Gyvenant svetur, lietuvių kalbą taip lengva paleisti, vis atrodo, kad jai nėra laiko. Kodėl svarbu mokyti vaikus lietuviškai? Apie tai kalbamės su Renata Jakimavičiene.
Diplomatinis darbas lėmė Renatos ir Manto Jakimavičių šeimai kas kelerius metus keltis gyventi vis į kitą šalį. Kartu keliavo ir keturi šeimos vaikai – Rusnė (15 m.), Vėjas (14 m.), Vasaris (12 m. ) ir Ūkas (10 m.).
Renata, kokioje šalyje gyvenote pastaruoju metu?
Paskutinė šalis, kurioje gyvenome, buvo Austrija, tik pernai grįžome iš ten. Kai nuvykome gyventi į Austriją, vyriausioji tik buvo bebaigianti pradinę mokyklą, tad visų lietuvių kalbos mokymasis buvo ties starto linija.
O tuos ketverius metus, kol ten gyvenome, vis ieškojome tinkamų būdų užtikrinti vaikams lietuvių kalbos ir istorijos mokymąsi. Man su vyru Mantu lietuvių kalba yra be galo svarbi, vertinga, tad norime, kad mūsų vaikai ją mokėtų kuo puikiausiai, kad sklandžiai dėstytų mintis ir rašytų be klaidų, nes savo kalbą reikia mokėti. Be išlygų.
2019-aisiais persikėlus gyventi į Vieną, labai greitai pradėjome stebėti, kaip anglų kalba (nes mokykloje visus dalykus mokėsi būtent šia kalba) ima viršų, kaip ji yra įmaišoma į lietuviškus sakinius, nors namuose kalbama tik lietuviškai.
Anglų kalba gana paprasta, ja lengviau kalbėti bei rašyti, tad vaikai natūraliai rinkosi, kas jiems lengviau. Bet mes visada turėjome tikslą mokyti savos kalbos, nes mums tai svarbu, o ir norėjosi šiek tiek palengvinti jų dalią, grįžus namo į lietuvišką mokyklą, nes žinia, kad mūsų kalba ne iš lengvųjų su savo gramatikos subtilybėmis.
Šeimoje reikėdavo nuolat priminti, kad kalbame tik lietuviškai, kad stengiamės vengti anglizmų, bet jie vis tiek labai stipriai veržėsi į kasdienę kalbą. Pamenu, net buvau įsteigusį prizą tiems, kurie per dieną neištars nė vieno angliško žodžio. Iššūkis vaikams buvo be galo sudėtingas, nors ir dovanojo tądien visiems daug juoko ir vienas kito šnipinėjimo.
Kaip suradote nuotolinį lietuvių kalbos mokymąsi? Kaip sekėsi vaikams mokytis tokiu būdu?
Mūsų kelias nuotolinės lietuvių kalbos mokyklos link prasidėjo tuo, kad persikrausčius į Vieną, mokykla, kurioje mokėsi mūsų vaikai, žadėjo rasti lietuvių kalbos mokytoją ir įvesti lietuvių kalbos pamokas kaip popamokinę veiklą. Nes labai daug vaikų iš didesnių šalių su populiaresnėmis kalbomis mokydavosi savo kalbų po pamokų, – italų, japonų, kinų ir kt. Vis dėlto mokyklai nepavyko rasti mokytojo, tad likome patys sau. Turėdami mintyje, kad vaikai turės grįžti į lietuviškas mokyklas ir jose privalės mokytis lietuvių kalbos ir lietuviškos istorijos, – turėjome kažką daryti. Tad pripirkau lietuviškų pratybų ir pradėjau mokyti pati, bet buvo gan sudėtinga, nes auginame keturis pametinukus, tad kiekvienam paaiškinti, prieiti, skirti dėmesio, kai ties pratybomis dirbti susėsdavo vienu metu, buvo gana sudėtinga. Bet kažkoks judesys lietuvių kalbos link namuose buvo – įrašinėdavo pratybose praleistas raides, žodžius, rašėme diktantus, kartais sukurpdavo ir nedidelį rašinėlį.
Vis dėlto kitais metais ėmiausi ieškoti mokyklos, pirmiausia radau Ozo mokyklą, bet manęs neįkvėpė tai, ką pamačiau, atrodė per daug statiška, nemodernu, vaikai mokosi itin daug savarankiškai. O man norėjosi lietuviško bendravimo ir gyvo santykio, kalbos paaiškinimo, tad, vos pradėję, jau po savaitės vaikai baigė mokslus šioje nuotolinėje mokykloje.
Tuomet berods internete pamačiau reklamą ar įrašą apie Karalienės Mortos mokyklos lituanistinę mokyklą ir iškart parašiau laišką dėl vaikų priėmimo. Man buvo žinomos mokyklos vertybės, mokymo principai, tad labai norėjome pabandyti. Po tų dvejų metų KMM lituanistinėje mano vaikams taip patiko, kad mums tik grįžus į Lietuvą, jie pasiprašė bandyti įstoti į Karalienės Mortos mokyklą.
Ar į lituanistinę mokyklą užrašėte visus keturis?
Pirmaisiais nuotolinių lietuvių kalbos pamokų metais buvo priimti tik pradinukai, nes buvo mokyklėlės pradžia, formavo klases, neturėjo klasių visiems amžiaus tarpsniams, tad dviem mano vaikams pasisekė, – gavo vietas KMM lituanistinėse klasėse. O du vyresnieji vis dar savarankiškai bandė dirbti su įvairiomis pratybomis, mamos užduotimis ir korepetitorių mokyklomis (šios irgi jiems nepatiko, lyginant su tuo, ką matė per pamokas mokyklėlėje veikiančius jaunesniuosius brolius).
Antraisiais mokslo metais mokėsi jau visi, nors vyriausiai dukrai ir vėl nebuvo tinkamos 7/8 klasės, bet paprašiau, kad tegul bent kažką mokosi su šeštokais,. – vis bus daugiau naudos negu nieko. Ir tada namuose stojo tvarka. Kiekvieną trečiadienio vakarą ir šeštadienio rytą – namuose lietuvių kalba internetu. Būdavo, išskaidome visus į skirtingus kambarius, ir mokosi. Mudviem su vyru net vietos namuose pritrūkdavo, kur prisiglausti per tas kelias valandas, nes kone visi kambariai užimti.
Trečiadieniais po pamokų motyvacijos būdavo mažiau, nes jau pavargę po pagrindinės mokyklos, šeštadieniais būdavo lengviau. Net atostogaudami, jei tik būdavo interneto ryšys, bandydavome jungtis į pamokas. O mokėsi jie ten visko, girdėdavome pamokų nuotrupas ir mums patiko, ką girdėjome. Itin žavėjomės lietuvių kalbos mokytojomis Kotryna ir Kristina, kurios net nuotoliu sugebėdavo išsireikalauti vaikų dėmesio, puikiai valdė laiką ir deleguodavo vaikams užduotis. Vaikai mokėsi taisyklių, kurių mokytųsi įprastoje lietuvių mokykloje, kūrė įvairius perskaitytų lietuviškų knygų pristatymus, susipažindavo su lietuviška kultūra, architektūra, juos pristatydavo, žaisdavo „keliones po Lietuvą“.
Jų pamokose svečiuodavosi lietuvių autoriai tokie kaip T. Dirgėla ar K. Zylė. Istorijos pamokos irgi buvo be galo įdomios. Sėdėdavome su vyru už kadro ir klausydavome, nes ir patys kažko naujo sužinodavome, o ir kursą pasikartodavome.
Jau metus vaikai mokosi lietuvių kalbos čia, Lietuvoje, kaip ir visi vaikai. Džiaugiuosi, kad buvo padėtas geras pagrindas mokantis nuotoliu, kad kalbėjo su lietuviais, kad lavino savo kalbą ieškodami tinkamų žodžių, kad buvo skatinami skaityti lietuviškai. Džiaugiausi, kad bent gramatikos terminus suvoks lietuviškai, išmoks taisyklingai linksniuoti. Kai kurie jų išties padarė didelę. Nors iki šiol kai kuriems vaikams nosinės galininko ir kilmininko linksniuose dar sudėtinga arba minkštumo ženklas, giminių derinimas. Labai tikime savo gimtosios kalbos galia.
Kodėl svarbu mokyti vaikus lietuviškai?
Gyvenant svetur, ją itin lengva paleisti, nurašyti tam, kad „na, juk jie kalba lietuviškai“, „nebėra laiko lietuvių kalbai“, bet mums to negana. Mes abu su vyru savo vaikams norime linkėti švarios, gražios, taisyklingos ir turtingos lietuvių kalbos, kuria kalbėtų su pasididžiavimu ir mokytų kitus. Juk mūsiškai kalba tik apie 3 mln. Žmonių, ir mes vieni iš to nedaugelio!
Lietuviškos tradicijos irgi keliavo kartu su jumis?
Mums svarbios mūsų tradicijos, papročiai, lietuviškos šventės ir kalba. Stengiamės tai diegti ir vaikams. Labai mėgstame švęsti baltiškąsias šventes – Jorę, Rasas, lygiadienius. Rasos, Užgavėnės yra itin mėgstamos mūsų vaikų, jas švenčiame tiek Lietuvoje, tiek ir gyvendami svetur. Svetur viskas tik įdomiau, nes reikia prisitaikyti, susiorganizuoti šventę patiems su kitais šalia gyvenančiais lietuviais.
Pavyzdžiui, Užgavėnes švęsti mes susibūrėme 3 lietuvių šeimos viename kieme ir taip šventėme labai audringai. Visi pasidabinome kaukėmis, prikepėme tradiciškai blynų, konstravome ir deginome Morę, ir net Užgavėnių šokius išmokome ir šokome. Buvo labai smagu! Kadangi šventėme privačiame kieme, tai praeinantys austrai pamodavo ranka, šūkteldavo, kad smagu.
Rasų šventę Vienoje organizuoja lietuvių bendruomenė, ji vyksta irgi uždaroje privačioje teritorijoje, bet ten, būna suguža, ir lenkų, ir baltarusių, ir ukrainiečių. Visų šventės vidurvasarį panašios. Jungdavomės prie švenčių su vainikų pynimais, šaltibarščių konkursais ir šokiais, dainomis. Belgijoje, kurioje gyvenome 6 metus ir gimė mūsų 3 vaikai, lietuvių bendruomenė irgi rengdavo ir iki šiol rengia labai gražias Rasas, su apeigomis ir papročiais.
Gaminate ir tradicinius valgius?
Žinoma, kad gaminame, kaip be jų! Bet tokius iškilmingesnius, kaip, pavyzdžiui, cepelinai, burdavomės draugėn su draugais lietuviais Vienoje, nes jie jau buvo atrinkę, kurios bulvės geriausiai tinka, nes austriškos bulvės – tai ne lietuviškos.
Lietuvoje cepelinai – močiutės rankose, bet ir mes mokame, tik nesusiruošiame. Bet bulviniai blynai, kastinys, šaltibarščiai, kugelis, kepta duona, švilpikai – dažni mūsų virtuvėje.
Galbūt diplomatų vaikai irgi yra savotiški ambasadoriai?
Taip, be abejo, mūsų vaikai buvo Lietuvos ambasadoriai. Ir labai stiprūs. Vaikams pradėjus lankyti tarptautinę mokyklą, labai daug jų draugų klausdavo, ar jie kalba rusiškai. Mus, lietuvius, vis dar dauguma painioja su rusais. Vaikai gana griežtai atsakydavo, kad kalba lietuviškai, tad greitai nebeklausdavo.
Skatinome vaikus daug kalbėti apie Lietuvą, pasakoti apie ją. Mokyklos projektams pagal galimybes rinkdavosi Lietuvos gamtą, miestus.
Tautinio kostiumo dieną eidavo į mokyklą su tautiško ar archeologinio kostiumo detalėmis. Jiems išvykstant, jau jų draugai žinojo, kas yra Lietuva, kur ji yra, pramoko pagrindinių lietuviškų žodžių, keletas jų jau apsilankė ir mūsų šalyje.
Labiausiai vaikai ilgėjosi savo namų, paliktų draugų ir, žinoma, senelių, tetos, pusseserės, nes juos matydavo tik kartą ar du per metus. Gyvenant svetur laikinai, gilūs santykiai greitai nesimezga, jie daugiau paviršutiniški, kurie išvažiavus, tikėtina, kad nunyks, tad visada traukia namo, kur tavo kalba, tavo draugai, tavo mentalitetas.
***
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.07.24.
