Pirmieji autizmo požymiai – tėvus be galo dominanti tema. Mano, kaip vaikų psichologės, nemažą darbo dalį sudaro vaikų raidos vertinimai. Tad šiandien norėčiau šiek tiek plačiau praverti savo kabineto duris ir pakalbėti su jumis apie tai, kas vyksta už jų.
Vaikų psichologė Aistė Urbonavičė
Dvi dažniausios problemos, dėl kurių kreipiasi šeimos
Kai tėveliai su savo atžalomis atkeliauja pas mane, pirmiausia paklausiu, dėl kokių priežasčių atvyko. Dažniausiai pasitaiko du atsakymo variantai. Pirmasis – dėl kalbos problemų (vaikas visai nekalba arba kalba labai mažai), atsiuntė neurologas raidos įvertinimui. Šiuo atveju tėvai dažnai išsako, kad kitų problemų, išskyrus kalbą, nepastebi. Antrasis variantas – dėl to, kad patys tėvai ar kas nors iš artimos aplinkos, o kartais ir vaiko lankomos ugdymo įstaigos (darželio) personalo įtaria autizmą. Pirmuoju atveju mintyse laikau špygas, kad tai būtų tik izoliuotas kalbos sutrikimas (tada užtektų logopedo pagalbos), o dar geriau, kad sutrikimo nebūtų jokio, bet, deja, dažnai būna kitaip.
Antruoju atveju, kai įtariami pirmieji autizmo požymiai, viliuosi, kad įtarimai nepasitvirtintų arba sutrikimas būtų kuo minimalesnis. Tad į ką atkreipiu dėmesį aš, kai yra kalbama apie autizmą, ir į ką siūlau atkreipti dėmesį tėveliams, auginantiems vaikus.
Elgesys naujoje aplinkoje
Nauja aplinka – šiuo atveju mano kabinetas. Juk kabinetas vaikams būna nematytas, o jame slepiasi gausybė žaislų. Normalu susigėsti, slėptis už mamos ar tėčio. Taip pat neurotipiška įsidrąsinti, praėjus šiek tiek laiko, ir žaisti arba tyrinėti žaislus ir tais atradimais dalintis su tėvais ar net ir manimi.
Kas nėra tipiška, tai ekstremaliai bloga savijauta, kai tam aiškios priežasties nėra ir vaikas iki įžengdamas į pastatą jautėsi gerai (jeigu vaikas fiziškai negaluoja, tai šio punkto taikyti negalima).
Šiuo atveju svarbu ir tai, ar vaiką tėvams pavyksta nuraminti, ar tokia savijauta dažna naujose aplinkose, ar tai tik pavienis atvejis, ar vaikas paguodos ieško pas tėvus. Kartais savo kabinete negaliu atlikti įvertinimo, nes vaikas šaukia, blaškosi po kabinetą, save žaloja, niekuo nesidomi ir jo nepavysta nuraminti, tada pokalbį su tėvais tenka pratęsti vaikui priimtinesnėje aplinkoje, o įvertinimą atidėti iki tol, kol vaikas jausis saugiai ir patogiai. Kartais įvertinimą tenka atlikti net vaiko namuose, nes kitur vaikas nesijaučia saugus. Taigi svarbu, kaip vaikas jaučiasi jam naujose aplinkose.
Akių kontaktas
Pirmieji autizmo požymiai gali pasireikšti ir vengimu žiūrėti į akis, nors vaiko regėjimas normalus. Ar visi žmonės jaučiasi patogiai užmegzdami akių kontaktą? Ne, todėl šis požymis neturi būti vertinamas izoliuotai nuo kitų požymių. Pasitaiko tokių atvejų, kai vaikas į kabinetą ateina su akiniais nuo saulės. Tai gali būti tiek neurotipiška, tiek ir keista, priklauso nuo konteksto.
Pavyzdžiui niūrią, darganotą rudens dieną, kai saulės lauke nematyti, ateiti su akiniais nuo saulės gali būti keista, ypač jei paaiškėja, kad vaikas tik taip jaučiasi komfortiškai, nes gali išvengti akių kontakto. Būna ir taip, kad bendraudamas vaikas visą laiką pražiūri man į kaktą ar būna nuleidęs galvą taip stipriai, kad net nesupranti, kaip mato kokias užduotis reikia atlikti prie stalo, kad tik nereikėtų pažvelgti į akis.
Savo kabinete turiu Bulviagalvį (tai toks žaislas – bulvė su akimis, rankomis, kojomis), dažniausiai mažiems vaikams jis labai patinka, tačiau kai kurie vaikai jį pamatę reaguoja labai audringai (verkia, stumia šalin), būtent dėl to, kad jis turi akis. Tokiu atveju, pakalbėjus su tėvais, dažnai paaiškėja, kad vaikas negali žiūrėti į nieką, kas turi akis. Tai, be abejo, sukelia daug problemų, nes tėvams tenka dangstyti, iškarpyti ar kitaip slėpti akis knygelėse, žaisluose ir pan.
Kartais tai aiškinama vaiko nedrąsumu, tačiau tada vaikas nedemonstruos perdėtai audringos reakcijos į akis ar akių kontaktą. Jei akių kontaktas nėra geras, tai pirmiausia reikėtų patikrinti vaiko regą. Sunerimti reikėtų tada, jei vaikas kažkaip netipiškai reaguoja į akis ar vengia akių kontakto. Ir ne kartais, o dažnai, ir nėra esminio skirtumo, ar su savais žmonėmis, ar su svetimais.
Pasikartojantys judesiai
Ne kartą savo darbe teko nuvilti tėvus, kai jie parodo filmuotą medžiagą, norėdami pasidžiaugti, kad vaikas šoka išgirdęs muziką. O tu matai, kad vaikas tiesiog atlieka pasikartojančius judesius, taip bandydamas susitvarkyti su esama situacija. Taigi kas tai yra? Daug kartų atliktas tas pats judesys. Jų būna įvairiausių, bet dažniausiai pasitaikantys – tai plasnojimas rankomis, siūbavimas, suplojimai rankomis, virpinimas pirštų ir t.t. Kai vaikai paūgėja, šie judesiai tėvams pradeda kelti nerimą, nes tie judesiai pradeda išskirti vaiką iš minios, ir tėvai juos pradeda drausti. To daryti nereikėtų, nes vaikas juos atlieka ne šiaip sau, jie vaikui reikalingi, kad jis galėtų išbūti esamoje situacijoje, bet apie tai neišsiplėsiu. Taigi reikėtų sunerimti, jei pastebite daug kartų pasikartojančius vaiko atliekamus judesius.
Vaikščiojimas ant pirštų galų
Kai vaikutis įžengia į mano kabinetą, visada atkreipiu dėmesį, kaip jis vaikšto. Kartais paprašau nuauti vaikui batukus, kad pasižiūrėčiau, ar vaikas nesistengia vaikščioti ant pirštų galų. Neurotipiniu atveju vaikai stiebiasi, kai nori kažką pasiekti ar pamatyti tai, kas yra aukščiau, bet nelinkę vaikščioti pasistiebę. Taigi atkreipkite dėmesį, kaip vaikutis vaikšto, jeigu neįprastai, tai pirmiausia pasikonsultuokite su gydytoju ortopedu. Jeigu fizinės priežasties vaikščiojimui pasistiebus nėra, tai atkreipkite dėmesį, ar nėra kitų neįprastų bruožų vaiko elgesyje.
Reakcija į vardą
Pirmieji autizmo požymiai gali pasireikšti ir netipine reakcija į savo vardą. Kai kalbinu vaiką, stebiu, ar jis sureaguoja kviečiamas vardu. Prašau ir tėvų pakviesti vaiką. Jeigu vaikas neatsišaukia į vardą, o į kitus garsus reaguoja, tai signalas, kad kažkas ne taip.
Tai gali būti ir klausos problema, ir selektyvi klausa, kai kurių garsų/žodžių ignoravimas. Kartais tėvai sako, kad vaikas nereaguoja į vardą, nes jie dažniausiai vadina vaiką ne vardu, o kaip nors mažybiškai, pvz., zuikeliu, saulyte ar pan., tada vaikas turėtų atsišaukti į tokį kreipimąsi, jeigu tikrai vaikui viskas gerai. Taigi, jei vaikas nereaguoja kviečiamas vardu, reikėtų patikrinti vaikučiui klausą. Jeigu klausos problemų nenustatoma, tai dažniau kviesti vaiką vardu, mokyti prieš veidrodį, kad vaikučio vardas yra toks, jei tai nepadeda, pasitarti su šeimos gydytoju dėl vaiko raidos ištyrimo.
Poreikių raiška
Kūdikiai poreikius reiškia verkimu, veido mimikomis, rankyčių judesiais (pvz., piršto čiulpimu, kai nori valgyti, ir pan.). Vaikui augant, tobulėja ir poreikių raiška. Atsiranda gestikuliavimas, rodymas pirštu, vaikas, dar nemokėdamas kalbėti, jau gali parodyti, ko nori. Atsiranda ir tikslingi garsažodžiai (pvz., niam, brum ir pan.) ir tik po to atsiranda kalba. Taigi galime matyti, kad iki kalbos atsiradimo vaikas jau turėtų būti pajėgus išreikšti esminius savo poreikius.
Mano kabinete žaislai yra sudėti skirtingame aukštyje, tad kai kuriuos žaislus vaikas gali pasiimti pats, o kitų nepasiekia, tad reikia paprašyti paduoti. Neurotipiniu atveju vaikams nekyla tokiu problemų. Net jei vaikas nekalba, tai parodo pirštu į norimą žaislą.
Kuo vaikas didesnis, tuo gestikuliuoja daugiau, jeigu problema yra tik kalba. Puikiai prisimenu atvejį, kai nekalbanti mergaitė gestais papasakojo visą istoriją, kad jai reikia nuo spintos žaislinio mikserio, nes nori kepti blynus (visi gestai buvo mergaitės sugalvoti, tačiau aiškūs aplinkiniams). Iš tėvelių dažnai girdžiu, kad namuose yra viskas taip sudėliota, kad vaikas viską galėtų pasiekti pats ir jam nereikėtų nieko prašyti.
Vis dėlto vaikas neauga dažniausiai tik namuose, o būna ir kitose aplinkose – parduotuvėje, darželyje, pas senelius ar pan. Tų situacijų, kai vaikui reikia gestikuliuoti, yra. Tad neurotipiškas vaikas tai turėtų mokėti daryti. Jeigu vaikas poreikius reiškia tik šaukdamas, reikėtų jį mokyti kitų būdų, kaip gestikuliuoti, tarti garsažodžius ar žodžius (ką pasirinkti, priklauso nuo vaiko amžiaus ir turimų galimybių). Jeigu mokymas nepadeda, reikėtų pasitarti su šeimos gydytoju dėl vaiko raidos ištyrimo.
Socialinis kontaktas
Kūdikius pirmiausia sudomina žmogaus veidas, o tik vėliau, augant, – žaislai. Pirmiausia atsiranda šypsena žmogui, o tik vėliau – džiugesys turint žaislą. Neurotipiniu atveju tėvai vaikui teiks daugiausiai džiaugsmo, jis jiems šypsosis ir norės atkreipti jų dėmesį. Vaikai yra iš prigimties socialūs. Sunerimstu, kai pas mane atvestas vaikas susidomi kažkokiu žaislu, o į tėvus nekreipia dėmesio, nebendrauja su tėvais net tada, kai tėvų paprašau pakalbinti vaiką. Savo darbe turiu galimybę stebėti tėvų ir vaikų žaidimą, ir tais atvejais, kai matau, kad vaikas neįsitraukia į žaidimus su tėvais, net kai jie labai stengiasi, – pasižymiu raudoną vėliavėlę.
Patarimas tėvams: žaiskite su vaikais, sėskite prie vaiko, prisijunkite prie jo jau žaidžiamo žaidimo arba pasiūlykite patys pažaisti. Ir net nėra svarbu, ar žaisite su mašinėlėmis, ar su lėlytėmis, ar su puodeliais, svarbu tiesiog žaisti.
Susidomėjimo sritys
Kuo mažesnis vaikas, tuo jo dėmesys yra mažiau patvarus ir todėl greitai nukrypstantis į vis naujus aplinkos elementus. Dažniausiai mažiems vaikams nebūdinga ilgas susikaupimas ties vienu žaislu. Kai vaiką domina tik tam tikri žaislai arba kai vaikas vis žaidžia su tuo pačiu žaislu, į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Pavyzdys iš mano darbo – turiu daug medinių dėlionių, tačiau, kai stebiu, kad vaikas susidomi, tik skaičių ar raidžių dėlione ir ją dėlioja n+k kartų, tai jau nėra gerai. Kai siūlau kitą veiklą, vis tiek nori tęsti būtent šitą ir pyksta, jei noriu pakeisti. Taigi reikėtų stebėti, kokie žaidimai vaikui patinka.
Sensoriniai jautrumai
Jų gali būti labai įvairių. Vieni dažniausiai pasitaikančių yra susiję su maistu. Tai išrankumas maisto produktams. Ar vaikas turi valgyti viską? Ne. Ar vaikas tikriausiai nemėgs tų produktų, kurių nevalgo namuose? Taip. Tačiau nėra normalu, kai vaiko mitybą sudaro vos keli produktai ar patiekalai. Nėra tipiška nevalgyti svetimoje vietoje. Taip pat nėra tipiška nevalgyti produktų grupių, dėl kažkokio vieno bruožo, pavyzdžiui, kad jie raudoni ar apvalūs. Darbe tenka susidurti su atvejais, kai vaikas valgo vos kelis produktus ir tik tam tikrų gamintojų. Pasitaiko ir priešingų atvejų, kai valgo viską, net jei tai yra nevalgoma (pvz., popierių ir pan.). Taigi reikėtų atkreipti dėmesį į netipiškumus, susijusius su mityba, ar kitus sensorinius jautrumus.
Nebūtinai autizmas
Vienas požymis (iš prieš tai išvardintų) nereiškia, kad vaikas turi autizmą. Autizmas – sudėtingas sutrikimas, kurį sudaro ne vienas požymis. Šį sutrikimą gali diagnozuoti tik gydytojai, todėl jeigu kyla įtarimų, reikia konsultuotis su jais. Kuo anksčiau bus diagnozuotas sutrikimas, tuo anksčiau galima pradėti terapiją, tuo geresnės tolesnės prognozės. Reikėtų suprasti, kad didžioji dauguma žmonių turi bent vieną iš šių išvardintų požymių, bet jie neturi autizmo, taigi neužsiimkite savidiagnozavimu, o konsultuokitės su specialistais. Be to, svarbu požymius vertinti, kokiame kontekste jie pasireiškia, kaip susiformavo.
Susiją straipsniai
