Vestfoldo Lietuvių bendruomenės (VLB) lituanistinė mokykla „Gandriukas“ veikia nuo 2013 m., tad skaičiuoja jau vienuoliktą sezoną. Mokykla yra gausiai emigrantų turinčioje pietryčių Norvegijoje. Bet ne taip, kaip dauguma lituanistinių mokyklų Norvegijoje, kurios įsikūrusios didžiuosiuose miestuose, ši mokykla apjungia šešias komunas (savivaldybes).
Kalbamės su „Gandriuko“ vadove Jurgita Jurevičiene.
Jurgita, kiek vaikų ir mokytojų turi „Gandriukas“?
Šiemet mokykloje bus apie 80 (3–12 metų) vaikų, kurie atvežami į mokyklą net 70 km spinduliu. Mokykloje suformuotos šešios klasės, yra 6 šaunūs mokytojai:
Andžela Gudaitienė, Vilma Valiūnienė, Rūta Monkevičienė, Daina Stončienė, Irmantas Jonušas, Dainora Bindokė, asistentė Daiva Kaukėnienė, dar prisijungs asistentė Daiva Karašienė, bus muzikos, choreografijos pamokos. O taip pat finansus tvarkanti Svetlana Pupininkienė ir aš.
Mūsų mokykla – neformali ugdymo įstaiga, kur daug gražaus bendradarbiavimo su tėvais, savanoriais, rėmėjais. Renkamės kas antrą šeštadienį trims pamokoms, per kurias mokome mažuosius ne tik lietuvių kalbos, bet ir supažindiname su lietuvių liaudies tradicijomis, papročiais, geografija, istorija. O kalendorines bei patriotines šventes – Rudenėlio šventę, Adventą, Kalėdas, Užgavėnes, Velykas ar Jonines – švenčiame kūrybiškai, jaukiai, linksmai. Dažnai šios šventės būna atviros visai lietuvių bendruomenei. Esame pajėgūs tiek šventėms, tiek edukacijai kviestis profesionalus iš Lietuvos ir labai džiaugiamės užsimezgusiomis draugystėmis.
Koks lietuvių emigrantų šeimų požiūris į kalbą, ar stengiasi, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, ar tai svarbu?
Tikrai sunku atsakyti už visus emigrantus, bet tie, kurie atveda savo vaikučius į mūsų mokyklą, – sąmoningi, atsakingi, pozityvūs žmonės. Jiems tikrai svarbi lietuvybė. Kai kurie iš jų net gana atkakliai laikosi pozicijos, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, nors oi kaip jiems kartais būna nelengva: ir vaikai užsispiria, ir visokie gyvenimiški reikalai spaudžia… Mes labai stengiamės juos palaikyti, suprasti, motyvuoti. Jau trečius metus iš eilės į mūsų mokyklą ateina vis daugiau naujokų, ir tai neabejotinai visos komandos darbo rezultatas. Ne veltui iš Lietuvos ambasados Norvegijoje 2023 m. gavome svarbią Auksinio obuolio nominaciją –„Metų mokslo šviesa“.
Kaip mokomi vaikai – ar yra kažkokia visuotinė programa, ar mokytojai eksperimentuoja, moko tik iš savo patirties?
Smagu tai, kad lituanistinių mokyklų mokytojoms paliekama daug kūrybinės laisvės. Juk ne visi kolektyve pedagogai, kitų profesijų atstovai irgi darniai įsilieja su savo patirtimi, pvz., savanoriai iš vaikų dienos centrų ar bendruomenių, muzikantai, menininkai, vadybininkai, ekonomistai. Pamokose iš dalies naudojame Lituanistinio švietimo integruotą programą, iš dalies pritaikome Lietuvoje išleistus vadovėlius, pratybas, lavinamuosius pratimus, mokomąją medžiagą. Kartais sugalvojame savo metodus, tinkančius būtent mūsiškiams. Pvz., vaikų kalbos kavinė, žodžių domino, elgesio žaidimai ir pan. Kartais idėjų pasiūlo ir tėveliai, štai visiems labai patiko eksperimentas, kai prie minus 33 laipsnių karštas vanduo pavirsta įspūdingais garų debesimis.
Kūrybiškumui čia nėra ribų! Vaikai per paprasčiausias užduotis, žaidimus, daineles, spektakliukus ugdomi kūrybiškais, draugiškais, pastabiais. Taip mes užtikrintai kuriame vaikų ryšį su Lietuva, palaikant lietuvybę, pilietiškumą, pasididžiavimo jausmą savo šaknimis.
Ar gaunate pagalbos, palaikymo iš Lietuvos?
Dabar jau pradedame gauti kur kas daugiau nei anksčiau, prieš kokius šešerius ar penkerius metus, kai sulaukdavome tik simbolinių dovanėlių, lietuviškos atributikos, knygelių, vizitų per šventes. Tikrai turiu pripažinti, kad kai kurių Lietuvos institucijų, politikų bei švietimo lyderių dėmesys, parama, bendradarbiavimas nuolat auga. Sutvarkytas mokyklų bei mokinių registravimas, patvirtinti kalbos lygių egzaminai, išduodami pažymėjimai, organizuojama daug seminarų, kursų, forumų, paskelbta ir iškilmingai Prezidentūroje švenčiama Lituanistinės mokyklos diena, prasideda finansavimas. O vasaros mokytojų stovyklos ir lituanistikos kursai, kuriuose pati dalyvavau, – tikra emocijų ir žinių bomba!
Aš asmeniškai stengiuosi nepraleisti svarbiausių dalykų, ir širdis džiaugiasi, kad lituanistinis švietimas – „ant bangos“. Tai tikrai mums suteikia sparnus.
Vis dėlto didžiausią ir visapusišką paramą iki šiol mokyklai teikia mūsų steigėjas – Vestfoldo Lietuvių bendruomenė su šaunia valdyba ir kapitonu Marijum Stėgvilu priešaky. Ypač mūsų Vestfoldas pagarsėjo Joninėmis ir Vaikų Kalėdomis, šiais renginiais didžiuojamės, jie gana aukšto meninio lygio ir sutraukia daugybę žmonių. Pernai metų Joninėse apsilankė apie 800 žmonių. Uždirbti pinigai skiriami mokyklai išlaikyti ir puoselėti, labdaros, atjautos, kultūros projektams.
Galbūt ką įdomaus galėtumėte papasakoti apie norvegišką švietimo sistemą, ar ten palankiai žiūrima į emigrantų gimtąją kalbą?
Norvegiška švietimo sistema, auklėjimo, ugdymo metodai labai skiriasi nuo lietuviškų. Lietuvoje įprasta pateikti skandinavišką švietimo modelį kaip pavyzdinį. Bet, žinoma, čia irgi susiduriama su problemomis. Taip, gera materialinė bazė, socialinės lygiavos siekis, mažai patyčių, visapusiška pagalba tėvams, bet… Dėl per kraštus besiliejančios tolerancijos, laisvės, vaikų teisių, pernelyg „atsipūtusių“, ne visada mandagių paauglių jau ir patys pedagogai kenčia. Ir tėvai skundžiasi, kad vaikai tingi mokytis, o versti negalima… Net ir „Gandriuke“ buvo atvejų, kai penkiamečiai–šešiamečiai pypliai pasako, kad šiandien neis į mokyklėlę, ir tėvai nusileidžia.
Tiesa, reikia pripažinti, kad čia paisoma tautinių mažumų teisių, vaikai turi teisę mokytis savo gimtosios kalbos mokyklose, laikyti egzaminus kaip antros kalbos. Pažįstu lietuvių, kurios norvegiškose mokyklose dirba būtent kaip „gimtosios kalbos“ arba „dvikalbės mokytojos“.
Kiek metų jūs pati gyvenate Norvegijoje, kaip tapote lituanistinės mokyklos mokytoja?
Atvykau į Norvegiją 2016 metais, nors vyras Kęstutis statybose čia dirbo daug anksčiau. Beje, jis dabar nepamainomas mokyklos ūkvedys, o mano dukros Milda ir Milena, sesuo Alvija – irgi nuolatinės pagalbininkės. Nebuvo taip lengva pasiryžti, nes Lietuvoje apie 25 metus dirbau mėgstamą žurnalistės darbą, turėjau daug papildomos įdomios visuomeninės ir pedagoginės veiklos. Paskutinis mano darbas buvo autorinė laida „Mokyklos langas“ apie švietimą LRT Kultūros kanale, o paskutinis sėkmės projektas – Raudondvario žurnalistukų studija.
Norvegijoje iš pradžių trūko saviraiškos, tad rašiau savo interneto svetainėje tuo pačiu pavadinimu www.mokykloslangas.lt apie Lietuvos, o vėliau ir Norvegijos švietimą, mokyklas, mokytojus. Kai rašiau straipsnį apie lituanistines mokyklas bei „Gandriuką“, nė nenutuokiau, kad netolimoje ateityje čia atrasiu save ir galėsiu panaudoti visas savo žinias bei organizacinius gebėjimus.
Besimokydama norvegų kalbos pas pedagoges Aldoną Hansen ir jos dukrą Vaidą Zebra, įsiliejau į Vestfoldo Lietuvių bendruomenę, tapau valdybos nare, socialinių medijų administratore. 2019 m. tapau „Gandriuko“ mažiausiųjų – 3–4 metukų vaikų – mokytoja, 2022 m. – administratore, 2023 m. – vadove. Mokykla priklauso VLB, tai yra didžiausias ir sėkmingiausias bendruomenės tęstinis projektas ir mūsų prestižas. Lituanistika, sutikti aktyvistai, didelės galimybės mane žavi. Su VLB valdyba ir mokytojais esame šauni komanda. Nuoširdžiai, daug ir dažnai neatlygintinai dirbame, stengdamiesi atlikti lituanistinės mokyklos paskirtį kuo geriau. Net kainų už mokyklą labai nekeliame, kad kuo daugiau šeimų turėtų savo lietuvybės, draugysčių, kultūros oazę.
Praėjusią vasarą vykusioje stovykloje ar šiemet VDU Švietimo akademijos intensyviuose lituanistikos kursuose susidraugavusi su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių lituanistinių mokyklų, suvokiau, kokias mes turime geras sąlygas šiai veiklai Norvegijoje, kai tuo tarpu pvz., Baltarusijoje, Rusijoje, jos uždaromos, Turkijoje net negali legalizuotis, o Singapūre ar Brazilijoje iš viso mažai lietuvių…
Kaip per atstumą atrodo lietuvybės idėja ir visa, kas lietuviška?
Čia kaip paveikslas – Lietuva atrodo gražiau iš tolo. Nors lietuvių kalbą mylėjau visada ir bambėdavau ant visų, kurie mokyklose jos taip ir neišmoko, bet tik čia būdama tapau tikra patriote. Man be galo brangu viskas, kas lietuviška, labai didžiuojuosi savo šaknimis ir norėčiau tai perduoti savo tautiečiams.
Toli gražu ne visi emigrantai jaučia tą patį. Jau daug metų kviečiame į tautinės giesmės giedojimą liepos šeštąją, bet susirenka negausiai… Lieka tik pasidžiaugti tuo, kad daugėja „Gandriuką“ lankančių šeimų. Pas mus vaikus tikrai atneša gandrai!
Ginta Liaugminienė
Nuotraukose – akimirkos iš mokyklos gyvenimo
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.09.20.
