Tęsiame projektą „Emigrantų vaikai“. Sara Raustė – lietuvė, gyvenusi Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir kitose šalyse, o pastaruosius trejus metus su šeima gyvenanti Olandijoje. Ji dirba projektų vadove tyrimų kompanijoje, o laisvalaikiu kuria mokomuosius filmukus vaikams „Mažieji Lietuviai“ YouTube kanale, kad padėtų savo sūnui Arui ir kitiems vaikams, išsibarsčiusiems pasaulyje, išmokti lietuvių kalbą.
Sara, papasakokite, kokia jūsų šeima?
Mūsų šeima yra mišri: aš lietuvė, o mano vyras olandas. Susipažinome per interneto aplikaciją „Bumble“ COVID pandemijos metu, skirdavome pasimatymus per atstumą. Turime sūnelį Arą, kuriam jau daugiau nei metukai. Nors mūsų namuose kultūros ir kalbos skiriasi, stengiamės sukurti harmoningą aplinką, kurioje užtenka vietos ir olandiškam sūriui, ir lietuviškiems šaltibarščiams. Turime ir šuniuką Floki bei katiną Bobą, tad veiksmo namuose (ir plaukų ant grindų) netrūksta!
Gyvenate užsienyje, bet norite, kad vaikutis mokėtų lietuvių kalbą. Kodėl jums tai svarbu?
Ko gero, kaip ir dauguma išeivijos, noriu, kad mano vaikai turėtų ryšį su savo lietuviškomis šaknimis, kad galėtų bendrauti su seneliais ir kitais giminaičiais Lietuvoje. Mano brolis ir sesė gyvena kitose valstybėse, tad kai visų vaikų pirma kalba bus olandų, ispanų, danų ar vokiečių, tarpusavyje galės susikalbėti lietuviškai. Kaip smagu! Taip pat manau, kad daugiakalbystė yra privalumas, kuris suteikia vaikams platesnį kultūrinį akiratį ir daugiau galimybių ateityje. Mes su sese juokaudavome, kad lietuvių kalba – kaip elfų: dažniausiai aplinkiniai užsienyje jos nesupranta (nors pasitaiko ir kuriozinių situacijų). Tikiuosi, kad ir mes su sūnumi galėsime ateityje slapčia lietuviškai pliurpti, niekam aplinkui nesuprantant.
Ar sudėtinga kalbėti su vaiku lietuviškai ne lietuvių kalbinėje aplinkoje? Papasakokite, kaip tai atrodė jūsų šeimoje?
Iš tiesų kartais nelengva. Vyras nors ir stengiasi lietuviškai pramokti, iki laisvo šnekėjimo dar teks daug praktikuotis. Tad kartais nesinori jo atskirti nuo manęs ir sūnaus ar vertėjauti, todėl visi kalbame angliškai. Bet, kiek skaičiau, svarbu pastovumas. Tad stengiuosi visada su vaiku kalbėti lietuviškai, o vyras – olandiškai. Tiesą sakant, man kalbant su sūnumi, vyro kalbos progresas irgi pagerėjo, ypač vaikui aktualiomis temomis, pvz., „Einam į lauką?“, „Atsigeriam vandenuko?“ ar „Karvė sako mūūūū “. Tikiuosi, jam tai pravers lankantis Lietuvoje šią vasarą…
Kaip atsirado mintis kurti mokomuosius filmukus?
Mintis kurti filmukus atsirado, kai pastebėjau, kiek daug vaikai žiūri Miss Rachel filmukų anglų kalba, o lietuviško atitikmens internete lietuvių kalba neradau. Nuo vaikystės buvau meniška ir mėgau kurti. O gimus sūnui supratau, kad kurdama filmukus galėčiau integruoti savo kūrybinius įgūdžius į prasmingą veiklą. Taip gimė idėja kurti mokomuosius filmukus, kurie būtų naudingi ne tik mano vaikams, bet ir kitoms lietuvių šeimoms užsienyje. Aišku, ekranų tema yra labai subtili. Mums patiems atrodo, kad sūnus dar per mažas ekranams, tad savo filmukų klausomės kaip dainų. Juos kurdama, atsižvelgiu ir į tai, kad būtų galima jų klausytis, ir nežiūrint jutube.
Ar girdėjote atsiliepimų, kaip tą medžiagą vertina kiti lietuviai tėvai?
Kiek dalinausi su draugais ir pažįstamais, sulaukiau daug teigiamų atsiliepimų. Tėvai džiaugiasi, kad gali naudoti mano filmukus kaip papildomą priemonę mokyti vaikus lietuvių kalbos. Net esu gavusi vaizdo įrašų ir nuotraukų su mano veidu televizoriaus ekranuose ir prikaustytais vaikais. Kiek kuklu taip save matyti, ir pati gana kritiškai žiūriu į filmukus, pastebėdama trūkumus ir kaip juos patobulinti, bet smagu, kad medžiaga naudinga, nors toli gražu netobula.
Filmukai labai žaismingi – galbūt jūs pačios profesija aktorė ar muzikantė?
Iš tiesų esu baigusi muzikos mokyklą ir vaidybos bakalaurą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tad muzikos ir teatro pasaulis man labai artimas. Nors šiuose filmukuose nesistengiu pasiekti aukštojo meno, juos kuriu rinkdamasi temas, kurios yra aktualios mano vaikui šiuo metu. Kaip galite įsivaizduoti, daug kartų kartojame žodžius, įvardijame spalvas, gyvūnus, skaičius, metų laikus ir pan. Jam augant, augs ir filmukai.
Kol kas tekstai ir muzika gana paprasti. Man svarbiausia – išlaikyti gerą emociją ir pozityvumą, kuriuo noriu užkrėsti mažuosius žiūrovus. Mėgstu įdėti daug vizualių animacinių motyvų, kurie smagiai iliustruoja naujus žodžius.
Kadangi šiuo metu ir dirbu, ir auginu vaiką, laiko neturiu daug, bet turiu svajonę kada nors organizuoti gyvus renginius vaikams.
Kas jums asmeniškai dar padeda mokyti vaikutį kalbos? Lietuviškų knygučių skaitymas, dažnas bendravimas su lietuviais internetu ar pan.?
Mes skaitome daug lietuviškų knygučių ir klausome lietuviškų dainelių, ypač jau klasika tapusių „Keistuolių teatro“ ir „Tele Bim-Bam“ dainų, su kuriomis pati užaugau. Būdama su sūnumi, nuolat įgarsinu, ką veikiame ir kas vyksta aplinkui. Taip pripratau, kad kartais, kai Aro šalia nėra, pati sau burbu, kas, ko gero, keistokai atrodo aplinkiniams. Mėgstu klausytis ir lietuviškų garsinių knygų, todėl jos dažnai groja fone, kol Aras žaidžia. Tad Aras klausosi ir asmeninio tobulėjimo, ir romanų. Kai kiek paaugs, galėsime kartu žiūrėti lietuvišką animaciją. Nostalgiškai prisimenu filmukus, kuriuos mes žiūrėdavome per LRT ,– senąją animaciją. Nors kokybė ir buvo kukli, vaizdai ir muzika iki šiol išliko širdyje.
Ar ten, kur gyvenate, yra daugiau „mažųjų lietuvių“ – lietuvių šeimų, auginančių mažus vaikus?
Taip, Olandijoje yra gana didelė lietuvių bendruomenė. Kol kas daugiausiai įsitraukiu virtualioje aplinkoje, kaip socialinių medijų grupėse. Bet kai Aras paaugs, būtų smagu aplankyti ir lietuvių bendruomenės renginius, kur vaikai gali žaisti ir bendrauti lietuviškai. Aš pati turiu lietuvių draugų su vaikais, su kuriais susipažinome iš aplinkos. Ne kartą patys olandai suvedė su kitais lietuviais, kuriuos jie pažįsta. Kiek esu mačiusi, kai olandai keliauja ir išgirsta ką nors kalbant olandiškai, mielai susipažįsta ir susibičiuliauja. Gal jiems atrodo, kad ir mums lietuviams taip norisi?
Kiek kalbų mokate jūs pati? Ar įdomus, ar sunkus naujos kalbos mokymosi procesas?
Aš kalbu lietuvių ir anglų kalbomis, ir vis tobulinu olandų ir prancūzų kalbos žinias. Taip pat turiu vokiečių ir rusų kalbos pagrindus, bet kadangi jomis nekalbu, žinios – kaip seni daiktai palėpėje – apdulkėjo. Man kalbų mokymasis visada buvo įdomus procesas. Sėkmingiausias tada, kai motyvacija stipri ir aplinka palanki.
Pavyzdžiui, prancūzų kalbą išmokau ganėtinai greitai gyvendama Prancūzijoje, apsupta vietinių, kurie kantriai su manimi kalbėjo prancūziškai, nemėgindami persijungti į anglų kalbą. Aišku, mokytis naujos kalbos yra iššūkis, ypač kai kalba netraukia savo grožiu ar skambumu, kaip kad man yra olandų kalba (tik nesakykit mano vyrui!).
Ar yra emigrantams poreikis mokomosios informacijos? Kiek būna jūsų filmukų peržiūrų?
Manau, kad yra ir didelis poreikis, ir didelė pasiūla mokomosios informacijos. Kiek matau, ypač tėvai, auginantys vaikus užsienyje, ieško būdų, kaip išlaikyti savo kalbą ir kultūrą. Labai žaviuosi lietuviškomis mokyklomis užsienyje ir pamokomis internetu, kurių aplinkui vis daugiau ir daugiau. Filmukus pradėjau kurti tik prieš kelis mėnesius ir dar nespėjau jų daug paviešinti, daugiausia per pažįstamus. Mačiau, kad „Mažieji Lietuviai“ jutube turi virš tūkstančio peržiūrų. Smagu matyti, kad auditorija auga, tai motyvuoja mane kurti ir toliau.
Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą, ką tada stengiatės nuveikti?
Stengiamės grįžti į Lietuvą bent du kartus per metus. Kai grįžtame, stengiamės praleisti kuo daugiau laiko su šeima ir draugais, lankomės gamtoje, muziejuose, dalyvaujame vietiniuose renginiuose. Labiausiai mėgaujamės lietuviškais miškais ir ežerais, daržovėmis ir uogomis, šviežiu oru. Olandijoje gyvena kone 18 milijonų gyventojų, o ploto mažiau nei Lietuvoje. Tad įsivaizduojate, kaip mes čia susispaudę, ir tokių laukų ir miškų kaip Lietuvoje labai pasiilgstu.
Ką vaikučiui pasakojate apie Lietuvą?
Kadangi sūnus dar mažas, labiau kalbu apie tai, kas vyksta aplinkui. Bet kai paaugs, labai norėčiau skirti laiko mokyti Arą apie Lietuvos istoriją, gamtą, tradicijas ir šventes. Jis Lietuvoje jau buvęs, ir po kelių savaičių vėl ten keliausime. Tikiuosi Lietuvoje lankytis bent kelis kartus per metus, aplankyti skirtingus Lietuvos kampelius.
Ar yra jūsų namuose lietuviškų daiktų, ar laikotės kokių tradicijų, ar skamba nors retkarčiais lietuviška muzika?
Taip, mūsų namuose yra daug lietuviškų daiktų – nuo lietuviškų knygų ir žaislų iki rankdarbių ir, žinoma, maisto produktų. Vyras jau seniai buvo „konvertuotas“ į grikių valgytoją, o juodos duonos, varškės ir grietinės radome kur mieste nusipirkti. Kaskart iš Lietuvos parsivežame litrus medaus ir kalnus vilnonių kojinių, tad ko dar žmogus gali norėti!
Laikomės tradicijų per šventes, pavyzdžiui, per Velykas dažome kiaušinius, o per Jonines uždegame laužą ir vainikuojamės žolynais. Lietuviška muzika dažnai skamba mūsų namuose, ypač vaikų dainelės ir liaudies muzika.
Ar jūs pati stengiatės stebėti Lietuvos gyvenimą?
Laimei (o kartais gal ir nelaimei), lietuviškos naujienos socialinėse medijose neleidžia man nutolti. Skaitau lietuviškus naujienų portalus ir žiūriu lietuviškas televizijos laidas. Kalbant apie aktualijas, mane labai gerai informuoja mano mama, kuri kaip Rita Miliūtė pateikia labai išsamius savo komentarus, tik kad šuniuko Meškos ant kelių nelaiko. Dalyvauju visuose nacionalinio masto rinkimuose paštu, todėl stengiuosi būti gerai informuota. Labai nusivyliau dėl dvigubos pilietybės referendumo rezultatų, nes tikrai tikėjausi, kad sūnus galės gauti ir Lietuvos pilietybę. Bet viliuosi, kad balsavimo rezultatai ateityje bus palankesni lietuviams užsienyje!
https://www.youtube.com/channel/UCJ7HsvL6A1oFPE2hy2m9LRw
Ginta Liaugminienė
***
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.08.23.
