Teatras kūdikiams. Vienos šeimos į tai reaguoja skeptiškai, neva kūdikis, dar nemokantis kalbėti, tikrai nieko nesupras nuėjęs į teatrą. O kitos laikosi priešingos nuomonės: net ir nesuvokdamas spektaklio taip, kaip suvokiame mes, suaugusieji, kūdikis iš jo pasiima emociją, spalvų, garsų ir vaizdinių informaciją.
Apie tai, nuo kokio amžiaus reikėtų pradėti vaiko pažintį su teatru, kalbamės su „Stalo teatro“ įkūrėja ir vadove Saule Degutyte.
Saule, kokia jūsų nuomonė – ar verta kūdikį vesti į renginius?
Verta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad kūdikis niekada nebūna vienas, visada būna su tėvais. Jis gauna galimybę su mama, tėčiu ir kitais šeimos nariais patirti bendrus įspūdžius, bendrą nuotykį. Žinoma, renginiai turi būti pritaikyti kūdikiams, kad neišgąsdintų dideliu garsu, šviesos efektais ar ilga trukme. Kartais mes manome, kad spektaklį žiūrintis kūdikis turi reaguoti taip pat, kaip vyresni vaikai, – tam tikrose vietose juoktis, ploti. Ne! Vien tas faktas, kad jis klausė muzikos, matė šokį ir girdėjo, kaip aktoriai kalba, jau yra daug – kūdikis pajuto nuotaiką, emociją, kurios galbūt iki tol nebuvo pajutęs būdamas namuose.
Vaikas plečia savo akiratį. Kitas dalykas, dėl ko su kūdikiu kartais verta išeiti iš saugios namų aplinkos, – jis gauna galimybę socializuotis. Net ir medicininiu aspektu jam naudinga susitikti su kitokia mikroflora, negu yra jo namuose, mikrobais, kurie skraido ore. Labai izoliuoti vaikai daugiau serga už tuos, kurie auga platesniame socialiniame lauke, – tai mokslininkų patvirtinti faktai.
Kartais tėvai nedrįsta kur išeiti, nes bijo, kad mažylis verks ar neišbus ramiai to laiko, kol vyksta renginys…
Būna, vaikučiai spektaklio metu klykauja ar vaikšto, apžiūrinėdami daiktus, – visa tai yra normalu. Kartais spektaklio organizatoriai tėvelių paprašo, kad tam tikru metu vaikučiai nevaikščiotų, nes, tarkime, šokėjai šoka ir netyčia gali užgauti. Arba spektaklio metu būna epizodų, kai šviesa pritemsta. Tada po salę vaikštantys vaikai gali išsigąsti, geriau, kad tuo metu jie būtų kartu su tėvais.
Bet yra spektaklių, skirtų kūdikiams, kurio metu kūdikiai gali vaikščioti ir daryti viską, ko jiems norisi.
Mūsų spektaklis „Dangaus virėja“ ir skirtas patiems mažiausiems. Dažniausiai visi kūdikiai sėdi šalia tėvelių, seka veiksmą, kartoja žodžius, kuriuos taria aktoriai, pučia, „geria iš puodelio“, „verda košęׅ“ – atlieka įvairius etnožaidimėlius. Bet būna tokių mažylių, kuriems įdomiau tuo metu vaikščioti, viską pačiupinėti ir apžiūrėti. Mes tam neprieštaraujame.
Būna, kai vaikas pradeda elgtis kitaip, negu visi vaikai, tėvai susigėsta ir išveda iš salės. Be reikalo! Geriau pabandyti išbūti iki galo. Jei verkia, kuriam laikui galima išeiti, nuraminti ir vėl sugrįžti. Juk visko būna – galbūt vaikui tuo metu suskaudo pilvuką, dantį, ar panašiai.
Grįždami į salę, kūdikį mokome išbūti iki galo, aš sveikinu tokius tėvelius, kurie taip elgiasi, nes tam reikia pastangų. Paprasčiau susirinkti daiktus ir eiti namo, bet išbūnant iki renginio galo vaikui irgi formuojamas įprotis taip daryti.
Atsimenu, viena šeima atvedė berniuką į spektaklį. Ramiai vyksta veiksmas, groja muzika, o vienu metu aktorė pasiima australietišką dūdą ir pradeda ją pūsti. Girdžiu, tas trimetis kad ims verkti! O aš galvoju – kaip čia elgtis, juk turime dar keletą kartų papūsti pagal scenarijų? Papučia – vaikas vėl verkia, jis taip išsigando, kad tėvai jį išsivedė iš salės. Pagalvojau – Dieve, gal atgrasėme vaiką nuo teatro visam gyvenimui?
Bet šeima buvo labai protinga – neilgai trukus jie atėjo į pasakų pirmadienį, kurį vesdavau vaikams. Berniukas po truputį įsidrąsino ir pabaigoje jau net atsisėdo į pirmą eilę, arčiau manęs. Su vaiku reikia dirbti, jį pratinti prie tam tikrų dalykų.
Aš visada sakau: jeigu jūs vaikų nevedėte į teatrą, ko jūs stebitės, kad paskui užaugę jie nesilanko spektakliuose? Kiekvienas valstybinis teatras turėtų turėti repertuarą nuo pačių mažiausių iki vyriausių vaikų – visiems amžiaus tarpsniams. Žiūrovą reikia augintis.
Trys mano pačios vaikai, galima sakyti, augo teatre, matė visus spektaklius, važiuodavo kartu į gastroles. Todėl dabar, kai jie jau beveik suaugę, du iš trijų pasirinko menininko kelią – jie muzikantai.
Pamenu, kai gimė trečias vaikas, jaučiausi jau patyrusi mama, tad važinėdavau su kūdikiu po visą Lietuvą, bibliotekose vesdavau knygų skaitymo skatinimo edukacijas. Kol vykdavo užsiėmimas, dukrytę prižiūrėdavo kuri nors iš bibliotekininkių ir stebėdavosi, kaip mažas vaikas netrukdo mano veikloms?
Ar kuo nors ypatinga publika, kai vaidinate patiems mažiausiems žiūrovams?
Pastebiu, kad dauguma tėvelių atjautūs ir tolerantiški. Jei kuris vaikutis pravirksta ar garsiai kalba, jokių burbėjimų nebūna. Nebent patys tėvai jaučiasi nesmagiai, jei jų vaikutis trukdo spektakliui.
Pasaulyje nėra naujiena kurti spektaklius kūdikiams. O kada šia sritimi pradėjote domėtis jūs?
Kai susikūrė „Stalo teatras“ ir pradėjome rodyti spektaklius vaikams, iš pradžių labai nesigilinome, kokiai amžiaus grupei jie skirti. Pirmąjį spektaklį kūdikiams pamačiau teatro festivalio metu prieš gerus penkiolika metų – jį vaidino vokiečių trupė. Pamenu, buvo ilgas stalas, ant kurio pridėta lėkščių, aktoriai pilstė smėlį. Man tas spektaklis buvo visiškai nesuvokiamas – ne taip, kaip visuose spektakliuose, kur būna pradžia, kažkokia dramaturgija, siužetas… Ten viso to nebuvo. Aš nelabai supratau, kas vyksta, bet kūdikiai įsijungė į veiklą.
Negaliu pasakyti, kad iš karto susižavėjau tuo žanru. Bet po kurio laiko mes kūrėme spektaklį „Avinėlio kelionė“, ir pats pavadinimas tarsi nusako, kad jis skirtas mažyliams. O iš tiesų tai buvo mano, kaip krikščionės, dvasinės kelionės atspindys – aš įtikėjau ir norėjau tą stebuklą pateikti žiūrovams.
Avinėlis – kaip tikėjimo metafora. Anksčiau žiūrovai gal mažiau skaitydavo anonsus, apie ką ir kam skirtas vaikiškas spektaklis. Nors anonse buvo parašyta, kad spektaklis pastatytas pagal Pradžios knygą, pagal Bibliją, bet į jį ateidavo labai daug kūdikių su savo tėveliais.
Savo spektakliuose dažnai naudojame grafinio vaizdo aparatą, kuris padidina bet kurį vaizdą ekrane. Galima į vandenį pilti dažus ir stebėti, kaip jie sklaidosi vandenyje, galima išdidinti druskos kruopelytes ar sagas – kūdikiams tie spalvingi vaizdai labai įdomūs. Taigi „Avinėlio kelionėje“ rodome grafinius daiktų vaizdus, o kalbėti jau mokantys kodėlčiukai visą laiką garsiai klausinėja: kas čia?
Spektaklio metu girdėti burbuliavimas ir tėvų šnabždėjimas – bet tai labai gerai, vyksta dialogas. Taigi „Stalo teatro“ spektakliai kūdikiams gali būti skirti ne tik kūdikiams, nes jie daugiasluoksniai. Kūdikiai mato paviršinį sluoksnį, materialų spektaklio audinį, vyresni vaikai suvokia ir prasmę, o tėvai supranta dar giliau, pagal savo gyvenimiškąją patirtį. „Avinėlio kelionėje“ tėvai mato krikščioniškąją pasaulio sukūrimo istoriją, Avinėlio kelionę į prakartėlę.
Bet „Stalo teatro“ spektakliai nurodo rekomenduojamą žiūrovų amžių?
Taip, nurodo. Kartais aš oponuoju savo kolegoms, kurie sako, kad spektaklis turi būti konkrečiai nurodyto amžiaus žiūrovui. Galbūt yra tam tikra problematika, kuri būdinga, tarkime, paaugliams. Svaigalai, vienatvė, savo tapatybės paieškos… Bet yra daugybė paauglių, kuriems įdomūs ir kiti gyvenimo klausimai: literatūra, istorija, žmonių tarpusavio santykiai. Taigi nemanau, kad amžiumi apibrėžti tam tikras temas yra tikslinga. Tai labai susiaurina teatro funkciją visuomenei, jį padaro praktišką, „suvartojamą“.
Avinėlis lyg ir netyčia jus atvedė prie kūrybos kūdikiams. O kada pradėjote kurti spektaklius mažiausiems žiūrovams tikslingai?
2012 metais sukūrėme spektaklį „Pasaka apie karalius“, kuriame daug folkloro elementų ir liaudies kūrybos. Tame spektaklyje panaudojome ir išdidintus vaikų piešinius – kai kurie jų juokingi, nes nėra proporcijų, viena žmogaus koja stora, kita plona… Bet piešiniai labai nuoširdūs. Spektaklis spinduliuoja vaikų naivumą ir požiūrį. Į tuos piešinius, išdidintus grafiniu aparatu, dar nekalbantys kūdikiai labiausiai ir žiūrėdavo.
Spektaklio tema – kas vyksta, kai žmogų ištinka pyktis. Tikėjomės, kad tėvai gaus ir praktinių, liaudies pedagogika paremtų žinių, kaip su vaikų pykčiais ir isterijomis susidorodavo mūsų proseneliai. Buvo daug interaktyvumo elementų, žiūrovų klausinėdavome, pavyzdžiui, ką jie valgė pusryčiams, susidarydavo įspūdis, kad mes pabendraujame su kiekvienu, esančiu salėje. Įtraukdavome visus, nuo mažiausio iki didžiausio. Dažnai po spektaklio iš suaugusių žmonių girdėdavome, kad jiems irgi buvo įdomu, nes patys pasijautė vaikais.
„Dangaus virėja“ – labiausiai į kūdikius orientuotas jūsų teatro spektaklis?
Praėjusiais metais gastroliavome po Europą, rodėme du spektaklius: „Sibiro haiku“ ir „Dangaus virėjas“. Pirmasis skirtas vyresniems vaikams, antrasis –kūdikiams. Buvo atvejų, kai spektaklio žiūrėti atėjo ne kūdikiai, o darželinukai – lietuvių emigrantų vaikai. Jie gyvena ne Lietuvoje, jiems labai surezonavo tautosaka, senoviški žaidinimai. Po spektaklio jų tėvai dėkojo už tokį folkloro pristatymą. Juk ne visi turi senelių ir prosenelių, kurie tą folklorą gyvai pristatytų.
Pirminė spektaklio idėja ir buvo žiūrovams parodyti, kuo liaudies kūryba skirta vaiko kalbos raidai, jo liežuvėlio lavinimui. Dabar jauni tėvai ieško visokių užsienio pedagoginių sistemų, kaip auginti vaikus, bet mes Lietuvoje turime visą palikimą, – ir kaip vaiką migdyti, ir ant puoduko sodinti, ir valgydinti, kokias mankštas daryti, kai pilvuką skauda. Norėjome visa tai sudėti į spektaklį ir jaunus tėvus sudominti, kaip auginti vaiką naudojant lietuviškos etnokultūros palikimą.
Po spektaklio mes dovanojame tėveliams visus tuos žaidimėlius, surašytus ant lapo, kad jie ir namuose galėtų naudoti. Be to, skatiname su kūdikiais ir vaikais žaisti šešėlių teatrą, įvairius buities daiktus panaudoti žaidimuose, lavinti kūrybiškumą ir fantaziją.
Po spektaklio mes surengiame kūrybines dirbtuves, kad žiūrovai dar nesiskirstytų namo ir pasisemtų idėjų, ką veikti su vaiku namuose. Juk kartais iš tiesų pritrūksta idėjų, ką veikti su mažyliu, kuris dar nekalba.
Dabar mes kuriame naują spektaklį, kuris bus skirtas vaikams su autizmo spektro sutrikimais. Rugsėjo 21 dieną numatyta spektaklio „Ką siūlai“ premjera. Aš jau daug metų vedu teatro pamokas specialiųjų poreikių vaikams, todėl juos pažindama noriu sukurti tokį spektaklį, kuriame nebūtų jautrius vaikus trikdančių garsų, ryškių šviesų ir kitų dirgiklių. Toks spektaklis tiks ir mažyliams, todėl tikimės, kad tarp žiūrovų bus ne viena šeima su kūdikiu.
Susiję straipsniai
None found
