūčiau išmokęs latvių kalbos, tikriausiai nebūčiau dirbęs Latvijoje. Agnesei lietuvių kalba irgi praverčia karjeroje, nes tai viena iš Europos sąjungos šalių kalbų, ją mokėti dirbant Europos komisijoje yra privalumas. Kalbų mokėjimas didina konkurencingumą darbo rinkoje.
Mano vienas iš pirmųjų darbų Lietuvoje buvo Pabėgėlių priėmimo centre, įsikūrusiame Rukloje. Pamenu, diskutavome su mama, atvykusia iš labai tolimos šalies, kodėl jos vaikas turi mokykloje mokytis lietuvių kalbos, o centre dar jiems siūloma mokytis ir gimtosios kalbos? Ji sakė, geriau tegul mokosi vokiečių, nes jie nori gyventi Vokietijoje. Teko įtikinėti, kad kol gyvena Lietuvoje, vaikai turi unikalią galimybę išmokti lietuvių kalbą. Labai neracionalus būdas atmesti galimybę išmokti kažko naujo. Ir, kiek žinau, ta migrantų šeima liko gyventi Lietuvoje.
Mūsų vaikams yra natūralu pasinaudoti galimybe ir išmokti kažko naujo. Gustavas ir Nelė mokosi valstybinėse Belgijos mokyklose, kur klasėse yra įvairiausių tautybių vaikų. Be to, pati Belgija turi tris oficialias valstybines kalbas: prancūzų, vokiečių ir olandų. Gustavas šiemet dar pradėjo mokytis ir lotynų kalbos. Kalba yra vertybė – apie tai net nediskutuojame.
Mes nemažai keliaujame. Vaikai mato, kad apkeliavus pusę Europos, visur gali susikalbėti, tai suteikia tokį komforto jausmą! Truputį net pavydžiu savo vaikams, nes man jaunystėje bendravimas su užsieniečiais keldavo įtampą, turėdavau pasiruošti, susikaupti, o vaikams tai pavyksta visiškai natūraliai, laisvai.
Jūsų vaikai latvių ir lietuvių kalbų mokosi ir papildomai, ne tik šeimoje?
Agnesė. Vaikai mūsų gimtųjų kalbų buvo išmokę iš aplinkos, šeimoje, bet norėjome, kad lygis būtų aukštesnis negu tik buitinis. Pradėjome ieškoti mokyklų, kur vaikai galėtų mokytis nuotoliu. Nuo pirmos klasės Gustavas lankė nuotolinę lituanistinę klasę Ozo gimnazijoje, prieš metus ją pakeitėme į Vilniaus lietuvių namų klasę, tad šiemet sūnus mokslus tęsia ten. O Nelė nuo pirmos klasės nuotoliniu būdu mokosi lituanistinėje Santaros gimnazijos klasėje, esančioje Šiauliuose. Vaikai lanko ir nuotolines pamokas latvių mokykloje, ir kalbą tobulina latviškai skaitydami knygas.
Donatas. Lietuvoje sukurta labai gera lituanistinių mokyklų sistema. Jose galima mokytis pavakariais, po pamokų. O latvių nuotolinės mokyklos dirba pilna programa nuo ryto iki popiet. Labai sunku suderinti su mokslu vaikų mokyklose. Mūsų vaikai gerai išmoko latviškai tuo metu, kai gyvenome Rygoje.
O jūs patys ar lengvai išmokote vienas kito kalbą?
Donatas. Lietuviams ir latviams vienas kito kalbas išmokti tikrai nėra sunku. Aš kalbas mokausi lėtai, man reikia daug kartų girdėti, daug kartų pačiam pasakyti. Pradėjau latviškai kalbėti skaitydamas kavinių meniu ir bandydamas pats užsisakyti patiekalus. Atvažiuodavau į Rygą pas Agnesę, ji pakviesdavo į kavinę, ir taip prasidėjo mano latvių kalbos pamokos. Mūsų kalbose yra žodžių, kurie turi priešingas reikšmes, bet apskritai suprasti kalbą nėra labai sudėtinga.
Agnesė. O aš išmokti lietuviškai turėjau didelę motyvaciją, nes norėdavau suprasti, apie ką bendrauja Donato draugai, kai ateina į svečius. Ir vieną kartą pajutau, kad jau man nebereikia sinchroninio vertimo, – aš jau suprantu, apie ką jie kalba.
Ar reikia motyvuoti vaikus, kad jie po pamokų dar lankytų latvių ir lietuvių kalbų pamokas?
Donatas. Mes vaikų specialiai nemotyvuojame. Jie turi draugų ir artimųjų Rygoje, turi mylimų giminaičių Lietuvoje, tad patys nori mokėti kalbas.
Agnesė. Mes nedarome nieko specialiai. Motyvuoti reikia tik retkarčiais, kai yra daug namų darbų, vaikai labai užimti ar pavargę. Bet jie supranta, jei norės gyventi Latvijoje ar Lietuvoje, kalbos lygis turi būti normalus.
Įdomu stebėti, kaip vaikai jaučia kalbas. Būdavo, užmiršta kokį latvišką žodį, paima lietuvišką atitikmenį ir jį sulatvina. Juokinga, bet labai išradinga. Tą patį jie mokykloje darė su anglų kalba, iš angliško padarydavo prancūzišką žodį ir panašiai.
Ar dažnai grįžtate pas gimines, draugus?
Donatas. Džiaugiuosi, kad vienu metu mūsų su Agnese karjeros sutapo ir galėjome gyventi Rygoje, o dabar – Belgijoje. Tačiau ilgas šeimyninis laikotarpis praėjo dirbant skirtingose šalyse ir susitinkant laisvadieniais Gyvenant Latvijoje, buvo daug progų matytis su mūsų artimaisiais Latvijoje ir Lietuvoje.
Bet kovidui uždarius namuose, labai smarkiai nukentėjo ryšiai su lietuviais seneliais. Dėl apribojimų ir saugodami senelius vengėme kontaktų. O labai gaila, nes iki paauglystės seneliai vaikams gali labai daug duoti, ir vieni, ir kiti nori bendrauti ir gali daug ką kartu nuveikti.
Dabar kai grįžtame į Lietuvą ir Latviją, aplankome artimuosius, vaikai po savaitę pagyvena pas vienus ir kitus senelius. Gustavas yra buvęs vasaros stovykloje. Per atostogas smagu keliauti arba „nieko neveikti“ – daryti tai, kas kiekvienam patinka. Gustavas sako, kad jam patinka ir Vilniaus, ir Rygos architektūra, jugendo stilius.
Bet smagiausia mums bent trumpam per atostogs pabėgti ten, kur nedaug žmonių, – tokių pamėgtų slaptų vietų turime ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Bet, kaip sakoma, grybautojai geriausių vietų neišduoda (juokiasi).
Kuo jūsų vaikai save laiko – jie lietuviai ar latviai?
Donatas. Jie unikalūs – turi tėvynę Lietuvą, mamynę Latviją ir gimtinę Belgiją. Jei kas klausia, sakosi esą ir lietuviai, ir latviai. Mūsų šeimą vienijantis dalykas yra nacionalinės abiejų šalių šventės. Visada švenčiame Nepriklausomybės dienas, Jonines, Kalėdas ir Velykas.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.11.26
