„Visi mūsų vaikai kalba abiem kalbomis – anglų ir lietuvių – vienodai gerai ir abi jiems vienodai svarbios. Man atrodo, kad jie net nemano, kad galima kalbėti tik viena kalba“, – sako Gerda Jankoic, su vyru Max auginanti tris vaikus: sūnų Myles ir Cillian bei dukrą Maeve.
Pirmas vaikas gimė Airijoje, kiti du – Lietuvoje. Gerda 9 metus buvo meilės emigrantė Airijoje, o dabar jau 7 metus meilės emigrantu Lietuvoje yra jos vyras Max.
Nepaprastą savo emigracijos ir šeimos sukūrimo istoriją pasakoja Gerda.
Išvykau porai mėnesių
Mano tėvai buvo labai inovatyvūs, pralenkę laiką. Mane trečioje klasėje išleido į stovyklą Šveicarijoje mėnesiui. Kai man buvo 12 metų, išvykau metams mokytis į Ameriką privačioje mokykloje. Su šeima daug keliavome. Tas laisvumas ir drąsa keliauti man buvo įskiepyti nuo vaikystės. Todėl nieko nenustebino, kai studijų metais išvykau prasiblaškyti į Airiją.
Vilniuje man viskas buvo gerai. Studijavau, dirbau baruose ir klubuose. Tiesiog reikėjo atostogų. Kadangi tuo metu mano sesė studijavo Dubline, nutariau skristi ir aš, pabūti porą mėnesių, paskui dar mėnesiuką kitą pasisvečiuoti Londone. Nusipirkau bilietą į vieną pusę, o grįžau po 9 metų.
Dublinas iš pradžių labai nepatiko. Galvojau, Viešpatie, koks kaimas, palyginus su Vilniumi! Mažai kultūros, nieko įdomaus nevyksta. Bet labai greitai susipažinau su būsimu vyru Max, pradėjome draugauti, ir nepajutau, kaip laikas prabėgo. Netrukus Airijoje viskas tapo įprasta. Kai pradedi gyventi suaugėlio gyvenimą, visko išmoksti pagal tą šalį. Atrodė, Airijoje jau įleidau šaknis, viskas man aišku, o Lietuvoje nemokėčiau net mokesčių sumokėti.
Pirmas vaikutis, pirmi dideli išbandymai
Po 5 metų bendro gyvenimo su Max gimė sūnus. Dėl didelių sveikatos problemų jam jau antrą dieną po gimimo operavo širdelę. Aš – svetimoje šalyje, gimsta ligotas vaikas, mamytės netekau būdama 8 metų, vyro mama išvykusi gyventi į Italiją. Neturėjome jokios pagalbos, kapstėmės dviese. Kai gauni sveiką naujagimį, būni sutrikęs, o čia – gavome kūdikį, visą apkabinėtą vamzdeliais, laideliais, prijungtą prie kažkokių aparatų. Sudėtinga situacija.
Kai sūneliui Myles buvo 2 metukai, nutariau skirsti į Lietuvą parodyti vaiko. Lietuvoje nebuvau buvusi 4 metus. Grįžau ir supratau, kad nebenoriu niekur iš čia važiuoti. Apėmė didžiulis tėvynės meilės jausmas. Pamenu, sėdėjau prie Neries ir verkiau, sakiau geriausiai draugei, kad nenoriu niekur važiuoti, man čia taip gera.
O ji atsakė – tai ir grįžk. Bet kaip aš grįšiu, tai neįmanoma. Juk neturiu jokio plano. Tačiau ta mintis mane tiesiog užvaldė.
Grįžau iš kelionės naktį, o paryčiais, vaikui prabudus (sūnus keldavosi labai anksti) vyrui pasiūliau – varom gyventi į Lietuvą? Jis atsakė, tik iš karto atsiprašysiu už leksiką: „Fuck it, lets go!“ Pagavau vyrą atsipalaidavimo minutę, ir buvo priimtas sprendimas. Laikrodis rodė 5 val. ryto.
Iki 9 val. aš jau buvau nupirkusi bilietus į Vilnių, atšaukusi mūsų būsto nuomą Airijoje, užsisakiusi daiktų pervežimą, užsakiusi ligoninėje vaiko ligos išrašus. Tik tada susivokiau, kad mudu net nepagalvojome, ką Lietuvoje veiksime, kur gyvensime, iš ko gyvensime. Viską padariau vedina nenusakomo impulso. Atsitokėjusi paklausiau vyro – o ką mes veiksime Lietuvoje? Jis atsakė, kad ką nors sugalvosime.
Sprendimą grįžti į Lietuvą sustiprino ir tai, kad nenorėjome savo vaiko auginti Dubline. Kai esi jaunas, tas miestas nuostabus – linksmintis, susirasti draugų. Bet kai turi vaiką, atsiveria minusai. Nenorėjome, kad vaikas ten užaugtų. Gal lietuvių bendruomenėse yra kitaip, bet aš Dubline nepriklausiau lietuvių bendruomenei. Žinau, kad lietuvių bendruomenėse kitokios nuotaikos, jie taip bendrauja vieni su kitais, kad net sugeba per 20 metų neišmokti anglų kalbos.
Kai grįžome į Lietuvą, sūnui buvo 2 metai ir jis nekalbėjo išvis jokia kalba. (Nekalbėjo iki 3 metų, nes turėjo kalbos sutrikimą.) Bet jis puikiai suprato ir anglų, ir lietuvių kalbas, nes aš nuo gimimo su juo kalbėjau lietuviškai.
Dėl kalbos išlaikymo emigracijoje – tai turi būti sąmoningas sprendimas ir nuoseklus darbas. Tikrai labai lengva nebekalbėti su vaikais lietuvių kalba, ypač jeigu aplink nėra kitų lietuvių. Bet, manau, kad nekalbėdami su vaikais savo gimtąja kalba mes iš jų atimame pusę šaknų.
Grįžę į Lietuvą, sūnų užrašėme į privatų lietuvišką darželį ir net be kalbos jam ten puikiai sekėsi. Noriu pagirti „Baltų šalelės“ direktorę ir visą kolektyvą, kad sūnus taip gerai adaptavosi šioje ugdymo įstaigoje.
Niekas nesitikėjo, kad ryšimės antram, o galų gale – ir trečiam vaikui
Pirmasis nėštumas, gimdymas ir laikas po gimdymo buvo viena didžiulė trauma. Bet su vyru supratome, kad gailėsimės, jeigu atimsime iš sūnaus galimybę turėti brolį ar sesę. Kai Myles buvo 3,5 metų, pradėjome planuoti antrą. Gimė sūnus Cillian, turintis retą imuniteto sindromą ir dabai dažnai sergantis. Gydytojai tikisi, kad augant Cillian organizmas tiesiog pripras prie virusų ir nereaguos į juos taip stipriai.
Kai pamatėme, kaip šitas vaikutis serga, supratome, kad būtinai reikia dar vieno. Artimieji, sužinoję, kad laukiuosi trečio, buvo šokiruoti. Jie matė, kiek daug teko ištverti auginant sergančius vaikus, tad tepasakė – jūs ekstremalai. Kokia logika gimdyti trečią? Mes su vyru nesikliaujame logika. Kai grįžome į Lietuvą irgi nebuvo logikos, tik mano intuicija. Klausėmės širdies balso.
Nuo 16 metų norėjau dukros. Ir vėl pavyko pastoti iš pirmo karto, gimė nuostabus sveikas kūdikis, dukrytė Maeve, be sindromų ir ydų.
Vaikai – pusiau airiai
Kaip ir daugumoje dvikalbių šeimų, vaikai su manimi kalbasi lietuviškai, o visi kartu šeimoje kalbame angliškai. Jeigu gyventume Airijoje, bet kokiu atveju kalbėčiau su vaikais lietuviškai, kito varianto nėra. Kalbą išmokti padeda knygelės ir visokios dainelės. Jeigu mes būtume likę Airijoje, aš būtinai būčiau leidusi vaikus į lietuvišką mokyklėlę ar kokį lietuvišką būrelį.
Vyras mane skatina kalbėti su vaikais lietuviškai, kai užsimirštu, greitai sugrąžina mane į tiesos kelią, sako – jie gyvena Lietuvoje, todėl privalo kalbėti lietuviškai. Mano vyras tikrai labai labai tolerantiškas ir palaikantis mane bet kur ir bet kuriuo klausimu. Todėl ir dėl kalbos jam nė nekyla jokių klausimų. Gal dėl to, kad mato, kaip man svarbu mano šaknys, mano kalba ir mano šalis.
Esu didelė patriotė ir visad skambant himnui susigraudinu. Dabar vidurinysis sūnus lanko tautinius šokius, mažąją irgi planuojame leisti nuo kitų metų. Kalbėti dviem kalbomis man labai lengva, nes jos abi mano gyvenime jau nuo 12 metų. (Gyvenau Amerikoje, kai man buvo 12–13 metų.)
Dabar ir mano vyras supranta, apie ką mes kalbame, ypač paprastus sakinius. O ko nesupranta, nesinervina, nes per 16 bendro gyvenimo metų jau prie to priprato. Max vargu ar kada tobulai mokės lietuvių kalbą, jis iš tų žmonių, kurie neimlūs kalboms. Be to, lietuvių kalba sunki. Tačiau visi vyro giminės žino, kad „Lithuania is a best county in the world“.
Max yra Lietuvos patriotas dėl meilės man, nes vadovaujasi posakiu „happy wife, happy life“. Ką jis čia veikia? Lietuvoje užsieniečiui darbo tikrai yra. Jeigu specialybė yra IT, tai išvis rojus. Bet mano vyras ne IT specialistas, jis dirba pardavimų vadovu. Per 7 metus pakeitė ne vieną darbą. Kol su tuo nesusiduri, net nepagalvotumei, kiek daug lietuviškų įmonių Lietuvoje iš esmės nieko nedaro, jų rinkos yra kitose šalyse, o bendrauti su užsienio rinkomis noriai samdo užsieniečius.
Lietuva yra rojus vaikams
Dubline man labiausiai trūko kultūrinio gyvenimo. Esu vilnietė, norėjau tą patį jausti ir ten. Lietuvoje tiek daug visko vyksta, begalės renginių nemokami. Užsienyje tokio dalyko nesulauksite. Žmonės, atsimerkite. Kas savaitgalį gali eiti su vaikais į teatrus, parodas, renginius, ir dar gali rinktis. Tiek visko daug. Žinoma, rasite muziejų, kuriuose dar tvyro sovietinė dvasia, – neliesk, nekvėpuok, nekalbėk. Kartais mums atėjus dirba būtent tos kelios surūgusios darbuotojos. Iš jų sklinda – „geriau neateikite“. Bet neleidžiu tai informacijai manęs paliesti, be to, yra pilna tikrai nuostabių ir šaunių darbuotojų.
Man sakė, kad grįžus į Lietuvą euforija praeis, bet ji nepraeina jau 8 metus. Taip džiaugiuosi, kad dar neišblėso ta laimė.
Tiems, kurie nedrįsta
Emigrantams, kurie norėtų grįžti į Lietuvą, bet nedrįsta, sakau – jeigu širdis traukia, darykite. Pajutote trauką namo, grįžkite, o ką prarasite? Pinigus? Bet juk jie uždirbami. Nebūsi nei primas, nei paskutinis, kuris prarado pinigus. O jei nepabandysi, neturėsi sielos ramybės, visą gyvenimą gailėsiesi, kad nepriėmei sprendimo, kai buvai užsidegęs.
Laikas eina labai greitai. Su vyru važiavome į Lietuvą va bank. Visi atkalbinėjo, o mes sakėme – grįšime, pabandysime, nepatiks, važiuosime kitur. Jeigu bijote, kad grįžti sudėtinga dėl vaikų, tai nuraminsiu, kad jie daug lengviau adaptuojasi. Tėvai skleidžia stresą ir paniką. Čia kaip išleidimas į darželį. Mes patys išpučiame vaiko adaptavimosi problemą. Lengviausia pasakyti – negaliu grįžti, nes mano vaikai jau lanko darželį, mokyklą kitoje šalyje. Taip nusimetate atsakomybę.
Prisiimkite pagaliau atsakomybę už savo gyvenimą ir gyvenkite jį patys.
Gerdos darbus galite apžiūrėti www.maevecherry.co arba IG: maeve_cherry
Neila Ramoškienė, nuotraukos Olios Gotli ir Sunny Foto
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.11.24.
Susiję straipsniai
