Jau 25 metus Vokietijoje gyvenanti filosofijos mokslų daktarė, germanistė Sandra Petraškaitė-Pabst mūsų žurnalui prisistato kaip trijų dvikalbių vaikų mama. Šįkart su Sandra kalbėsime ne apie mokslinius tyrimus lingvistikos srityje ir ne apie jos Lietuvoje išleistą poezijos knygą „Kiaunės jaukinimas“.
Su Sandra kalbėsime apie lietuviškos tapatybės išlaikymą ir perdavimą vaikams. Šis procesas nėra paprastas ir vykstantis savaime. Santykį su gimtąja kalba reikia kurti ir puoselėti kaip ir santykius su brangiais žmonėmis: tėvais, seserimis, draugais…
Sandra, jūs kilusi iš Marijampolės, studijavote Vilniaus universitete, o doktorantūrą baigėte Vokietijoje. Ten ir sukūrėte šeimą, likote dirbti. Ar visada turėjote nuostatą, kad vaikus mokysite savo gimtosios lietuvių kalbos?
Susituokėme būdami Mannheimo universiteto doktorantai, studijų metais gimė dukrelė. Net neįsivaizdavau kitaip, kaip tik perduoti savo vaikams lietuvių kalbą, kalbėti su jais lietuviškai, kad jie susikalbėtų su mano tėvais, gyvenančiais Lietuvoje, susipažintų su lietuvių kultūra, literatūra ir t. t. Būdama jauna mama, neturinti patirties, buvau įsitikinusi, kad dviejų kalbų mokymasis vyks panašiai kaip ir vienos kalbos, taigi savaime ir užteks, kad iš manęs vaikas girdės lietuvių kalbą, o iš tėčio vokiečių kalbą.
Mūsų šeimos kalba – vokiečių kalba, mes nuo pat pažinties pradžios kalbame vokiškai, nes aš tą kalbą puikiai moku. Esu dėkinga vyrui, kad jis, gyvendamas Vokietijoje, mano paprašytas sutiko mokytis lietuvių kalbos. Kadangi buvo mokęsis lotynų, su entuziazmu priėmė iššūkį ir kol augo vaikai, kartą per savaitę net penkerius metus lankė lietuvių kalbos pamokas suaugusiesiems skirtuose kursuose, taip vadinamoje ,,Volkshochschule“ Mannheime. Kursus vedė Vasario 16-osios gimnazijos mokytoja Bronė Lipšienė, jau amžiną atilsį, ji mokė ne tik kalbos, bet ir eilėraščių, lietuvių liaudies dainų, Lietuvos istorijos. Mano vyrui labai patiko ne tik mokytis kalbos, bet ir susipažinti su lietuvių literatūra, kultūriniais reiškiniais, ypač dainomis, tikėjosi panaudoti šią kalbą, kai reikės suprasti savo vaikus arba susikalbėti atvykus į Lietuvą. Kartu kalbos mokymasis jam buvo ir malonumas, ir gyvenimo praturtinimas.
Jau kurdami šeimą buvome nutarę, kad vyras vaikams perduos savo gimtąją kalbą, o aš savo. Tik dabar suprantu, koks tai ilgas procesas.
Esate trijų vaikų tėvai…
Neringai dabar 22- eji, Mykolui 20, Bernardui 16 metų. Kai gimė pirmoji dukra, aš dar baiginėjau savo daktaro disertaciją, buvo labai įtemptas laikas, nes reikėjo ir prižiūrėti kūdikį, ir rašyti disertaciją. Man pasisekė gauti universiteto stipendiją, kuri buvo skirta paskatinti moteris siekti akademinės karjeros. Tad turėjau finansinę paskatą susiieškoti auklę. Vis ieškojau lietuvaitės iš savo pažįstamų tarpo. Nuo vienerių metų dukrytę išleidome į studentišką vokišką lopšelį – darželį, pamačiau, kad ji vis daugiau laiko praleidžia vokiškoje aplinkoje. Tad visada jutau nerimą, kaip bus toliau, ar man tikrai pavyks perduoti jai lietuvių kalbą. Labai apsidžiaugiau, kai ji vienerių metukų prašneko ne tik vokiškai, bet ir lietuviškai. Vienas pirmųjų Neringos žodžių buvo „tuoj, tuoj“ – tą girdėdavo iš manęs.
Buvau vienintelis žmogus, kuris kasdieniame gyvenime su ja kalba lietuviškai.
Stengdavomės kiekvieną vasarą atvažiuoti į Lietuvą visam rugpjūčiui, kad pabūtume kalbinėje aplinkoje. Paskui tą patį darėme ir gimus sūnums. Mūsų vasaros Lietuvoje iki šiol yra ypatingas laikotarpis, kai per 4 savaites lietuvių kalba jau įleidžia šakneles. O tuo labiau, kad vaikams ir draugysčių atsirado. Esu dėkinga bičiulių Kurtinaičių šeimai, su kuria susipažinome Vokietijoje ir draugaujame iki šiol, jiems grįžus gyventi į Lietuvą. Mūsų vaikai panašaus amžiaus ir visada smagiai leisdavo laiką kartu: mergaitės kepdavo pyragus, berniukai žaisdavo stalo žaidimus. Draugystė su bendraamžiais vaikams padeda neformaliai mokytis kalbos. Norėčiau pabrėžti draugysčių svarbą!
Esate viena iš lituanistinės mokyklėlės Štutgarte steigėjų, joje net 7 metus dirbote ir mokytoja. Ar ši mokykla atsirado iš asmeninių poreikių?
Mane liūdino, kad mums gyvenant Vokietijoje lietuvių kalbos vartojimas yra tik buitinis, tarsi izoliuotas nuo socialinio gyvenimo. Supratau, vaikams reikia ne vien šeimos, jiems svarbu bendrauti su bendraamžiais, kalbėti platesnėmis temomis. Tuo metu kitos tautinės mažumos: graikai, turkai, italai turėjo savo mokyklėles, kuriuose buvo perduodama ne tik kalba, bet ir kultūra.
Lietuvių kalbos mokytoja Bronė Lipšienė prie Vasario 16-osios gimnazijos 2004 metais ikūrė taip vadinamą ,,Kiškių klubą“, sukvietė atvykti šeimas su vaikais pabendrauti, ji sugalvodavo vaikams patrauklią žaidimų programą. Ten susipažinau su kitomis lietuvėmis mamomis, išsikalbėjome, kaip šeimose mokoma lietuviškai. O tų patirčių būta visokių: vienose šeimose labai griežtai būdavo draudžiama namuose kalbėti vokiškai, ypač, jei abu tėvai lietuviai. Bet aš laikausi nuostatos, kad griežtumas neveda prie geriausio rezultato. Nes reikia išlaikyti pagarbą dvikalbiui vaikui, kuris yra kitoks – jis ir vokietis, ir lietuvis. Tad tėvams tikras menas išlaviruoti tarp šių dviejų kultūrų, abiem skirti pakankamai dėmesio.
Prieš dvidešimt metų Vokietijos švietimo sistema pabrėždavo vokiečių kalbos mokėjimą, netgi primygtinai patardavo tėvams atsisakyti antros kalbos šeimoje, kad būtų sutelkiamas visas dėmesys vokiečių kalbai. Jeigu dvikalbis vaikas mokėsi, pavyzdžiui, anglų arba prancūzų, tai aišku, kad mokykloje šios žinios pravers mokantis anglų ar prancūzų kaip užsienio kalbų. Bet dabar požiūris pasikeitęs, gimtosios kalbos perdavimas, išlaikymas, iškeliamas kaip asmens savitumas, kaip vertybė.
2011 metais mūsų šeima persikėlė gyventi į Štutgartą, ir čia nebuvo lituanistinės mokyklėlės. Susipažinau su kita lietuve mama, taip pat auginančia 3 vaikus, ir ėmėmės iniciatyvos pačios įkurti tokią mokyklėlę. Nes jei nieko nedarysi, kalbai imlus vaiko amžius praeis, ir bus per vėlu. Dukra ir vienas sūnus tuo metu jau buvo pradinukai, o jaunylis tik 2 metukų. Sėkmingai pavyko gauti patalpas, iš karto susidarė dvi amžiaus grupės – pradinukai ir darželinukai. Aš ėmiau mokyti pradinukus, kiekvienam užsiėmimui ruošdavausi kaip didžiausiam mėnesio įvykiui. Reikėjo atsirinkti patį svarbiausią bei patraukliausią lituanistinį turinį bei pateikti jį vaikams taip, kad jie grįžtų tą šeštadienį iš lietuviškos mokyklos praturtėję bei sutvirtinę savo identitetą, pabendravę su bendraamžiais. Vasarą lankydamasi Lietuvoje knygynuose susipažindavau su vaikiška literatūra ir ją atsirinkusi naudodavau mokyklėlės užsiėmimuose.
Sulaukėme dėmesio ir iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, mus palaikė, skatino puoselėti kalbą. Vėliau savo patirtimi apie dvikalbystę dalinausi su kitų lituanistinių mokyklų pedagogais, rengiau seminarus.
Ar jūsų vaikai noriai lankė tą mokyklėlę?
Būdavo visko, juk šeštadienio ryte kiekvienas vaikas mieliau pamiegos, negu kelsis į mokyklą. Dabar jau viskas užsimiršo, o tada reikėjo tas banguojančias emocijas suvaldyti. Labai palaikė vyras, kuris šeštadieniais šeimai paruošdavo puikius pietus. Vaikai žinodavo, kad grįš iš lituanistinės mokyklėlės ir jų lauks puota. Mes visi augome ir brendome kaip šeima. Jei nebūčiau skyrusi laiko mokyti vaikus lietuvių kalbos, aplinka būtų mus įtraukusi ir mes būtume prisitaikę būti tik vokiečiais. Prisimenu Palaimintojo Matulaičio žodžius, kuriuos perskaičiau dar gyvendama Marijampolėje: „Daryk tai, kad ne tave aplinka keistų, o tu aplinką keistumei.“ Šie žodžiai man teikė stiprybės.
Kas dar iš jūsų šeimos patirties buvo naudinga, mokant vaikus lietuviškai?
Kai trečiajam mūsų vaikui, Bernardui, buvo penkeri, mes ilgai ieškojome ir stebuklingai radome lietuvę merginą, norinčią atvykti į mūsų šeimą pagal au – pair programą. Ji tuo metu buvo svarstymų kryžkelėje, ką studijuoti, kokią profesiją pasirinkti, tad metai Vokietijoje dirbant aukle tiko ir jai, ir mūsų šeimai. Prašėme, kad ji kuo daugiau žaistų, pieštų ir kalbėtų lietuviškai su penkiamečiu – ir rezultatai buvo puikūs. Beje, su ta mergina mes bendraujame iki šiol, ji išmoko vokiečių kalbą ir netgi pasirinko germanistikos studijas Lietuvoje.
Ar jūsų vaikai kartais pasako, kad yra lietuviai?
Prieš keliolika metų, kai mokyklą lankė dukra, visuomenė negatyviau priimdavo faktą, kad šeimoje kalbama ne tik vokiškai. Todėl Neringa kartais nutylėdavo, kad ji ne tik vokietė, bet ir lietuvė.
Keleto kalbų mokėjimas yra didelis turtas, tai lavina smegenis, asmenybei duoda lankstumo, kūrybiškumo. Todėl dabar mokyklose jau pagarbiau žiūrima į kiekvieno gimtąją kalbą. Pavyzdžiui, kai į mokyklą pradėjo eiti sūnūs, jau būdavo raginama atsinešti ir knygutę gimtąja kalba. Arba darant projektus pasirinkti šalį, apie kurią vaikas gali papasakoti plačiau. Vienas sūnus darė projektą apie Lietuvoje esantį Kryžių kalną, visiems buvo įdomu, jis gavo labai gerą pažymį už tą darbą.
Visų trijų vaikų santykis su lietuvių kalba skirtingas. Dėl viduriniojo, Mykolo, buvo daugiausia netikėtumų.Kai jis buvo ketverių, gimė mažasis broliukas, ir jis lietuviškai vengė kalbėti. Aš toliau kalbėjau su juo, žinojau, jog jis puikiai viską supranta. Bet mano didžiausiam nustebimui, būdamas šešerių jis staiga pasekė pasaką, kurią skaitydavau prieš miegą. Sėdėjome prie stalo, ir jis ėmė pasakoti lietuviškai!
O paskui dar buvo kitas nutikimas, kai jis buvo dešimties. Mykolui perskaitėme Neringos Vaitkutės knygą „Klampynių kronikos“. Ta knyga jį taip sužavėjo, kad jis, paėmęs kompiuterį, pradėjo ją versti į vokiečių kalbą tiesiog tobula kalba. Versdamas pasiklausdavo vieno kito žodžio. Tą jo beveik 20 puslapių vertimą esu išsaugojusi iki šiol.
Dvikalbiai vaikai turi ypatingą sugebėjimą reflektuoti kalbas. Prisimenu, kaip atvykus vasarą į Lietuvą, mašinoje trylikametis sūnus pasakė: „Lietuviškai „draugaukim“ yra tik vienas žodis, o vokiškai „Laß und freunde sein“ net 4 žodžiai“ arba lietuviškai keturiasdešimt tai nėra pažodžiui „vierzehn“. Tokie pastebėjimai labai įdomūs. Vaikai tarsi maži lingvistai lygina kalbas ir pastebi kalbų gramatinę logiką, jiems kalbos sistema yra tarsi žaidimas.
Matydavau, kaip atostogaujant Lietuvoje vaikai nenori išsiskirti, nenori pasirodyti, kad jie kalba su akcentu. Jei kartais pasisiūlydavau ką nors išversti, atsisakydavo. Pamenu, pirmą dieną vasaros stovykloje vadovai pasakė, kad nusibrozdinus reikia eiti į medicinos punktą. Paskui vaikai tyliai paklausė, ką reiškia „nusibrozdinus“. Po vasaros atostogų visada praturtėdavo vaiku žodynas, jie prisigaudydavo iš savo bendraamžių jaunimo tarpe naudojamų žodžių, sutrumpinimų, pavyzdžiui, ne ,,krepšinis“, o „kašė“ ir taip toliau.
Vienas iš būdų mokytis lietuviškai yra vaikų vasaros stovyklos?
Štutgarte įkurus lituanistinę mokyklą, rašydavome projektus ir kviesdavome menininkus iš Lietuvos atvykti į svečius. Taip susipažinome su vaikų knygų autoriumi Vytautu V.Landsbergiu ir sužinojome apie jo organizuojamas kūrybines stovyklas vaikams. Vidurinėlis dalyvavo kino stovykloje ir net gavo pagrindinį Partizano vaidmenį vaikų kuriamame filme „Atsitiktinė kulka“ bei kitoje stovykloje antraeilį vaidmenį filme „Vazonas“. Tokios stovyklos duoda labai daug ne tik kalbos, bet ir kultūros, istorijos pažinimo prasme. O dukrai didelį įspūdį paliko Pasaulio lietuvių stovykla. Ji sakė: „Mama, ten turėtų visi lietuviai nors kartą sudalyvauti“. Suvažiuoja jaunimas iš viso pasaulio, jie susipažįsta vieni su kitais ir su Lietuvos aktualijomis, dalyvauja iš anksto gerai paruoštoje programoje, susitikimuose su Lietuvos kultūros veikėjais, lanko žymias Lietuvos vietas.
Su lietuvių kalba visada stengiausi perduoti vaikams ir meilę Lietuvai.
Kaip vertinate teoriją, kad norint išmokyti kalbos, kiekvienas iš tėvų su vaikais turėtų kalbėti tik savo gimtąja kalba?
Taip, tai yra puiki teorija ir modelis, kaip mokyti dviejų kalbų iš karto: vienas asmuo – viena kalba. Bet kiekviena teorija yra idealistinis požiūris, o gyvenime praktiškai viskas būna sudėtingiau. Tarkime, aš su vaikais namuose kalbu tik lietuviškai, o nueinu pas gydytoją ir bendrauju vokiškai. Būtų keista apsimesti, kad vokiečių kalbos nemoku, jei ją moku tobulai. Vaikai supranta, kad jų mama moka, tai kodėl namuose nekalba? Kas kita, jei mama tikrai nemoka kitos kalbos, galbūt tada kalbėjimas tik gimtąja kalba būna natūralus.
Kalba turi teikti džiaugsmą. Smagu su vaikais skaityti knygutes, gaminti maistą ir apie tai kalbėti, kartu dainuoti. Mūsų šeimoje buvo labai mėgstamos lietuviškos dainelės, turėjau nupirkusi kompaktinių plokštelių, kurios grodavo nuolatos. Buvau net įrašiusi pasakas savo balsu, kad vaikai jų klausytų.
Svarbiausias dalykas mokantis kalbos yra motyvacija. Jei turės motyvaciją, žmogus kalbos gali išmokti bet kuriame amžiuje. Beveik visi vaikai pirmaisiais gyvenimo metais iš aplinkos perima lietuvių kalbos gramatikos taisykles, o štai žodyną turėtų plėsti ir plėsti visą gyvenimą.
Kalba atveria didžiulius klodus, jos naudą sunku nusakyti vien praktiniais kriterijais. O ir apie praktinę naudą pasakysiu pavyzdį iš savo patirties – mūsų Neringa domisi socialiniu darbu, tad panoro atlikti praktiką Marijampolės globos namuose. Ten susidraugavo su 90 metų senjore, buvusia pradinių klasių mokytoja, ilgus metus rašė viena kitai laiškus. Studijuodama akušeriją pastebėjo, jog nėra informacinio puslapio gimdyvėms lietuviškai, tad pasisiūlė išversti jį iš vokiečių kalbos. Taigi kalbos teikiamos galimybės yra didžiulės.
Labai įsiminė vienas susitikimas Lietuvoje, kai pasakojau, kiek jėgų reikia įdėti kuriant lietuvišką mokyklą, mokant savo vaikus lietuvių kalbos. Manęs paklausė, kodėl mes, gyvendami Vokietijoje, mokome savo vaikus lietuviškai, galbūt ruošiamės sugrįžti į Lietuvą?
Man atrodo, jog perduoti savo gimtąją kalbą būtina ir reikia, nepriklausomai nuo to, kokie ateities planai. Man labai smagu, kad mes, kaip lietuvių tauta, renkame unikalią patirtį ir galime ja dalintis sugrįždami į Lietuvą. Kad esame „pasaulio dydžio Lietuva“, kaip tik šiuo pavadinimu vyksta paroda Vilniaus „Istorijų namuose“.
Ginta Liaugminienė
***
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.08.27.
