„Kai iš Anglijos grįžome gyventi į Šakių rajono Lukšių miestelį, pas mus atvažiavo televizijos laida „Širdyje lietuvis“. Labai taiklus pavadinimas, nes tokiais visada ir jautėmės. Anglijoje išgyvenau 17 metų, kartu su vyru Martynu – 15 metų, ir mūsų namuose visada būdavo lietuviškų ženklų.
Pavyzdžiui, rytais įsijungdavome laidą „Labas rytas, Lietuva“ ir išklausydavome visas Lietuvos aktualijas. O jeigu vaikai pabusdavo anksti ir televizorių įjungdavau prieš prasidedant šiai laidai, kai būdavo grojamas Lietuvos himnas, mes su vaikais prisijungdavome giedoti. Iš šono turėjo atrodyti juokinga, kad gieda mama ir jos maži leliukai“, – šypsodamasi pasakoja Sigita Papievienė, keturių vaikų mama.
Vyriausiajam sūnui Gustui dabar 19, Žygiui 9, Ugniui 8, o jaunėlei Perlai 6 metai. Trys pastarieji vaikai gimė ir augo Anglijoje, bet visi kalba lietuviškai.
Sigita, gana ilgai išgyvenote emigracijoje. Koks buvo grįžimas į Lietuvą, ir dar į mažą miestelį?
Anglijoje dirbau gerame restorane ant jūros kranto padavėja. Vyras dirbo fabrike, bet visada svajojo pradėti kokį nors savo verslą, susijusį su maistu. Tad grįžę į Lietuvą įkūrėme įmonę „Rocky spoon“, gaminame 10 rūšių rankų darbo padažus, prieskonių druską, kario aliejų ir liofilizuojame uogas bei daržoves. Dar tik pirmi metai, mūsų įmonė dar jauna, tad sunku pasakyti, kaip viskas seksis. Bet šis etapas, kai grįžome iš emigracijos, yra labai įdomus ir naujas.
Didžiausias pliusas yra tai, kad smagu visur girdėti lietuvių kalbą. Labai buvome pasiilgę to jausmo, nors namie ir kalbėjome tik lietuviškai. Čia, Lukšiuose, jaučiamės saugūs, miestelis nedidelis, vaikai nueina į mokyklą patys, grįžę gali žaisti nuosavame kieme. Anglijoje kiemo neturėjome, mamos su vaikais eidavo pasivaikščioti ir žaisti į parkus. O čia viskas šalia, net ir mūsų įmonės fabrikėlis.
Ko po keliolikos metų pasigendu Lietuvoje? Nežinau, kaip yra dideliuose miestuose, bet miesteliuose vis dar trūksta tolerancijos. Pavyzdžiui, kartą pamečiau savo piniginę, kuri buvo panaši į vaikišką, papuošta vaivorykštės spalvomis. Paskambinęs vyriškis pasakė ją grąžinsiąs, nors ir esu „vaivorykštinė“. Vaivorykštę jis palaikė priklausymo LGBT bendruomenei ženklu. Aš nematau nieko blogo dėl žmogaus seksualinės orientacijos, Anglijoje turėjome nemažai tokių draugų, ten niekas žmogaus nevertina pagal tai, su kuo jis miega.
Bet šiaip Lietuvoje žmonės draugiški, dėl to ir adaptacija nebuvo sudėtinga.
Į Angliją išvykote su vienu vaiku, grįžote jau būdama keturių vaikų mama?
Pirmagimio Gusto susilaukiau studijuodama universitete. Baigus mokslus, vyras pirmas išvyko į Angliją, paskui jį ir aš su mažiuku. Įsikūrėme Mančesteryje, pavyko rasti darbus. Deja, mūsų šeima išsiskyrė. Po kiek laiko internetu susipažinau su Anglijoje gyvenančiu lietuviu Martynu, ėmėme bendrauti, paskui susitarėme susitikti. Antro pasimatymo metu Martynas man pasipiršo, ir jau 15 metų esame laimingi kartu.
Bendrą gyvenimą su Martynu nutarėme pradėti nedideliame kurortiniame Anglijos miestelyje. Londone būtume neištvėrę, mes ne didelių miestų žmonės. Man užtekdavo nuvažiuoti į Londoną su reikalais, kad pavargčiau, nuo užteršto oro imtų perštėti akis (nešioju lęšius). Mažesni miesteliai mums malonesni.
Radau darbą puikiame restorane – kartais ateidavau prieš darbo pradžią ir tiesiog gėrėdavausi jūros vaizdu. Restorane lankydavosi kultūringa publika. Turėjau mėgstamą darbą, patogų darbo grafiką, kuris leido suderinti vaikų auginimą. Tiesa, vaikai pas mus su Martynu iškart neskubėjo ateiti, teko kreiptis ir medicinos pagalbos, kad jų susilauktume. Pavyko pastoti, o po to organizmas jau su viskuo susitvarkė pats, trys mūsų bendri vaikai beveik pametinukai. Gyvenimas atrodė pilnas įvykių ir gyvybės, bet visada kirbėjo mintis, kad kažkada grįšime į Lietuvą.
Kaip apsisprendėte, kad būtent dabar pats tinkamiausias laikas grįžti?
Lemiamas sprendimas grįžti buvo Martyno mamos sveikata, nes nuo netinkamų vaistų jai išsivystė kepenų cirozė. Buvo pasakyta, kad mamai liko pusė metų.
Nutarėme susikrauti daiktus ir grįžti. Tiesa, mama išgyveno dar dvejus metus – po sėkmingos kepenų transplantacijos operacijos jos gyvenimas prasitęsė, dar spėjome pabendrauti, ji spėjo pasidžiaugti anūkais. Nors iš pradžių planavome apsistoti mamos name Lukšiuose, o ji ketino persikelti į butą mieste, dėl jos sveikatos likome gyventi visi kartu. Praėjusių metų rugpjūtį mamos netekome.
Grįžti į Lukšius neatrodė keista. Man labai mieli tie Lukšiai, kai pirmą kartą atvažiavau į dar neseniai pradėtą renovuoti Martyno močiutės namą, iškart pajutau kažkokį gerą jausmą. Tad širdies neskaudėjo, kad aš, šiaulietė, atvažiuosiu gyventi į kaimą.
Kokio amžiaus buvo vaikai, kai grįžote?
Vyresnėlis Gustas liko baigti mokyklą Anglijoje. Jam grįžti į paskutinę klasę ir laikyti egzaminus lietuvių kalba būtų buvę per sunku. Jis kalba lietuviškai, bet tarsi mintyse anglų kalbą būtų išvertęs į lietuvių, kartais sakinio konstrukcija labiau primena anglišką, negu lietuvišką. Dabar jis Anglijoje studijuoja biomediciną.
O Žygis pagal savo amžių turėjo pradėti lankyti pirmą klasę, bet Anglijoje jis jau buvo lankęs mokyklą, tad Lukšiuose iškart pateko į antrą klasę. Tą procesą pradėjome dar būdami Anglijoje, Martynas pradėjo tvarkyti dokumentus, vasaros pabaigoje atliko testuką, kad būtų nustatytas žinių lygis. Žygiui pasitaikė labai šauni mokytoja, kuri moka motyvuoti mokytis. Nors iš pradžių ir buvo sunkumų dėl rašybos, bet pamažu Žygis pasivijo. Iki šiol kartais apsipykstame, kad nepadaryti namų darbai, nes tai vienas, tai kitas sūnus patinginiauja.
Mūsų metais jaunesnis Ugnius – su charakteriu, juokaujame, kad tikriausiai bus politikas. Vaikystėje jam teko patirti traumą – buvo iškritęs pro langą, bet, laimei, niekas nelūžo ir atsipirko tik nubrozdinimais. Taigi jis toks neeilinis vaikas, gimęs po laiminga žvaigžde.
O šešiametė Perla – princesė, Anglijoje darželio ji nelankė, augo su mumis namuose. O mums grįžus į Lietuvą, lankė darželį, dabar ji paruošiamojoje klasėje.
Mes visada namuose kalbėjome tik lietuviškai. Aš vaikų nelabai moku mokyti (mokytoja tikrai negalėčiau dirbti), bet Martynas vis stengdavosi su vaikais užsiiminėti lietuviškai – skaitydavome lietuviškas knygutes, žiūrėdavome lietuvišką televiziją, namuose laikėmės griežtos taisyklės neįterpti angliškų žodžių. Vaikai tarpusavyje žaisdami irgi kalbėdavo lietuviškai. Gyvenant Anglijoje, mūsų aplinkoje buvo mažai lietuvių, draugų ratą sudarė kitataučiai arba anglai, bet lietuvių kalbos mūsų vaikai išmoko. Sugrįžimas į Lietuvą dėl kalbos buvo sklandus.
Ar vaikai nepasiilgsta Anglijos?
Jie vis paklausia, kada nuvažiuosime, bet nepasakyčiau, kad labai ilgėtųsi. Ten liko mokyklos draugai. Lietuvoje jau irgi susirado bendraamžių draugų. Mūsiškiai neišsiskiria, kad yra buvę emigrantai. Net anglų kalba, kuria jie gali laisvai kalbėti, sekasi kaip ir kitiems miestelio vaikams: rašydami žodžius kartais padaro klaidų, ne visada moka paaiškinti gramatikos taisykles. Žinoma, jiems nereikia kalti angliškų žodžių, nes tą kalbą išmoko tarsi savaime, bet anglų kalba tikrai nėra jų gimtoji kalba. Mūsų gimtoji kalba – lietuvių. Ir gyvendami Anglijoje švęsdavome visas lietuviškas šventes, turėjome trispalvę, kurią pasikabindavome kambaryje ant sienos. Liepos 6-ąją kartu su viso pasaulio lietuviais giedodavome himną. Širdyje visada buvome lietuviai, todėl į Lietuvą grįžome nesusvetimėję. Mes su vyru norėjome, kad vaikai augtų ir patirtų lietuvišką vaikystę, nors ji ir kitokia, negu buvo mūsų laikais.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.01.25.
