Pasaulio lietuvių MOODLE klasė – kas ir ko joje mokosi?
Karantinas labai daug iš mūsų atėmė – pusantrų metų negalėjome keliauti, laisvai bendrauti ir būti tarp žmonių. Tačiau ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Būtent karantinas subrandino idėją pradėti nuotolinį lietuvių kalbos mokymą gyvenantiems ne Lietuvoje.
Apie ketvirtus metus veikiančią programą – Moodle klasę – kalbame su jos vadove, Vilniaus lietuvių namų gimnazijos mokytoja Vilma Vilkyte-Žemaitaitiene.
Ar Moodle klasėje tuo pačiu metu mokosi vaikai iš viso pasaulio?
Kai 2020 metais įkūrėme pirmąją klasę, tai buvo tarsi eksperimentas – kiek bus norinčiųjų mokytis, kaip turėtų būti organizuojamas pats mokymas? O antrus metus pamatėme, kad tie vaikai mūsų nepaleidžia. Jų tėvai kreipėsi į Lietuvos švietimo ministeriją, Užsienio lietuvių skyrių – ten suprato tokios klasės poreikį ir Vilniaus lietuvių namams pateikė programą. Taip projektas išaugo iki 6 klasių, kurios orientuotos ir į vaikų amžių, ir į laiko juostas. Amerikos, Australijos laiko juostoms skirtos pamokos vyksta savaitgaliais, nes kitaip būtų labai sudėtinga suderinti pamokų laiką. Juk kai pas mus ankstyvas rytas, ten jau vakaras. Kitos penkios klasės orientuotos į Europos laiko juostas, bet nereiškia, kad į tas pamokas neprisijungia vaikai iš Singapūro, Saudo Arabijos, Etiopijos ar kitų šalių įvairiuose žemynuose.
Vaikai klasėse skirstomi ne tik pagal amžių, bet ir pagal kalbos mokėjimo lygį – nuo A1 iki C2 lygių. Yra vaikų, kurie lietuvių kalbos mokosi nuo pirmų metų ir dabar jau puikiai kalba lietuviškai. Yra ir tokių, kurie visai nekalba, bet nori išmokti. Moksleivių amžius – nuo 7 iki 17 metų.
Kaip patekti į šias klases?
Registracija į Pasaulio lietuvių Moodle klases vyksta pavasarį, gegužės–birželio mėnesiais. O mokslo metai startuoja spalio mėnesį, kad vaikai spėtų susiderinti su visomis užklasinėmis veiklomis, nes dauguma lanko ne tik lietuvių kalbos pamokas, bet ir įvairius būrelius. Informaciją apie tai skelbiame savo feisbuko puslapyje, laiškai išsiunčiami į visas pasaulio lietuvių bendruomenes. Bendradarbiaujame su „Globalia Lietuva“ ir su Lietuvių kalbos mokytojų asociacija. Labiausiai informacija sklinda per bendruomenes ir iš lūpų į lūpas. Jei lanko vyresnieji broliai ar seserys, dažnai paskui prisijungia ir jaunesnieji. Pradėjome nuo 25 vaikų pirmaisiais metais, o dabar turime 100 vaikų ir daugiau nebegalime aprėpti – tai riba, kiek galime mokyti. O norinčių patekti yra daug, tad kartais registruojame į laukiančiųjų sąrašą, jei kas mokslo metų eigoje iškristų.
Šios pamokos tėvams nieko nekainuoja, programa finansuojama ŠMSM Užsienio lietuvių švietimo skyriaus, kad būtų palaikoma lietuvybė.
Prasidėjus mokslo metams, vaikai jungiasi iš įvairių vietų, nebūtinai iš darbo vietos prie rašomojo stalo. Kai kas jungiasi važiuodamas iš treniruotės namo, kitas – važiuodamas į būrelį. Pagrindinis tikslas – kad vaikai turėtų motyvaciją, kad norėtų mokytis, norėtų tarpusavyje bendrauti. Svarbiausia, kad vaikai pamato, jog lietuvių vaikų yra visame pasaulyje. Jų kalba nevienodo lygio, bet bendrauja vaikai labai smagiai, atsiranda naujos bendravimo formos. Ir kūno kalba, ir skaitmeninis raštingumas su emocijų ženkliukais padeda bendrauti. Jei kuris nemoka pasakyti žodžiais, parodo gestais. Vaikai labai greitai išmoksta naudotis skaitmeninėmis platformomis. Per pamoką dirbame su 4–5 skaitmeninėmis platformomis – knygų ar pratybų sąsiuvinių nenaudojame.
Viskas vyksta interaktyviu principu, naudojant skaitmenines priemones. Yra dvi programos vaikams, nemokantiems lietuvių kalbos, patvirtinta Išlyginamosios klasės lietuvių kalbos programa. O tiems vaikams, kurie jau kalba buitine kalba, taikome integruotą Lituanistinio švietimo programą, pagal kurią dirba visos pasaulio lituanistinės mokyklos.
Ar šiose klasėse vaikai mokosi gramatikos, ar rašo kontrolinius? O galbūt pamokos labiau primena laisvalaikio klubą, kur pramogaujama ir smagiai leidžiamas laikas?
Moodle klasės nėra lituanistinių mokyklų konkurentės. Mes iš tiesų esame labiau popamokinė veikla, kuri orientuota į kalbos palaikymo funkciją. Nors pamokų metu ir mokome gramatikos, literatūros, kultūros, istorijos ir geografijos, bet darome viską, kad pamokos būtų smagios. Juk vakare vaikai jau yra pavargę, tad taikome daug pramoginių elementų. Svarbiausia, kad vaikai girdėtų lietuvių kalbą. Todėl kartais pamokų metu mes darome burtus, piname vainikus, liejame žvakes ar ką nors gaminame virtuvėje. Pavyzdžiui, prieš Helovyną kepame specialius keksiukus, o prieš Kalėdas – kūčiukus. Jungiamės į pamoką kiekvienas iš savo virtuvės, dažnai įsitraukia ir visa šeima. Būna, kad kartu su vaiku keksiukus kepa ir kokia nors arabė močiutė, – juk daug vaikų auga mišriose šeimose. Tokios pamokos labai smagios, vaikams jos patinka labiausiai.
Labai smagios pamokos ir apie gyvūnus, naminius augintinius. Vaikai susitempia visus turimus augintinius prie kameros, nori juos parodyti. Būna ašarų, jei vaikas neturi jokio gyvūnėlio… Dėl to net pakeitėme programą, dabar per pamoką kalbame apie svajonių gyvūną, ir vaikai prikuria tokių fantastinių sutvėrimų, kad jau nebesupranti, ar tai gyvūnas, ar pusiau robotas?
Pamokose naudojame daug interaktyvių priemonių, kurių vaikai nenaudoja mokykloje dėl laiko stokos. Vaikai nuoširdžiai nori tų programų – pavyzdžiui, su Minecraft statome Gedimino pilį, su grafinio dizaino programomis kuriame festivalių plakatus, – ieškome būdų, kaip įprasminti lietuvių kalbą šiuolaikiniame kontekste, kad ji būtų aktuali.
Klausome daug muzikos. Ne visi vaikai būna girdėję lietuviškų dainų, nesupranta konteksto, todėl integruotos pamokos būna puiki proga susipažinti ir su kultūriniu Lietuvos gyvenimu. Pagal programą, dvi savaitinės pamokos skirtos lietuvių kalbai, viena istorijai, mes su mokytojais deriname pamokų temas, kad jos nesidubliuotų.
Viena pamoka trunka pusantros valandos, o kad vaikams nebūtų streso, pamokos vyksta tokiu principu: pirma pamokos dalis būna lietuvių kalba – gramatika, skaitymas, rašymas, kalbėjimas. Antra pamokos dalis yra kūrybinės užduotys – nuo šaltibarščių gaminimo iki muzikos kūrimo. O trečia pamokos dalis orientuota į Lietuvos istoriją pasaulio kontekste. Mokytojai dirba labai kūrybiškai – pavyzdžiui, pasitelkę įvairias programas, kartu su vaikais kuria žemėlapius, kunigaikščių portretus ir t.t. Istorija persipina ir su geografija, tarsi du viename.
Ar Moodle klasėse mokosi vaikų, kurie niekada nėra lankęsi Lietuvoje?
Didžioji dalis vaikų reguliariai lanko senelius, kitus gimines Lietuvoje ir gali daug papasakoti, tarkime, apie Akmenę ar Marijampolę. Bet yra vaikų iš labai tolimų šalių, kurie dar nė karto nebuvo Lietuvoje. Vienas septynmetis iš Australijos dar nebuvęs tėvų gimtinėje.
Turime galimybę vasarą surengti stovyklą penkiolikai geriausių programos moksleivių – jie gyvena Vilniaus lietuvių namų bendrabutyje ir turi labai turiningą programą, važinėja į ekskursijas po Lietuvą. Tokios stovyklos palieka vaikams neišdildomą įspūdį.
Ką įdomaus pastebėjote dirbdama mokytoja šiose klasėse?
Mane nustebino, kad vaikai jungiasi į tokias klases iš labai inteligentiškų šeimų – apsiskaičiusių, besidominčių, keliaujančių. Užsienyje gyvenantys lietuviukai nelabai skiriasi nuo mūsiškių vaikų, nebent tuo, kad jie moka tris, keturias ar net dar daugiau kalbų. Daugiakalbystė – išskirtinis jų bruožas.
Ir tai labai skaitantys vaikai. Kai būna tema apie mėgstamiausią knygą, jie atsineša prie kompiuterio parodyti ne po vieną ir ne po dvi. Ir knygas skaito įvairiausiomis kalbomis. Daugiakultūriškumas ir tolerancija, platus požiūris, kritinis mąstymas – tai išskirtiniai pasaulio lietuvių vaikų bruožai, nes jų gyvenimiška patirtis leidžia reiškinius lyginti ir apibendrinti. Vaikai labai šaunūs, tad nieko keisto, kad ilgainiui jie susidraugauja, bendrauja ir po pamokų, susiranda draugų visame pasaulyje.
Iš to, kad nemoki kalbėti lietuviškai, čia niekas nesijuokia ir nesišaipo. Pagrindinis mūsų susitarimas: galime kalbėti bet kaip, be galūnių, be priešdėlių, galime daryti klaidas. Turime nebijoti klysti, nes klaidos mus augina ir veda į priekį.
Kokia tėvų nuomonė apie šias pamokas?
Tos šeimos, kurios mano, kad vaikui lankyti nuotolines lietuvių kalbos pamokas bus per sunku, ir nesijungia prie programos. Gailėdami vaikų mes kartais atimame galimybę jiems išmokti naujų dalykų. Juk tie, kurie investuoja, tie ir gauna grąžą. Ir šis dėsnis galioja kalbant ne tik apie finansus, bet ir apie lavinimą. Mokydamasis tėvų gimtosios kalbos, vaikas geriau pažįsta ne tik savo tėvus, bet ir suvokia savo paties vietą pasaulyje, savo tapatybę ir išskirtinumą.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.10.24
