Vaiką moko namuose – nedažna patirtis, pasiklausykime įdomaus pasakojimo.
„Esu pradinių klasių mokytoja. Dirbau ir gyvenau Vilniuje, bet jau ketverius metus gyvenu giliame kaime. Persikraustėme prieš dukros gimimą. Ugdymo kokybė kaimo darželiuose man kelia abejonių, tad mokomės namuose. Rašau dukrai ugdymo planus, kuriu veiklas. Šiuo metu pradėsime temą „Olimpiada“. Jei įdomu, papasakosiu plačiau“, – parašė mums Inga Urbanavičiūtė.
Inga, žinoma, kad įdomu, pasakokite. Šeimoje auga dukrytė Vaiva, kuriai 4 metukai.
Mokytoja, kuri negali nemokyti
Apie save sakau, kad esu mokytoja, kuri negali nemokyti.
Prieš dvejus metus sugalvojau, kad reikia pagaminti Vaivai kalendorių, kuriame ji žymėtų savaitės ir mėnesio dienas, orus. Padarėme. Tada kirbėjo mintis, kad reikia dar daugiau.
Skaitydama dukrai J. Marcinkevičiaus „Grybų karą“ pagalvojau, kad knyga puikiai tiks vaizdingiau pasakoti apie rudenį. Grybų iš eiliuotos pasakos ieškojome pievoje, miške, darėme eksperimentą naudodamos grybą, piešėme grybus, stebėjome, kaip jie auga, kokie gyvi organizmai gyvena grybuose. Viskas buvo įdomu. O ir papildomi ištekliai nereikalingi – eini į lauką, vaikštai, kvėpuoji grynu oru ir mokaisi.
Mintys galvoje knibždėjo toliau. Kiek dar rudeninių knygų turime? Kokias temas galime dar aptarti? Ir taip gimė planai, nes privalau užsirašyti, kitaip pamiršiu.
Dukros ugdymo planai
Ugdymo planus rašau jau antrus metus. Pirmąjį mūsų ugdymo sezoną planus kūriau pagal knygas apie gamtą ir sezoniškumą, o antrajame sezone temas įkvėpė žinomiausi dailininkų paveikslai. Vienas įsimintiniausių man buvo G. Archimboldo „Vertumnas“. Labai tiko rudeniui, nes įprastos „dėdės rudenėlio“ temos gerokai pabodusios.
Mano planuose daug gamtos, nes tai mūsų gyvenamoji aplinka, ji Vaivai geriausiai pažįstama. O mokytis apie gamtą, esant joje, labai lengva ir įdomu.
Žinoma, kartais tie planai geriausiai atrodo mano mintyse ir popieriuje, nes Vaivai nebūna noro veiklų įgyvendinimui arba ji turi kitų planų.
Apie Vaivą ir darželį
Vaivai rugsėjį suėjo 4 metai. Ji smalsi, kūrybiška, jautri ir kritiškai mąstanti, visada turi argumentais grįstą nuomonę. Ji labai vertina ramybę ir stabilumą.
Į darželį jos neleidžiame. Jeigu gyventume mieste, gal būtų kitaip, ten daugiau pasirinkimo. Bet čia, kaime, tikrai ne. Norisi, kad darželyje vaikai būtų ne tik prižiūrimi, bet ir ugdomi. Kad vyktų vaikus praturtinančios veiklos, kad jie kurtų, aktyviai veiktų. Gaila, kad daugelyje įprastų darželių (ir ne tik provincijos) vaikai tiesiog prižiūrimi. Aišku, tai svarbu, didelis ir sunkus darbus. Bet mes norime kitaip, norime, kad Vaivos domėjimasis žemėlapiu, knygomis, gamta būtų atlieptas, skatinamas. Jai smalsu, kur kokia valstybė gaublyje, kokia kalba ten kalbama, koks maistas ten valgomas, – mes apie tai ir kalbame, ieškome informacijos, dėliojame valstybių formų dėliones, klijuojame vėliavų lipdukus, vartome atlasus, ieškome, kuriame žemyne kokie gyvūnai gyvena. Ar eiliniame darželyje ji tai gautų? Nemanau.
Daug laiko leidžiame lauke, stebime gyvūnus, paukščius, ieškome jų pavadinimų knygose. Vaiva atpažįsta kėkštus, zyles, kukučius, kieles. Žiemą lesiname paukščius – pažintiniais tikslais. Kitaip nebūtume pamatę lipučio arba bukučio iš arti.
Taip, tai didelis darbas mums, tėvams, nes turime skirti daug laiko paieškoms, stebėjimui, pokalbiams, bet verta. Jeigu ji lankytų darželį, o aš dirbčiau įprastą darbą, būtų sunku tai padaryti arba net neįmanoma. Tiesiog neliktų tam laiko.
Pasirinkome auginti vaiką be darželio. Tai nemaža prabanga, bet kartu ir didelė investicija į vaiką. Toks mūsų sprendimas, mums jis tinka. Žinau, kad tai tiktų ne visoms šeimoms, o visoms ir nereikia. Yra daug puikių darželių, kuriuose ugdymas vyksta taip, kaip aš svajoju, kad vyktų visur… Deja.
Pedagoginė patirtis
Išsikraustydama į kaimą palikau gerai apmokamą darbą puikioje sostinės mokykloje. Dabar mokau savo dukrą ir labai tuo didžiuojuosi.
Taip. 10 metų gyvenau Vilniuje – studijavau, paskui dirbau. Studijuodama paskutiniame kurse įsidarbinau mokykloje, kurią baigiau. Būtent ten supratau, kad noriu mokyti kitaip, negu moko čia.
Man pavyko įsidarbinti privačiame vaikų darželyje. Oho, koks kultūrinis šokas ištiko! Ten buvo kaip kitame pasaulyje. Daug ten išmokau ir sužinojau. Ir kaip būtų gerai, kad visi vaikai galėtų lankyti tokius darželius.
Bet vis dėlto aš pradinukų mokytoja ir labai norėjau į mokyklą – man pavyko. Po vieno sezono darželyje šokau iškart į antrą klasę mokykloje. Buvo vėl nauja pradžia, iššūkis, bet labai įdomu. Daug patirties, naujų žinių, naujo požiūrio. Man patiko mokyti, mane mėgo mokiniai – tikra laimė.
Po šio sezono buvo vėl nauja mokykla. Ten pabuvau ilgiau – 5 metus. Išleidau savo pirmąją ir vienintelę pradinukų laidą. Dabar tie vaikai jau dešimtokai! Nuostabūs jaunuoliai, kurie pakviečia mane į savo renginius arba nustebina per gimtadienius.
Buvo ir kiti pirmokai, bet mūsų mokslo metus nutraukė didysis karantinas ir sezoną baigėme nuotoliu. O rudenį tapau mama ir į mokyklą nebegrįžau.
Ugdo net šaltibarščių gaminimas
Pastaruosius ketverius metus mano gyvenimas sukasi aplink Vaivą. Planuoju ir kuriu jai veiklas, ieškau teminių knygų, žaidimų, įvairių kūrybiškų darbelių, spektaklių, koncertų. Tiesa, pastarųjų provincijoje galėtų vykti ir daugiau. Važiuojame ir į didžiuosius miestus. Vaivai didžiulį įspūdį paliko Operos ir baleto teatras. Tiesa, ji kiek nusivylė Kauno filharmonijos pastatu, nes ten mažai vietos, daug žmonių ir visi stumdosi. Klausytas koncertas patiko. Artėjant naujajam teatrų sezonui, jau dėlioju lankytinų spektaklių sąrašą. Bus aplankyta ir Nacionalinė filharmonija. Visa tai vadinu savo kūrybine–pedagogine veikla. (O savo planais, idėjomis pasidalinu ir socialiniuose tinkluose). Nesijaučiu tik būnanti su vaiku namuose. Aš ją dar ir ugdau.
Kad ir gamindama maistą. Į nutolusius kaimus kurjeriai pietų neatveš, tad gaminame namie. O gaminimas patinka ir Vaivai, dažnai ateina man padėti. Kas yra gaminę su vaiku, žino, kiek papildomo darbo prisideda. Bet verta. Vaikas mokosi ne tik gaminti, bet ir susipažįsta su įvairiais produktais, tekstūromis, skoniais, kvapais. Stebi procesus – kaip rūgsta duonos raugas, kyla tešla, burokai nudažo kefyrą. Gamindami vaikai irgi mokosi.
Vaiva neina į darželį, bet į daržą žino kelią
Susirimavo man šios eilutės netyčia stebint Vaivą darže. Dar tik artėjo trečiasis gimtadienis, o ji jau pažino daržo augalus. Ne tik pažino, bet sėjo ir sodino. Skaniausi pomidorai jai – tik nuo krūmo! Paprašyta ji atneša man visų reikalingų prieskoninių žolelių. Nekyla bėdų surasti raudonėlių, krapų, bazilikų ar salierų. Ir tik todėl, kad būnant kartu visada rodau, sakau pavadinimus, paaiškinu, kuo skiriasi. Vaikui neužtenka pasakyti, kad „čia auga žolė“. Pasakykite jiems pavadinimus, jei nežinote, paieškokite. Rasti internete labai paprasta. Kam to reikia? Plečiame vaiko žodyną ir suvokimą. Taigi daržas mūsų kieme ne tik dėl maisto, bet ir kaip edukacinė erdvė Vaivai. Ji čia sužinojo augalo kelią nuo sėklos iki stalo. Taip daug lengviau ir prasmingiau nei rodant paveikslėlius.
Kaimo idilė
Man patinka kaimo ramybė, gamta. Ryte norisi anksčiau atsikelti, kad galėtum išgirsti paukščių chorą. Tiesa, vieni svečiai miestiečiai skundėsi, kad to čiulbėjimo jau per daug, o kiti yra sakę, kad vargina per didelis deguonies kiekis. Mūsų neveikia.
Kas galėtų būti kitaip? Galėtų būti daugiau jaunų šeimų. Aišku, čia gal tik mūsų kaimui taip nenuskilo. Viso labo yra trys vaikai – du mokiniai jaunuoliai ir Vaiva. Bet šalia gyvena močiutės, o ir kiti artimieji ranka pasiekiami.
Kaimas – puiki vieta vaikų auginimui. Daug erdvės lakstymui, kūrybai, pažinimui, ramybei.
***
Ingos IG paskyra @inga_urbanaviciute
Susiję straipsniai
