Nuo vaikystės Palangoje iki gyvenimo Indijoje – toks 32 metų Yugalos Sankar (anksčiau – Jurgitos) kelias. Indijoje ji augina dukrytę, veda jogos praktikas, konsultuoja ajurvedos klausimais ir dalijasi lėtesnio, sąmoningesnio gyvenimo idėjomis. Socialiniuose tinkluose ją galite rasti @SisterHealingco vardu.
Jurgita sukūrė šeimą su indu, augina beveik 2 metukų dukrelę Madhavi.
Kviečiame į jaukų pokalbį apie gyvenimą tarp dviejų kultūrų, šeimą, kasdienius atradimus ir tai, kur galų gale gimsta namų jausmas.
Esate iš kurortinio miesto Palangos, tačiau šiandien jūsų namai – Indijoje. Ar kada nors tikėjotės tokio likimo?
Kai pagalvoju apie save mažą, pirmiausia prisimenu jūrą. Galėdavau valandų valandas sėdėti ant smėlio ir svajoti, koks bus mano gyvenimas, kai užaugsiu. Įdomiausia tai, kad net tada savo ateitį visada įsivaizduodavau kažkur toli, už jūrų marių – kažkodėl visada jaučiau, kad mano vyras bus užsienietis ir kad gyvenimas manęs laukia kitoje šalyje. Žinoma, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ta šalis bus Indija.
Vaikystėje buvau gana smalsi, bet kartu ir nedrąsi. Man patiko stebėti žmones ir gamtą, o viduje visada gyvenau su tyliu ilgesiu, kurio tuomet dar nemokėjau įvardyti.
Kaip gyvenime atsirado Indija?
Indija pirmą kartą į mano gyvenimą atėjo, kai man buvo maždaug penkiolika metų, – mama pradėjo vežiotis mane į įvairius sąmoningumo, jogos ir sveikatingumo renginius. Prisimenu, kaip mane sužavėjo jogos žinių ir praktikos gylis. Tiesa, visa tai man buvo visiškai nauja, todėl dar nelabai ką supratau, bet prisimenu vieną paskaitą, kurią vedė rusų kilmės mokytojas, primenantis vienuolį. Jis kalbėjo remdamasis senoviniais Indijos tekstais, parašytais prieš tūkstančius metų, ir visa tai man pasirodė nepaprastai įdomu.
Pradėjau savo paprastą dvasinę praktiką, ir manyje vis stiprėjo noras daugiau sužinoti apie ajurvedą – Indijos sveikatos mokslą. Tačiau, kaip galite įsivaizduoti, tuo metu Lietuvoje apie tai buvo žinoma labai nedaug. Galų gale radau universitetą Londone, kuris siūlė ajurvedos studijų programą. Tačiau vos atvykus į Londoną paaiškėjo, kad programa atšaukiama, nes nesusirinko pakankamai studentų.
Man pasiūlė studijuoti kinų mediciną, bet po vieno semestro pajutau, kad tai tiesiog nebuvo mano kelias. Būtent tada atradau dvasinę bendruomenę netoli Londono, kuri ateinančius penkerius metus tapo mano namais. Ir būtent tuo laikotarpiu pirmą kartą buvau išsiųsta į Indiją gilinti savo žinių ir mokytis.
Daugelis Indiją įsivaizduoja kaip spalvų, kvapų ir kontrastų šalį. O kokia ji yra jums – ne keliautojai, o namus ten sukūrusiai moteriai?
Kai pirmą kartą nusileidau Indijoje, buvo tikras šokas. Sakoma, kad Indija – ne pradedantiesiems, ir tai visiška tiesa. Aš tam tiesiog nebuvau pasiruošusi. Milijoniniai miestai, kuriuose karvė ramiai guli pačiame gatvės viduryje, o aplink ją nenutrūkstamu srautu juda motociklai ir rikšos, aidint signalams, žmonėms šūkaujant, – viskas vyksta vienu metu, tarsi tam tikrame organizuotame chaose.
Aš pati taip pat labai išsiskyriau iš minios – šviesiaplaukė užsienietė tarp visų žmonių. Pirmosiomis dienomis norėjosi tiesiog pasislėpti. Tačiau prie manęs vis prieidavo šilti, paprasti ir nuoširdūs žmonės – ir pamažu kažkas manyje pradėjo atsipalaiduoti. Indijoje jautiesi tarsi vienos labai didelės šeimos dalis. Žinoma, prireikė šiek tiek laiko priprasti prie kultūrinių normų, nuolatinių žvilgsnių ir nesibaigiančių prašymų nusifotografuoti kartu, tačiau niekada nesijaučiau engiama ar nesaugi.
Vienas ryškiausių gyvenimo pokyčių – naujas vardas. Kaip atsirado Yugala ir kokią istoriją jis slepia?
Pagal tradiciją, kurios laikausi, gauname dvasinį vardą, kuris padeda mums ugdyti tarnystės ir nuolankumo sąmonę. Yugala – tai vardas, kurį gavau iš savo dvasinio mokytojo.
Tai sanskrito žodis, reiškiantis Dieviškąją porą. Vedų kultūroje gyvenimo prasmė – mokytis mylėti visa širdimi.
Man šis vardas nuolat primena šį gyvenimo tikslą.
Laukėtės ir gimdėte Indijoje, pasidalinkite patirtimi.
Gimimui ir nėštumo laikotarpiui čia skiriama labai daug dėmesio – atliekami įvairūs ritualai ir meldžiamasi už mamos bei kūdikio saugumą. Turiu pradėti nuo paties gimdymo, nes tai buvo viena labiausiai transformuojančių patirčių mano gyvenime. Sąmoningai pasirinkome gimdyti namuose. Šalia manęs buvo patyrusi akušerė, dvi dulos ir mano vyras. Būdama namuose, apsupta žmonių, kuriais visiškai pasitikėjau, jaučiausi nepaprastai ramiai ir saugiai.
Nėštumo laikotarpį vainikavo Simantonnayana – palaiminimo ceremonija, kurios metu artimieji susirenka palaiminti būsimos mamos ir kūdikio. Skambėjo daugybė mantrų ir šventų garsų – nuo pat pradžių aplink kūdikį kuriama šviesi, jauki ir palanki atmosfera.
Po gimdymo mamai skiriamas vadinamasis šventasis pogimdyminis laikotarpis – maždaug 40–42 dienos poilsio ir atsigavimo. Tuo metu mama nelieka viena su kūdikiu. Mano dula, beje, prancūzė, irgi gyvenanti mūsų bendruomenėje, pirmosiomis savaitėmis kasdien ateidavo pas mane. Ji atlikdavo įvairias atstatomąsias procedūras ir kasdien paruošdavo apie du litrus žolelių arbatos, skirtos mano atsigavimui ir laktacijai.
Man buvo atliekamas pilvo sutvarstymas, žolelių garinimo procedūros, žolelių sėdimosios vonelės, aliejiniai masažai. Taip pat gavau daug šilto, maistingo, laktaciją palaikančio maisto. Jaučiausi tarsi saugiame, globojančiame kokone.
Labai įsiminė pirmosios samskaros – kūdikio gyvenimo ritualai, kurie vedų tradicijoje žymi svarbius pirmuosius gyvenimo momentus. Gimimo palaiminimo metu mano vyras sušnabždėjo dukrai Madhavi į dešinę ausį šventą mantrą – maldą už jos išmintį ir gražų gyvenimą. Vėliau buvo atliekamos apsaugos maldos ir vardo suteikimo ceremonija su ugnies ritualu.
Šie ritualai leido man tapimą mama patirti kaip labai intymų gyvenimo įvykį, tačiau kartu ir kaip kažką giliai susieto su senovine tradicija.
Motinystė natūraliai pakeitė mano dėmesio centrą – iš „aš“ į kitą mažą žmogų. Atrodo, kad pasaulis šiek tiek sumažėjo: mano dienos dabar sukasi aplink Madhavi. Dukrai lapkritį sueis dveji, ir kiekvieną dieną ji mane moko vis daugiau kantrybės, švelnumo ir buvimo čia ir dabar. Man motinystė yra ne tik didžiulė atsakomybė, bet ir privilegija – galimybė rūpintis mažu žmogumi, kuris taip stipriai keičia vidinį pasaulį.
Vedų tradicijoje motinos meilė apibūdinama kaip viena aukščiausių meilės formų. Dabar tai suprantu ne tik kaip gražią mintį ar filosofiją – galiu tai patirti savo kasdienybėje. Motinystė tapo ir labai gyva dvasine praktika. Kartais meditacija nebėra sėdėjimas užmerktomis akimis ar mantrų kartojimas. Ji tampa gebėjimu išlikti ramiai, kai vaikas verkia, kai esi pavargusi, kai niekas nevyksta pagal planą. Tai, ko gero, daug didesnis išbandymas nei ramiai sėdėti meditacijoje!
Madhavi vardas siejamas su pavasario gaiva, saldumu, nektaru ir sėkme. Lietuviškai, turbūt, artimiausia būtų Medūnė – mūsų saldi, medutė mergaitė.
Dukra auga dviejų kultūrų apsuptyje. Ką labiausiai norėtumėte jai perduoti iš lietuviškos vaikystės?
Noriu, kad Madhavi žinotų, jog Lietuva nėra tik šalis, iš kurios kilusi jos mama, – tai ir jos pačios istorijos dalis.
Namuose su ja kalbu lietuviškai ir šiuo metu dauguma jos žodžių yra lietuviški. Sudėtingesnius žodžius ji kartais pasako angliškai, o kartais taip mielai viską sumaišo. Skaitome lietuviškas knygeles, dainuojame lietuviškas daineles – pati pirmoji dainelė, kurią ji išmoko, buvo „Aaa pupa, kas tą pupą supa…“
Nuolat skambiname vaizdo skambučiais jos seneliams Lietuvoje – vos pamačiusi juos ekrane, Madhavi iš karto nušvinta iš džiaugsmo.
O kiekvieną vasarą Lietuva jai tampa nebe pasakojimu, o tikra patirtimi. Grįžtame visai vasarai: ji žaidžia prie jūros, vaikšto po Lietuvos miškus, leidžia laiką su seneliais, tetomis ir dėdėmis. Nenoriu, kad Lietuva jai būtų tik vieta, apie kurią pasakoja mama. Noriu, kad ji jaustų, jog tai irgi jos namai. Ir matau, kad jau dabar taip ir yra.
O kokias Indijos tradicijas ar gyvenimo būdo pamokas norėtumėte perduoti dukrai?
Norėčiau, kad ji augtų su tomis bhakti jogos vertybėmis, kurios tapo svarbios ir man, – dėkingumu, nuolankumu, gerumu, pagarba ir meile visoms gyvoms būtybėms. Atrodo, kai kurių dalykų net nereikia mokyti. Kai matau ją besiglaudžiančią prie karvių ar nešančią maistą šunims ir povams, suprantu, kad meilė gyvybei jau savaime auga jos širdelėje. Labiausiai tikiuosi, kad ji išmoks matyti prasmę paprastuose kasdieniuose dalykuose – dalytis maistu, rūpintis kitais, leisti laiką su šeima ir pastebėti grožį paprastuose gyvenimo momentuose.
Indų kultūroje ir mūsų namuose ypatingą vietą turi maistas. Pagal bhakti jogos tradiciją, maistas yra ne tik maistas – jis yra ir dvasinio gyvenimo dalis. Jis gaminamas su meile ir dėkingumu, o prieš valgant pirmiausia paaukojamas Dievui – panašiai kaip malda prieš valgį. Toks maistas vadinamas prasadu – maistu, palaimintu per auką.
Pati gaminu paprastą, šviežią, sezoninį maistą. Mes nevalgome mėsos, žuvies ir kiaušinių – toks mūsų pasirinkimas kyla iš pagarbos gyvybei ir nesmurtavimo principo. Madhavi valgo tą patį maistą kaip ir mes, tik jai jį paruošiu švelniau. Jos mėgstamiausi – ryžiai, brokoliai ir bulvės. Baltymų ji gauna iš lęšių ir pupelių troškinių, šviežio naminio panyro.
Dažniausiai gaminu khichari – tai indiškas ryžių ir spindulinių pupuolių (mung) patiekalas. Jis labai paprastas, šiltas, lengvai virškinamas, o man turi tikro, jaukaus, naminio maisto jausmą.
Kaip atrodo jūsų šeimos kasdienybė Indijoje?
Gyvenimas iki gimstant vaikui buvo visai kitoks! Buvau tikras ankstyvo ryto žmogus ir labai mėgau savo rytinį ritualą: atsikeldavau, pasimankštindavau ir skirdavau laiko ramiai, įžeminančiai rytinei meditacijai.
Dabar mūsų diena sukasi aplink Madhavi ritmą. Auginant mažą vaiką, ritualai gana paprasti. Ryte einame pasivaikščioti ir žaisti į lauką, tada ateina jos pietų miego metas, o po jo – vėl keliaujame į lauką. Užsukame ir į šventyklą.
Dažnai įsijungiame dvasinę muziką – kirtanus – ir visi kartu šokame, dūkstame, tiesiog būname kartu. Kartais patys juos giedame ar grojame. Tokios akimirkos mus suartina kaip šeimą ir kuria prisiminimus, kuriuos, tikiuosi, kad Madhavi išsineš į savo gyvenimą. Stengiamės rasti laiko kartu paskaityti dvasinės literatūros – tai suteikia mūsų dienoms tam tikros ramybės.
O mūsų vakarai visada lietuviški: prieš miegą skaitome lietuviškas vaikiškas knygeles ir dainuojame lietuviškas daineles.
Indijoje vedate jogos užsiėmimus, konsultuojate ajurvedos klausimais.
Visa tai didele dalimi dėkoju savo vyrui. Jis ne tik paskatino mane toliau gilintis į ajurvedą ir jogą, bet ir padėjo man mokytis įvairiose Indijos mokyklose, ypač Keraloje. Kartu keliavome po Indiją, kad galėčiau pagilinti savo žinias, o jis, būdamas IT specialistas, sukūrė interneto svetainę ir platformą, kurioje šiandien galiu dirbti kaip vedų gyvenimo būdo konsultantė – mokyti jogos, ajurvedos ir bhakti tradicijos.
Joga ir ajurveda išmokė mane, kad gera savijauta susideda iš mažų, nuoseklių kasdienių pasirinkimų. Jau daugelį metų stengiuosi laikytis to, ką ajurveda vadina dinacharya – dienos ritmu. Stengiuosi eiti miegoti iki dešimtos vakaro ir keltis anksti. Ryte nusivalau liežuvį, taip pat dažnai atlieku abhyanga – aliejinį savimasažą, kuris padeda nusiraminti ir labiau įsižeminti.
Virtuvėje labai mėgstu naudoti prieskonius. Ajurvedoje jie tradiciškai vertinami ne tik dėl skonio, bet ir dėl jų poveikio virškinimui bei bendrai savijautai. Ciberžolė, kmynai, kalendra ir pankolis yra nuolatiniai mano virtuvės palydovai. Iš jogos pusės man labai svarbus švelnus kasdienis judėjimas. Net dešimt ar penkiolika minučių tempimo pratimų ar Surya Namaskar gali visiškai pakeisti mano savijautą.
Šiandien mano praktika dažnai vyksta kartu su Madhavi: įsijungiame muziką, judame, šokame, o kartais ji bando kartoti mano jogos pozas. Stebėdama, kaip ji mane mėgdžioja, vis labiau suprantu, kad vaikai daug daugiau išmoksta iš to, ką mes darome, nei iš to, ką jiems sakome.
Ar yra koks nors universalus paprastas ritualas, kurį galėtų pritaikyti kiekviena moteris, net ir nuolat skubanti?
Ryte verta bent kelias minutes pabūti tyloje. O jeigu esate dvasingas žmogus, galima skirti šį laiką meditacijai apie Dievą – kad ir kaip kiekvienas jį suprastume. Giliai pakvėpuoti, išgerti puodelį šilto vandens ir sąmoningai pradėti dieną.
Kartais pasiruošiu ajurvedinės žolelių arbatos su pankoliu, kmynais ir kalendros sėklomis – man patinka pats šis ritualas o ir sveikatai labai naudingas. Tačiau svarbiausia, manau, net trumpam sustoti ir paklausti savęs: „Kaip aš šiandien jaučiuosi? Ko man šiandien reikia?“
Dar prieš gimstant Madhavi, labai sąmoningai nusprendžiau, kad pirmuosius kelerius jos gyvenimo metus noriu daugiausia laiko skirti jai – padėti sukurti saugumo, artumo ir meilės pagrindą, kurį ji galėtų nešiotis su savimi augdama. Tačiau kartu išmokau, kad rūpinimasis savimi nėra atskiras nuo rūpinimosi šeima. Stengiuosi kasdien susikurti bent valandą, kuri būtų tik mano. Kai pati jaučiuosi pailsėjusi ir „pasipildžiusi“, daug lengviau būti kantriai ir dėmesingai su tais, kuriuos myliu. Ta valanda gali atrodyti labai įvairiai: kartais tai išėjimas į pirtį, susitikimas su drauge, abhyanga savimasažas ar tiesiog ramus laikas su savo projektais.
Kada pirmą kartą pajutote, kad Indija tampa ne tik šalimi, kurioje gyvenate, bet ir vieta, kurią galite vadinti namais?
Po mūsų vestuvių Mumbajuje persikėlėme į mažesnę dvasinę bendruomenę Rytų Indijoje, kad pradėtume bendrą gyvenimą. Nerimavau, kaip priprasiu prie itin karšto ir tvankaus oro, prie mažų gyvūnėlių, kurie per lietingą sezoną kažkokiu būdu vis tiek patekdavo į namus, ir prie dažnai labai garsios muzikos, kurią kaimynai kartais leisdavo iki vėlyvos nakties. Indija labai greitai išmokė mane, kad ne viską gyvenime galime kontroliuoti. Ten tenka išmokti su tuo gyventi, būti lankstesnei ir labai tolerantiškai priimti tai, ko negali pakeisti.
Kartu Indija turi ir labai daug tikrų privalumų. Gyventi čia praktiška ir palyginti nebrangu – pagalba namuose yra prieinama, o net ir gana atokioje vietoje, kurioje gyvename, maždaug už dviejų valandų kelio nuo Kolkatos, galima naudotis visais pagrindiniais patogumais. „Amazon“ pristato prekes tiesiai į namus, greitas internetas, todėl mano vyras gali dirbti iš namų. Išmokau važinėti motoroleriu, kad galėčiau lengvai susisiekti su aplinka, ir taip kasdienis gyvenimas iš praktinės pusės tapo visai paprastas.
Tačiau tai, kas iš tikrųjų šią vietą pavertė namais, buvo ne visi šie patogumai, o stiprus bendruomeniškumo jausmas. Žmogiškas artumas čia yra tiesiog kasdienybės dalis. Žmonės paprasti, šilti ir atviri, dažniausiai pasiruošę vieni kitiems padėti, nors patys gyvena gana kukliai.
Man turbūt labiausiai ir patinka būtent tai – gili dvasinė kultūra ir paprasti, nuoširdūs, šilti žmonės.
Gyvenimas tarp dviejų šalių mane išmokė, kad namus kuria ne tik vieta, bet ir žmonės, prisiminimai bei jausmas, kad esi mylimas. Galima labai stipriai ilgėtis vienų namų ir tuo pačiu metu būti iš tiesų laimingai kituose.
Ar yra lietuviškų įpročių, kurių nepavyko atsisakyti net ir po daugelio metų?
Turbūt pats lietuviškiausias įprotis – kiekvieną dieną eiti su vaiku į lauką, nesvarbu, koks oras. Indijoje tai kartais nustebina žmones, bet net ir lyjant su Madhavi bent trumpam išeiname į lauką, be gryno oro diena tiesiog ne tokia. O gruodį Lietuva atkeliauja į mūsų namus. Mayapure gyvena ir daugiau lietuvių, todėl kiekvienais metais susirenkame kartu švęsti Kūčių – su kūčiukais ir aguonų pienu. Gyvenant toli nuo Lietuvos, tokie maži ritualai tampa dar brangesni.
Bet vis dėlto dalelė širdies liko Lietuvoje – Palangoje. Ko labiausiai pasiilgstate, kai nuo jos skiria tūkstančiai kilometrų?
Jūros ir pušyno. Vietose, kuriose gyvenu Indijoje, ne visada turiu galimybę būti apsupta sodų ar miškų, todėl to labai pasiilgstu. Pasiilgstu ypatingo Palangos oro, vėjo, pasivaikščiojimų pajūriu, ilgų vasaros vakarų. Kai po ilgų mėnesių Indijoje vėl atsistoju ant Palangos smėlio, namų jausmas užplūsta akimirksniu.
Ir, žinoma, pasiilgstu artimų žmonių. Atstumas labai aiškiai parodo, kas iš tiesų yra svarbu, ir primena, kaip stipriai turime branginti savo artimuosius.
Ko norisi palinkėti moterims, kurios skaito šį pokalbį?
Norėčiau palinkėti moterims daugiau švelnumo sau. Rūpinimasis savimi nėra egoizmas – tai būdas sukaupti savyje tai, kuo galime dalytis su kitais. Todėl linkiu rūpintis savimi ne iš kaltės, o iš meilės – maitinti kūną, judėti, ilsėtis ir puoselėti savo vidinį pasaulį per tylą, maldą, meditaciją ar tai, kas padeda sugrįžti į save. Tikras rūpinimasis savimi nėra atsitraukimas nuo kitų, o būdas grįžti pas juos su daugiau meilės, dėkingumo ir buvimo čia ir dabar.
Tekstas Simonos Juodsnukienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
