Anglijoje gyvenanti Rasa Aleksandravičienė sako, kad kai kurie jos pažįstami klausia: o kodėl jūs mokote vaikus lietuviškai? Kam to reikia, jei neplanuojate grįžti gyventi į Lietuvą?
„Aš turiu tvirtą savo nuomonę, kodėl mums to reikia. Štai draugaujame su graikės ir anglo šeima, kuri augina du berniukus. Jie vaikų graikiškai nemoko. Bet į svečius atvažiuoja močiutė graikė, ir tėvai negali vaikų palikti nė valandėlei su ja, nes vieni su kitais tiesiog nesusikalba,“ – sako Rasa.
Ji sutiko pasidalinti, kiek svarbi lietuvių kalba dvylikamečiui Evanui ir šešiametei Ruti.
Rasa, kokie keliai jūsų šeimą atvedė į Angliją?
Su būsimuoju vyru nusprendėme išvykti 2010 metais, kai Lietuvoje prasidėjo ekonominė krizė, ir mums smarkiai apkarpė atlyginimus. Linas buvo jau man pasipiršęs, planavome kelti vestuves, tad pamanėme, jog kokius metus pabandysime padirbėti Anglijoje ir užsidirbti vestuvėms. Kartu išmoksime anglų kalbą – abu beveik nekalbėjome, nors jis nuo mokyklos laikų mokėsi anglų, o aš buvau pramokusi savarankiškai, nes mokykloje lankiau vokiečių kalbos pamokas.
Išvažiavome metams, o dabar skaičiuojame jau tryliktus metus…
Savo planą įvykdėme, vestuvėms užsidirbome, jas smagiai atšokome Lietuvoje. Bet tuo metu Lietuvoje dar buvo litai, ir atlyginimas svarais buvo keletą kartų didesnis, tad po vestuvių grįžome dar padirbėti į Angliją. Žinoma, jei būtume grįžę tik dėl pinigų, būtų kas kita. Pirmi mūsų darbai buvo fabrike pakuoti dėžutes – gerai apmokamas, bet visiškai bukinantis darbas, kurį labai greitai pakeitėme kvalifikuotesniu. Su vyru pagal profesiją esame braižytojai-projektuotojai, tad pavyko įsidarbinti statybos komponentų gamyboje, kur projektuojame plytų apdailos sistemas. Šitoje įmonėje abu dirbame iki šiol.
Kaip jums pačiai pavyko išmokti anglų kalbą? Kokių kalbos mokymosi metodų išbandėte?
Kai ėjau darbintis į šitą įmonę, labai jaudinausi, ar susikalbėsiu? Buitiniu lygiu jau galėjau kalbėti angliškai, bet toli gražu dar ne laisvai. Darbdaviai iš karto paklausė, kaip aš ketinanti įveikti kalbos iššūkį? Atsakiau, kad nieko čia sudėtingo, – reikės ir išmoksiu. Ir mane kaip tą jauniklį paukštelį nustūmė nuo skardžio skristi. Ofise į mano pareigas įėjo atsakyti į telefono skambučius ir bendrauti su klientais. Pamenu, kaip ne kartą sėdžiu ir verkiu prie darbo stalo. Kolegoms atrodydavo labai juokinga, kaip aš bandau susikalbėti ir darau klaidas, o aš patirdavau didžiulį stresą. Bet per metus išmokau angliškai.
Vaikų gimimas dažnai labai pakoreguoja šeimos planus: kur gyvens, kaip gyvens?
Kai pradėjau lauktis Evano, neturėjome jokių paskolų, galėjome bet kada susikrauti daiktus ir važiuoti į Lietuvą. Anglijoje nuomojome butą – kai esi jaunesnis, ne tiek sureikšmini buities sąlygas, nesuki sau galvos, ar vaikas turės atskirą kambarį, ar galėsi jam patenkinti visus materialinius poreikius. Gyvenome kukliai, bet ar buvome mažiau laimingi nei dabar?
Anglijoje mama gali kūdikį auginti iki 9 mėnesių, o paskui reikia grįžti į darbą. Valstybinį darželį dirbantys tėvai gauna tik nuo 3 metų. Išimtys daromos nebent socialiai remtiniems asmenims. Iki trejų lieka vienintelė išeitis – privatus darželis. O jis labai brangus, jau prieš dešimtmetį būdavo apie 1000 svarų per mėnesį. Iki dvejų metų Evaną auginau aš ir ieškojausi gero darbo. O kai radau, užrašėme Evaną į lietuvišką darželį. Nors jis buvo tolokai nuo namų, bet labai patiko, kad jaukus, nedidelis, ir svarbiausia – lietuviškas. O nuo trejų metų Evanas gavo valstybės finansuojamą vietą ir perėjo į anglišką darželį. Tiesa, valstybė finansuoja tik dvi dienas per savaitę, už likusį laiką darželyje reikia susimokėti patiems.
Šeimoje kalbėjote lietuviškai?
Kadangi abu su vyru esame lietuviai, žinoma, kad šeimoje bendraudavome tik lietuviškai. Evanas stebuklingai lengvai ir paprastai pradėjo kalbėti mūsų gimtąja kalba. Atsimenu, buvo dar visai mažiukas, o ištardavo sudėtingiausius žodžius. Kartą sėdi automobilio kėdutėje toks pipiriukas ir taisyklingai sako: „Beždžionė“.
Dėl kalbos su Evanu niekada nebuvo jokių problemų. Jis dabar vienodai gerai kalba dviem kalbomis, lietuviškai ir angliškai. Kai grįžtame į Lietuvą, niekas nesupranta, kad Evanas gyvena ne Lietuvoje. Jis kalba be jokio akcento.
Jei aš netyčia pradėdavau kalbėti angliškai, jis sakydavo: „Mama, stop. Baik kalbėti angliškai, kalbame lietuviškai.“ Tik retkarčiais jis supainiodavo abiejų kalbų žodžius į vieną, išsprūsdavo tokie naujadarai, kaip ,,dragonas“ ir pan. Lietuvių kalbos mokėjimas davė daug pliusų: tai tapo tarsi slapta mūsų kalba. Būdavo, ateina vaikai Evano kviesti į kiemą, o jis tą dieną nenori, atsisukęs man sako: „Mama, pasakyk, kad manęs neišleidi“.
Kadangi auginu du vaikus, tai pasakysiu: taip, kaip Evanui, pasiseka tikrai ne visiems. Kai po šešerių metų susilaukėme dukrytės Ruti, pamačiau, kad vaikas savaime kalbos gali ir neišmokti. Ruti kalbos raida buvo visiškai kitokia: kalbėti ji pradėjo vėlai, iki ketverių metų kalbėdavo savo sugalvotais kūdikiškais žodžiais.
Ir lietuvių kalbos vengė, pradėjo kalbėti ir noriai kalbėjo tik angliškai.
Ar nebuvo toks etapas, kai ir Evanas norėjo pereiti prie anglų kalbos?
Evano draugai buvo vien angliškai kalbantys, jis mažai su kuo bendraudavo lietuviškai, bet jo lietuvių kalbai tai nedarė jokios įtakos. Kartais gal tik perkeltinių prasmių ne visada suprasdavo. Jei būčiau sakiusi: „Pamesk man duonos“, jis gal ir mestų tą duoną?
Vienu metu užrašėme Evaną į lituanistinę mokyklėlę. Bet nuėjome vos keletą kartų. Pamačiau, kad ten renkasi vaikai, labai menkai mokantys lietuviškai, beveik nekalbantys. Tarpusavyje vaikai bendrauja angliškai, tai Evanui ten buvo maža naudos. Vienintelio dalyko gailiuosi, kad sūnus nemoka rašyti lietuviškai. Aš namuose jam palieku žinutes lietuvių kalba, o jis man atrašo angliškai. Bet manau, jei kada gyvenime jam reikės rašytinės lietuvių kalbos, jis išmoks, nes yra imlus kalboms.
Kai Evanui buvo šešeri, gimė Ruti?
Jai gimus mes ir toliau laikėmės nuostatos, kad šeimoje visi kalbėsime lietuviškai. Bet Ruti gimė anglė! Koks paradoksas – Evanas, laisvai kalbantis lietuviškai, labai mėgsta Angliją, jei jo paklaustumėte, kas jis toks yra, sakytų, kad anglas. O Ruti nors kalba maišyta kalba, visada sako, kad yra lietuvė.
Kad dukrytė painioja dviejų kalbų žodžius, truputį kaltinu ir savo nuolaidžiavimą. Kadangi ji pradėjo kalbėti vėlai, stengdavausi atsakyti taip, kad jai būtų paprasčiau. O tėtis nenuolaidžiavo, visada bendravo tik lietuviškai. Ir dabar Ruti su manimi kalba pusiau angliškai, pusiau lietuviškai, o su vyru – tik lietuviškai.
Kaip ir su močiutėmis. Ji žino, kad močiutės angliškai nemoka, tai persijungia į lietuvių kalbą.
Ruti per visą karantiną nelankė darželio, mes dirbome iš namų, ji buvo tik tarp mūsų, kalbančių lietuviškai. O po karantino kartais dukrytę prižiūrėdavo auklė lietuvė, kur šeimoje buvo ir daugiau lietuviškai kalbančių vaikų. Bet ji savaime lietuviškai kalbėti neišmoko.
Evanas irgi su sese dažniausiai bendrauja angliškai. Kadangi su savo draugais jis kalba angliškai, tai jam įprasta su vaikais bendrauti ta kalba, net ir su sesute. Kartais girdžiu, kad brolis su sese persimeta ir vienu kitu lietuvišku žodžiu, bet jei yra susijaudinę, nori išreikšti savo emocijas, visada tai daro anglų kalba.
Ar mokant Ruti tenka įdėti daug pastangų?
Šiemet Ruti užrašėme į lituanistinę mokyklėlę nuotoliu, nes noriu, kad dukrytės kalba tobulėtų. Kai pradėjau domėtis lituanistinėmis mokyklėlėmis, pamačiau, kad jų yra ne viena. Man vertingiausia tai, kad ten dirba patyrę pedagogai, kurie išmano metodikas, kaip mokyti, kad vaikas pasiektų geriausių rezultatų. Juk galėčiau mokyti ir aš pati, laiko visada atsirastų, kad ir kasdien važiuojant automobiliu gali tą laiką išnaudoti kalbos mokymui. Bet man pačiai kartais pritrūksta idėjų. Kaip mokyti? Sakyti naujus žodžius ir aiškinti, ką jie reiškia? Ar vaikui bus įdomu? Todėl kur kas profesionaliau tai daro mokytojai.
Net ir mokantis nuotoliu, vaikui reikia padėti. Šešiametė ne visada mokės prisijungti per zoomą, jei tema neįdomi, ji gali pradėti piešti, nukreipti dėmesį kitur.
Tėvų pagalbos reikia. Bet džiaugiuosi, kad Ruti mėgsta mokytis. Ją motyvuoja paprasčiausias pagyrimas, kad yra šaunuolė, lipdukas ar mokytojos padrąsinimas.
Aš visada dukrą pagiriu, kad ji moka dvi kalbas, nors dauguma jos angliškos klasės draugų kalba tik viena kalba. Ruti tada dar labiau nori mokytis
Žinoma, būna visko: kartais ir supyksta, ir nenori dalyvauti pamokoje, ir būna pavargusi. Verkia, sako, kad nebenori mokytis. Bet tai praeina. Po Naujų metų laukia nesulaukia, kai pereis į aukštesniąją grupę.
Kas dar, be mokyklėlių, padeda vaikams gilinti kalbos įgūdžius?
Vaikai mato, kad mes dažnai internetu bendraujame su artimaisiais Lietuvoje. Evanas jau tris vasaras buvo vienas pasilikęs Lietuvoje, net dalyvavo vasaros stovykloje. Ir Ruti pernai pavasarį buvo dviem savaitėms likusi pas močiutę. Iškart buvo matyti kalbos progresas! Tik vaikai vieni, be mūsų, nelabai nori pasilikti atostogauti…
Bendraujate su Anglijos lietuviais, koks jų požiūris į lietuvių kalbos mokymą?
Žmonių požiūris labai skirtingas. Vieniems kalba yra būtinas, labai svarbus dalykas. Kiti mąsto pragmatiškai: mokėdamas angliškai, susikalbėsi visame pasaulyje. Juk emigracijoje išlaikyti lietuvių kalbą reikia pastangų, laiko ir darbo.
Manau, kad dvikalbystė vaiko smegenims yra labai naudingas dalykas. Smegenys sparčiau vystosi, mažas vaikas kalbą išmoksta nepalyginamai lengviau negu suaugęs žmogus. O su kalba ateina ir kiti dalykai – atsiveria dar vienos šalies kultūra, galimybė bendrauti su tos šalies žmonėmis, turėti draugų. Mokydamiesi mokyklėlėje vaikai įgyja disciplinuotumo, pareigingumo, išmoksta dirbti komandoje su kitais vaikais – tos savybės ateityje bus reikalingos dirbant bet kokį darbą.
Kartais girdžiu sakant, kad emigrantų vaikams lietuvių kalba tiesiog nepatinka. Jiems patinka anglų. Norėčiau duoti pavyzdį: o ar visiems patinka mokytis plaukti? Ar važiuoti dviračiu? Ar žaisti šachmatais? Bet kokių naujų dalykų mokymasis gali nepatikti, nes tuo metu vaikas nesijaučia savo komforto zonoje. Bet tai kur kas prasmingiau negu gulėti ant sofos su kompiuterinių žaidimų pulteliu.
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.12.20.
