Kiekviena kalba yra tarsi durys į kitą pasaulį, kitą kultūrą – įsitikinusi penkerius metus su vyru Almantu ir vaikais Norvegijoje gyvenusi Ieva Motiejauskė. Per tą laiką ne tik ji, bet ir visi šeimos nariai išmoko kalbėti norvegiškai. Bet taip pat buvo svarbu, kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos.
Dabar šeima jau senokai grįžusi į Lietuvą, gyvena kaime netoli Stakliškių miestelio, o jaunesnieji vaikai – keturiolikmetis Vincentas ir devynmetis Jonas – sėkmingai lanko vietinę mokyklą. Vyresnieji Smiltė ir Jovaras jau gyvena savarankiškai.
Ieva rašo tinklaraštį gyvenimaskaime.com bei turi instagramo paskyrą @gyvasdarzas, o šiemet „Gyvo daržo“ sodyboje gali apsistoti visi, kas nori patirti tikrą lietuvišką kaimą. Šeima suremontavo senąjį sodybos namą ir siūlo jį svečiams šiltuoju sezonu: ūkyje gyvena vištos ir žąsys (tad vasarą ritasi viščiukai ir žąsiukai), auga vešlus gamtinis daržas. Ieva kviečia visus norinčius ne tik jame pasikapstyti, bet ir pasidžiaugti sezoniniu derliumi.
Na, o mes kalbame apie emigracijos nuotykį ir atvirumą pasauliui.
Ieva, visada smalsu sužinoti, kokie motyvai paskatina emigracijai?
Mes į Norvegiją išvažiavome prieš 15 metų, prasidėjus ekonominei krizei. Vyras jau ir anksčiau ten turėjo darbą, o aš nutariau vykti paskui jį. Mums abiem su vyru tai jau antroji santuoka, ir jis, ir aš iš pirmų santuokų turime vaikų. Jo vaikai su mama liko Lietuvoje, mano vyresnioji dukra nusprendė mokytis Anglijoje, tad į kalnuotąją Norvegiją išvykome su mano sūnumi Jovaru. Po metų, jau ten įsikūrus, gimė mūsų vaikas Vincentas. Vėliau, jau sugrįžus į Lietuvą, gimė mūsų jaunėlis Jonas.
Nemokėdama norvegų kalbos, negalėjau galvoti apie darbą pagal savo specialybę – pedagogiką. Iš pradžių įsidarbinau mokyklos valytoja, bet žinojau, kad tai laikina. Labai intensyviai mokiausi norvegiškai ir po gerų pusantrų metų jau kalbėjau ta kalba. Dirbau įvairius darbus pagal specialybę: socialine darbuotoja, mokytojo padėjėja, vaikų darželio auklėtoja. Galų gale įsteigiau savo verslą, ėmiau vesti edukacinius ir kultūrinius renginius, rankdarbių kursus ir laisvalaikio veiklas. Nežinojome, kaip ilgai mes liksime toje šalyje, tad norėjosi gyventi ne „emigranto gyvenimą“, kuris yra tik darbas–namai, bet įsilieti ir į vietinę bendruomenę, gyventi kokybiškai. To be kalbos padaryti neįmanoma. Nors jaunesnioji norvegų karta ir laisvai kalba angliškai, bet vyresni žmonės ne visi.
Išvykote su mokyklinio amžiaus vaiku. Kaip sekėsi rasti tinkamą mokyklą Bergene, kuriame apsigyvenote?
Kai išvažiavome, Gabrielius Jovaras Lietuvoje buvo pradėjęs lankyti pirmą klasę. Norvegijoje užrašėme jį į tarptautinę mokyklą, kurioje mokomieji dalykai vis tiek buvo mokomi norvegiškai, tik klasėje buvo įvairių tautybių vaikų. Tuo pat metu prasidėjo ir anglų – dar vienos užsienio kalbos – pamokos. Žinau, kad ankstyvame amžiuje vaikai gana lengvai išmoksta naują kalbą, bet Jovaro klasėje mokėsi dar vienas lietuviukas. Jiems tarpusavyje bendrauti buvo patogiau lietuviškai, tad norvegų kalbos mokymasis labai sulėtėjo. Kitais metais sūnų pervedėme jau į norvegišką mokyklą, kur nori nenori teko bendrauti tik norvegiškai. Susirasti draugų padėjo ir sporto būreliai. Futbolo komandoje Jovaras greitai susidraugavo, ėmė laisviau kalbėti. Padėjo ir vasaros stovyklos, į kurias jį išleisdavome, kad tik daugiau pabūtų toje kalbinėje aplinkoje.
O Vincentą išleidote į norvegišką darželį?
Norvegijoje motinystės atostogos ne tokios ilgos, kaip Lietuvoje. Po metų turi grįžti į darbą. Man pavyko rasti darbą savaitgaliais, kad pasikeisdami su vyru galėtume pasirūpinti vaikais. Jei reikėdavo, padėdavo auklė lietuvė – kai pusantrų metų Vincentas pradėjo lankyti darželį, parvesdavo iš jo, pabūdavo vakarais. Ji buvo tarsi dar viena mūsų močiutė, tik Norvegijoje.
Turime filmuotos medžiagos iš tų laikų, kai Vincentas buvo mažiukas, – dabar įdomu stebėti, kaip jis kalba (kalbėjo?) lietuviškai su kažkokiu keistu akcentu.
Kadangi darželyje praleisdavo didesnę dienos dalį, jam norvegiškai kalbėti pasidarė lengviau negu lietuviškai. Nors namuose norvegiškai nekalbėdavome, bet ta kalba supo kasdien, pavyzdžiui, su vaikais mėgdavome eiti į miesto biblioteką ir rinktis norvegiškas knygutes arba išsinuomoti filmų. Į vaiko kalbą ypač veržėsi norvegiškas kirčiavimas – taip mažylio kalboje atsirado gėlė, varlė (kirčiuotas pirmas skiemuo). Gyvenant kitoje kalbinėje aplinkoje, nori nenori įsiterpia ir svetimos kalbos žodžiai. Pavyzdžiui, mes nuo šiol drabužinę vadiname garderobine – taip, kaip norvegai. Arba skalbyklą irgi vadiname ne skalbykla, o vaskerom…
Kadangi grįžus gyventi į Lietuvą, vyras ir toliau važinėja dirbti į Norvegiją, mūsų namuose ir dabar galima rasti naujausių norvegiškų žurnalų ar tradicinio norvegų rudo sūrio. Tokiomis lauktuvėmis jis mus pradžiugina grįždamas iš komandiruočių. O kartais namuose specialiai žiūrime kokį skandinavišką filmą be titrų, kad nepamirštume išmoktos kalbos. Mano su vyru tarpusavio pokalbiuose iki šiol daugybė abiem suprantamų norvegiškų žodžių.
Kas patiko, kas žavėjo skandinaviškoje gyvensenoje?
Aš žaviuosi norvegų paprastumu, bent tų žmonių, su kuriais aš ten bendravau. Mano pažįstamų ratą sudaro vyresni žmonės, kai kurie mano tėvų amžiaus. Pagyvenusios moterys iki šiol kepa naminę duoną, bandeles. Aš labai ilgėjausi lietuviškos duonos – norvegiška kitokia, mums neįprasta. Mums skaniausios lietuviškos ruginės duonos ten nėra nusipirkti. Teko mokytis visų duonos kepimo paslapčių. Vėliau atradau ir šiek tiek panašumų su lietuviška duonos tradicija, iš Norvegijos parsivežiau duonos receptų knygą.
Ilgus šimtmečius Norvegija buvo skurdi ir sunkių gamtos sąlygų žemė. Koks tvirtas savo vidumi turi būti žmogus, kad išgyventų tomis atšiauriomis sąlygomis!
Vienas kaimelis už vieno kalno, kitas – už kito, anksčiau nebuvo nei kelių, nei tunelių, kaip dabar. Gal todėl Norvegijoje iki šiol išlikę labai daug dialektų, kartais patys norvegai sunkiai supranta vieni kitus. Jie tikrai uždari žmonės ir su svetimšaliais nepuola draugauti. Dėl ypač kalnuoto reljefo ir atšiauraus klimato ten sudėtinga užsiauginti ką nors pačiam.
Pati įsitikinau, kokia rūgšti, nederlinga ten žemė, – jei nori ką auginti darže, turi susikalti lysvę ir ją pripilti parduotuvinio dirvožemio, kitaip ant akmens augs tik skurdi žolė ir samanos. Bergene, kur mes gyvenome, labai lietingas klimatas, tad reikia mokėti ūkininkauti. Turėjau nedidelį daržą ir šiltnamį.
Norėdama pritapti prie bendruomenės, užsirašiau į mezgimo klubą. Kadangi dauguma mezgėjų buvo vyresnio amžiaus, tai megzdamos kalbėdavo skirtingais dialektais. Kartais į pokalbį įsiterpdavau ir aš su savo „vadovėline“ kalba. Ėmiau lankyti ir bažnyčios ansamblį, kuriame giedodavome ir senąja kalba parašytas giesmes. Natas išmokti sekėsi lengviau, negu išsišifruoti senųjų tekstų prasmes. Juk dainuodamas turi suprasti, apie ką dainuoji! Su ansambliu būdavo kavos gėrimo valandėlių, išvykų ir koncertų. Tai buvo ne tik socializacija, bet ir puiki kalbos vartojimo praktika.
Ar paprasta buvo išmokti norvegų kalbą?
Kai atvažiavome, nežinojome, kaip ilgai Norvegijoje liksime, galbūt visam laikui? Tad išmokti kalbą buvo būtinybė. Ar buvo sunku? Dabar atrodo, kad visai nesunku. Kai įvyksta lūžis ir tu pradedi suprasti, ką žmonės kalba, tada jau viskas vyksta tarsi savaime. Tiesa, aš truputį ruošiausi dar gyvendama Lietuvoje – buvau pabaigusi pirmąjį norvegų kalbos kursų lygį. Tad atvažiavus neteko kalbos mokytis nuo nulio. Pamenu, kaip iš pradžių vyras truputį gūždavosi, kai aš imdavau kalbėti kapota norvegų kalba, – jam atrodė, kam laužyti liežuvį, jei gali susikalbėti angliškai? Bet aš laikiausi savo, prašydavau kalbėti lėčiau, pakartoti, jei nesuprantu. Užsispyrusi kartodavau išmoktą frazę, kad aš angliškai nekalbu, nes mokausi norvegiškai. Po dvejų metų Norvegijoje išsilaikiau valstybinį kalbos egzaminą, kuris leido man dirbti pedagoginį darbą.
Vėliau, grįžusi į Lietuvą, įstojau į magistrantūrą Vilniaus universitete ir ėmiau studijuoti skandinavistiką. Savo diplominiame darbe gilinausi į svetimosios kalbos mokymosi strategijas, kurias, pasirodė, intuityviau taikiau, kai pati mokiausi norvegų kalbos. Svarbu įveikti baimę kalbėti ir daryti klaidas, taip pat – kelti sau konkrečius mokymosi tikslus. Bergene atlikau ir magistrinio darbo tyrimą, paskui nemažai metų norvegų kalbos mokiau lietuvius.
Po penkerių metų emigracijoje nusprendėte grįžti į Lietuvą?
Laikas bėgo, matėme, kad mūsų tėvai neina jaunyn, o vyro vaikai, likę Lietuvoje, sparčiai auga. Fizinis atstumas kėlė nemažai sunkumų planuojant bendras atostogas, skirstant laiką savo „mažajai“ ir „didžiajai“ šeimai. Taigi vieną kartą susėdome ir pradėjome svarstyti apie grįžimą į Lietuvą. Nors aš gimusi ir augusi Vilniuje, prasitariau, kad norėčiau pabandyti gyventi kaime. Pasirodo, vyrui ta idėja irgi buvo artima, tad ėmėme ieškoti sodybos. Norėjome, kad būtų nelabai toli Vilniaus, nes reikės dažnai vykti į oro uostą, bei netoli vyro vaikų iš pirmosios santuokos. Radome sodybą pusiaukelėje, gražiose Stakliškių apylinkėse.
Apžiūrėjome ne vieną sodybą, o ta, kurią nusipirkome, patraukė neaprėpiama laukų platybe. Kai pirmą kartą atvažiavome apžiūrėti, buvo karšta vasaros diena, o išlipus pasitiko senų medžių pavėsis ir pučiantis vėjelis. Sodyba yra ant kalniuko. Pirkimo dokumentus pasirašėme prieš pat Kalėdas, pamenu, kaip šventes sutikome jau savo namuose, nors ir neremontuotuose, ant čiužinių. Ta sodyba mūsų šeimai buvo pati didžiausia kalėdinė dovana.
Vaikų laukė naujas išbandymas – pritapti lietuviškoje mokykloje?
Jovaras labai norėjo grįžti, bet jam būtų buvę sunku bendraamžius pasivyti lietuvių kalbos pamokose, tad nusprendėme jį leisti į žemesnę klasę, kad po truputį užpildytų lietuvių kalbos rašybos spragas. Be to, būtų reikėję nuo vidurio mokslo metų pradėti rusų kalbą. Ilgainiui jis pritapo ir susirado draugų, nors procesas užtruko.
O Vincentas išėjo į darželį. Jam darželyje patiko viskas, išskyrus maistą. Norvegijos darželyje buvo įpratęs, kad maistą kartu su auklėtojomis vaikai ruošiasi patys, – tepa sumuštinius, pjausto daržoves. Čia jam atrodė keista, kodėl vaikai susodinami už stalų ir atnešamos jau pagamintos porcijos. Jis nenorėdavo valgyti.
Radome išeitį – įdėdavome užkandžių iš namų, kaip jis įpratęs.
Lietuviškas darželis nuo norvegiško skyrėsi ir požiūriu į vaikų buvimą lauke. Skandinavai aprengia neperšlampamais kombinezonais ir leidžia vaikams išsipurvinti, taškytis po balas. Bergene labai dažnai lyja, tad jei lauktum gero oro, tikriausiai visai neišeitum į lauką. Jie nedejuoja, kad nėra saulės, – niūrią dieną užsidega daugiau lempų ar žvakelių. O Lietuvoje tėvai linkę papuošti vaikus gražiais rūbeliais ir saugoti, kad jie neišsiteptų. Ne kartą teko kalbėtis su darželio darbuotojais ir klausti, kodėl per dieną vaikai visai nebuvo lauke? Nes būdavo daug tokių dienų, kai vaikai visą laiką praleisdavo patalpose. Priežastis dar ir ta, kad trūksta darbuotojų.
Sunku vaikus suruošti laukui. Norvegijoje šie dalykai sprendžiami kitaip. Ten darželyje vienai auklėtojai tenka tik 5 vaikai, o rengtis vaikai mokomi patys nuo metukų. Dauguma mažylių moka apsirengti kombinezonus, užsimaukšlinti kepurę, apsiauti batus. Auklėtojos tik patikrina, užsega ar užriša kažką.
Lietuvoje vis dar yra įprotis daryti už vaikus daug dalykų, o tai trukdo jų savarankiškumui. Daro tėvai, daro auklėtojos – kada tam vaikui pačiam išmokti? Tik priešmokyklinukai jau daugmaž patys apsirengia. Man tai atrodo ydinga praktika, nes visad sakau, kad vaikas turi daryti pats viską, ką jau sugeba. Pusantrų–dvejų metų Jonas jau pats kepdavosi kiaušinienę (su pagalba ir priežiūra, bet pats).
O jūsų jaunėlis jau gimė Lietuvoje, sugrįžus iš emigracijos?
„Trečias brolis Jonas“, kaip juokauja vyras, gimė jau mūsų sodyboje Stakliškėse. Jis niekada nėra buvęs Norvegijoje, bet ketiname jį ten nusivežti. Nes Norvegija mums svarbi ne tik kaip darbo šalis. Būtent ten atsirado artumas gamtai. Ten aš įpratau eiti į nedidelius kalnų žygius viena. Tarkime, turėdavau porą valandų prieš darbą, susiplanuodavau maršrutą, pasiimdavau vandens, apelsiną ar kokį šokoladuką, ir eidavau į kalnus. Taip gali patirti pilnatvę, kuriai nereikia nei jachtų, nei vasarnamių ant jūros kranto. Dabar, grįžusi į Lietuvą, vasaros rytais išeinu viena grybauti. Miškas yra tarsi mano pabėgimo kambarys. Aš nuo vaikystės buvau gamtos vaikas, tėvelis mokė, kad mes nesame gamtoje svečiai, mes irgi gamtos dalis, tam tikra prasme gyvūnai. Paauglystėje skautavau, eidavau į žygius. Bet Norvegija padėjo suprasti, kaip iš tiesų tai svarbu. Iš čia atsirado mano tvarus daržas ir per dešimt metų parašytos penkios knygos apie tai, kad viskas, kas svarbiausia, yra mumyse pačiuose.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.02.25.
