Giedrė Kurlinskaitė dvylika metų gyvena Jungtinėje Karalystėje. Jauna, ką tik Lietuvos edukologijos universitetą Vilniuje baigusi mergina svajojo ir šioje šalyje dirbti mokytoja. Pirmasis jos darbas buvo mokyti angliškai kalbančius vaikus, o paskui išsipildė svajonė įkurti ir dirbti lietuviškoje mokykloje. Dabar lituanistinė mokykla „Pupa“ turi net keturis filialus.
Šeima augina 2,4 metų sūnelį Beną. Kaip sekasi jį ir kitus emigrantų vaikus mokyti lietuviškai, kalbamės su Giedre Kurlinskaite.
Giedre, kodėl jūsų – lietuvės ir bosnio – šeimai svarbu, kad vaikai mokėtų gimtąsias tėvų kalbas?
Dar prieš tapdama mama, jau dirbau lietuviškose mokyklose, patys su vyru jas ir įkūrėme – kiekvieną savaitgalį kartu su manimi šiose veiklose dalyvaudavo ir mano vyras. Jis matė mano entuziazmą ir džiaugsmą, kai galėjau realizuoti save dirbdama su vaikučiais. Rajif žinojo, kaip didžiuojuosi savo šaknimis, Lietuvos istorija ir kaip stipriai myliu savo šalį. Mano specialybė – geografijos mokytoja ir licencijuota gidė. Vyras žinojo, kad labai labai myliu vaikus ir šį darbą dievinu. Kadangi pati mokiau kitus vaikus lietuvių kalbos, mums abiem buvo akivaizdu, kad labai norėsiu perduoti lietuvių kalbą ir mūsų sūnui Benui. Mano vyras visiškai suprato, kaip svarbu man tai buvo, ir nuo pat pradžių palaikė šį norą.
Mūsų daugiakalbiui sūnui Benui dar nėra nė pustrečių metukų, o jis jau sugieda beveik visą Lietuvos himną, labai gerai kalba angliškai. Seneliai Londone su Benu bendrauja bosnių/kroatų kalba. Benui prie pusryčių stalo užgiedant Lietuvos himną mano vyras sako: „Įsivaizduoju, kaip tavo širdis dabar džiaugiasi“. Beje, mano vyras pats lankė panašią mokyklą Londone. Prieš 30 metų jo mama veždavo jį, jo brolį ir seserį mokytis bosnių-kroatų kalbos ir kultūros į centrinę Londono dalį net su trimis autobusais. Pasakojo, kad kelionė į vieną pusę trukdavo apie dvi valandas. Mano anytai, kaip mamai, irgi buvo labai svarbu išlaikyti savo kalbą bei kultūrą savo vaikuose. Mano vyras puikiai kalba savo gimtąja kalba.
Kurdama savo lietuviškas mokyklas, klausiau ir vyro patarimo – jis dalinosi idėjomis, veiklomis bei prisiminimais iš savo bosniškos mokyklos Londone laikų.

Esate profesionali mokytoja. Ar viskas pasirodė lengva, kai kalbos reikia mokyti savo vaikelį? Su kuo susidūrėte, apie ką anksčiau nebuvote pagalvojusi?
Žinoma, man, kaip mokytojai, tai buvo ypač svarbu, kad mūsų vaikas kalbėtų lietuviškai. Juk aš esu tarsi mokyklos veidas – mokau kitus vaikus, tai kaip galėčiau neperduoti kalbos savo pačios vaikui? Labai myliu muziką, dažnai dainuoju – tiek besiruošdama pamokoms, tiek atrinkdama mokymo medžiagą. Taigi Benas nuo pat kūdikystės girdėjo daug lietuvių kalbos. Tačiau įdomu tai, kad jo pirmieji žodžiai buvo angliški, – iš labai mėgstamos angliškos dainelės apie autobusą. Mes lankydavomės angliškuose mamyčių klubuose ir dainuodavome su edukatorėmis.
Jis namuose niūniuodavo ir rankytėmis rodydavo, kaip autobuso durys atsidaro ir užsidaro, kartodamas: „open and shut“, nors aš pati tą dainelę buvau išvertusi į lietuvių kalbą, dainuodavau jam lietuviškai. Jis laikėsi savo angliškos versijos. Juk ir ištarti angliškus trumpus žodelius jam buvo daug lengviau – lietuviški žodžiai šios dainelės versijoje buvo daug ilgesni. Atrodo, kad iš pradžių anglų kalba ėmė viršų. Maitindama jį dažnai kartodavau žodį „pienas“, o Benas, kartą išgirdęs tėtį sakant „milk“, šį žodį gal kokį pusmetį kartodavo tik angliškai – nors aš ir po tris kartus kartodavau: taip, „pienas“. Itin svarbu, kokią kalbą vaikas girdi kasdien, nuolat, kiek daug jis jos girdi jau nuo pat kūdikystės. Todėl stengdavausi lietuviškai komentuoti kiekvieną mūsų veiksmą – pasakodavau, kur einame, kad šviečia saulė, ką perkame parduotuvėje, kokios spalvos pravažiuojančios mašinos, labai labai daug dainuodavau – nors jis dar tik tebuvo vos kelių mėnesių, kad tik mažylis kuo daugiau girdėtų lietuvių kalbos.

Kiek laiko jau dirbate lituanistinėje mokyklėlėje?
Šiemet lituanistinėje mokykloje man tai jau penktasis rugsėjis – tie metai prabėgo akimirksniu! Idėja įkurti mokyklą kilo pačioms lietuvėms mamytėms. Per lietuvių draugių susibūrimus aš visada užsiimdavau su jų vaikučiais – kalbindavau juos, žaisdavome kartu. Tuo metu dirbau su britų vaikais. Būtent kelios lietuvės mamytės ir pasiūlė: „O gal sukurtum mūsų vaikams lietuvišką būrelį ar mokyklėlę?“ Žinią apie būsimą mokyklą paskleidėme vietinėse lietuvių grupėse, atsirado tikrai daug norinčiųjų. Dabar „Pupa“ veikia jau 4-iuose skirtinguose rajonuose. Esame įkūrę ir nuotolinį mokyklos skyrių.
Ką pastebite – ar emigrantų šeimoms aktualios tokios mokyklėlės? Kuo motyvuoja tėveliai, kai susisiekia su jumis ir teiraujasi informacijos?
Džiugu matyti, kad tėvai tikrai domisi mūsų veikla. Londone, didžiuliame pasaulio kultūrų mieste, gyvena labai daug mišrių lietuvių šeimų, todėl lietuvių kalbos išlaikymo klausimas joms itin aktualus. Daugelis mano mokinių lanko ir kitų kalbų mokyklas – italų, arabų, prancūzų, ispanų ir kt., dažniausiai abu tėvai stengiasi išlaikyti savo kalbą. Mūsų mokykloje yra šeimų iš viso pasaulio: pavyzdžiui, viena šeima – tėtis lietuvis, mama japonė; kita – tėtis lietuvis, mama iš Ganos, daug lietuvių mamų šeimas yra sukūrusios su italais, ispanais, britais, portugalais, airiais, lenkais.
Džiugu, kad dažnai kreipiasi vis jaunesnių mokinukų tėvai – priimame vaikus jau nuo 2 metukų. Tai pats kalbėjimo ir dainelių „bumas“. Sulaukiu įvairių skambučių, nauji tėveliai kartais guodžiasi ar teisia save, kad ne visada pavyksta išlaikyti lietuvių kalbą daugiakalbio vaiko gyvenime. Aš visada jų išklausau, suteikiu patarimų ir pagalbos. Esu sukūrusi edukacinių priemonių, dainelių, smagių pasisveikinimų, visai neseniai išleidau ir savo knygelių bei pratybų sąsiuvinių specialiai dvikalbiams vaikams, juos galima įsigyti „Amazon“ platformoje, todėl ši priemonė pasiekiama lietuviams visame pasaulyje. Ir viskuo kitu, kuo tik galiu, pasidalinu.
Šiemet labai populiarus ir mūsų mokyklos nuotolinis skyrius – čia su vaikais lietuvių kalbos mokomės virtualiai, per interaktyvius kalbinius žaidimus, su pajudėjimo užduotimis – tikrai smagiai. Su mažesniaisiais vaikais dirbame pasitelkdami daug meninės raiškos priemonių: ir piešiame, ir dainuojame, ir šokame. Svarbiausia, kad viskas vyksta lietuvių kalba. Mūsų buvę mokiniai, kurių šeimos išsikraustė gyventi tolėliau, labai apsidžiaugė, kai atidarėme nuotolinį skyrių. Galime ir toliau auginti vaikų meilę Lietuvai, nes atstumas ja ne problema.
Kas sunkiausia perduodant gimtąją kalbą vaikams?
Manau, kad mamai, gyvenančiai miestelyje, kur nėra lietuvių draugų ir galimybių bendrauti lietuvių kalba, yra labai sunku ją išlaikyti. Bendruomenė yra didelė pagalba ir vaidina svarbų vaidmenį kalbos išlaikyme – be jos tikrai būtų labai sunku. Mišriose šeimose dažniausiai lietuvybės išlaikymo klausimas yra dar opesnis. Kalbant apie gramatinę pusę, mūsų ypatingos abėcėlės raidės – š, ž, č, raidė r, dvibalsiai ir minkštumo ženklas – išmokti jas visas labai svarbu, nes tai leidžia vaikams taisyklingai ir aiškiai tarti žodžius. Įvaldę šiuos pagrindus, galime dirbti toliau: vieni vaikai yra gabesni, kiti galbūt įdeda daugiau darbo, tačiau visi mokosi ir auga, ir lietuvių kalba tobulėja.

Ar jūsų mokyklėlėje tik sėkmės istorijos? Ar buvo atvejų, kai šeimos nuleido rankas ir pasakė, kad jų vaikai neišmoks?
Kol kas dar nesame susidūrę su tokiu atveju, tačiau kartais pasitaiko, kad, pavyzdžiui, rimtas mažasis futbolo mėgėjas labiau nori lankyti futbolo treniruotes šeštadieniais. Tokiais atvejais vaikai su tėveliais ieško kompromiso – pereina į mūsų sekmadieninį mokyklos „Pupa“ skyrių arba pasinaudoja nuotolinės mokyklos galimybėmis. Dažnai vyresni vaikai laikinai sustabdo lietuvių kalbos pamokas dėl artėjančių svarbių egzaminų vidurinėje mokykloje, skirdami daugiau dėmesio pasiruošimui. Džiugu, kad net kelios šeimos šiemet grįžo gyventi į Lietuvą, – padėjau pasiruošti jų vaikams ir, kiek girdžiu, visi Lietuvoje labai laimingi.
Kodėl neužtenka tik mamai ar tėčiui namie pamokyti kalbos?
Kaip tik visai neseniai susipažinau su viena lietuvių šeima. Jų dukra jau paauglė mergina ir lietuviškai kalba labai gerai. Nustebau, kai sužinojau, kad mergina niekada nelankė lietuviškos mokyklos. Pasirodo, jos mama ir tėtis įdėjo labai labai daug pastangų patys – kurdavo personažus, žaidimus, namie įkūrė lietuvišką skaitymo kampelį, net sugalvojo lietuvišką skaitymo fėją-įkvėpėją, vardu Barbora.
Žavėjausi tėvelių pasakojimu ir atsidavimu. Tikrai įmanoma savo atžalą lietuvių kalbos išmokyti ir patiems, bet reikia laiko, pastangų, atsidavimo. Lituanistinė mokykla tikrai padeda eiti lietuvybės keliu.
Mano nuomone, didelę įtaką tam, kad vaikai norėtų mokytis kalbos, turi bendrumo jausmas. Įsivaizduokite, kai naujas mokinys, atvykęs iš miestelio, kur tik jo mama kalba lietuviškai, įžengia į klasę ir pamato bent 20 vaikų, kurie dainuoja, kalba ir bendrauja lietuviškai. Šis suvokimo jausmas – kad yra tiek daug vaikų, kurie kalba lietuviškai arba stengiasi išmokti šią kalbą, – yra labai motyvuojantis. Be to, mes mokomės ne tik kalbos, bet ir istorijos, geografijos, kultūros tradicijų bei muzikos. Švenčiame daug tradicinių švenčių – Kalėdas, Užgavėnes, Rasų šventę, Velykas, Kaziuko mugę ir kt. Kai kurie vaikai patiria šias lietuviškas, tradicines šventes pirmą kartą gyvenime.
Tėveliams irgi labai patinka šios šventės, nes jos suburia juos kartu. Malonu stebėti augančias draugystes, bendrus vaikučių gimtadienius ar net bendras keliones – visas šias draugystes jiems dovanoja lietuviška mokyklėlė.

Kokių dabar naujų metodikų yra mokant kalbų, ką jūs taikote „Pupoje“ׅ?
Jau tris vasaras skiriu savo profesiniam tobulėjimui – studijuoju, mokausi ir dalyvauju specializuotose studijose, skirtose lituanistinių mokyklų mokytojams iš viso pasaulio. Šią vasarą studijavau Klaipėdos universitete, o prieš tai dvi vasaras praleidau Vytauto Didžiojo universitete. Semiuosi naujų žinių iš puikių dėstytojų, nuo logopedinių ir liežuvio pratimų iki smagių interaktyvių žaidimų kūrimo paaugliams. Pagrindinis mano metodas – meilė! Vaikai labai jaučia žmones. Pas mus jie jaučiasi mylimi – visuomet skiriame laiko apsikabinimams, išklausome vaikų savaitės įspūdžius. Pamokas pradedame nuo mano pagaminto nuotaikų laikroduko. Vaikai papasakoja, kaip šiandien jaučiasi, ir pasako, kodėl.
Ši metodika padeda prakalbinti vaikus. Nors turime daug įvairių metodų, visuomet sakau, kad muzika, dainos ir ritmika yra nuostabus būdas išmokti kalbos.
Dainos lavina tartį, o ritmas padeda įsiminti žodžius. Matau, kaip vaikai, žaisdami, užsivedę per pertraukas, dainuoja lietuviškas daineles, – nors kartais ir ne visai aiškiai ištaria žodžius, tačiau svarbu, kad tai daro lietuviškai.
Pradėjome naudoti ir lietuviškai įgarsintas žodyno korteles, kurios vaikams labai patinka. Pasitelkiame ir dramos elementus – vaidiname situacijas, štai, kai mokėmės apie knygnešius, vaikai patys bandė nešti knygų prikrautus maišus, „patyrė“ knygnešio dalią; kalbėdami apie Vasario 16-ąją, kūrėme Nepriklausomybės pasirašymo aktą ir jį pasirašėme su klasės draugais. Klasėje turime personažų, pvz. Pingviną Petrą, kuris kiekvieną savaitę apsilanko vis kito vaiko namuose, – vaikai fotografuoja, aprašo savo nuotykius kartu: keliauja į parką, į kiną, kartu pusryčiauja ir pan. Grįžę į klasę nekantrauja papasakoti savo savaitės nuotykius su personažu. Atliekame eksperimentus, gaminame, lipdome ir kuriame bendrus projektus. Su mažaisiais daug dėmesio skiriame smulkiajai motorikai. Be to, labai daug dainuojame, atliekame judesio daineles ir vaidiname – pavyzdžiui, rauname ropę ir mokomės šeimos narių pavadinimų vaidinimo metu.

Papasakokite apie keturias „Pupas“ – keturis filialus. Kiek iš viso Londono vaikučių mokote?
Mūsų mokyklos yra įsikūrusios trijose skirtingose grafystėse. Viena mokykla yra Vakarų Sasekso grafystėje, Crawley mieste, kur su mokiniais susitinkame trečiadieniais po angliškos mokyklos. Surrey grafystėje mūsų mokyklos veikia Suttono ir Kingston upon Thames (Kingstonas prie Temzės) rajonuose – tai pietvakarinė Londono dalis. Sutton mokykloje – kiek piečiau, vaikai susitinka pirmadieniais, o Kingston upon Thames – šeštadieniais. Turime ir vieną skyrių arčiau Londono centro, Wimbledon/Wandsworth rajone, kur dirbame sekmadieniais. Nuotolinėje mokykloje vaikų skaičius nuolat auga – šiuo metu patiriame registracijos bumą ir atliekame kalbos lygio nustatymo testus. Manau, kad šį trimestrą turėsime apie 170 mokinių.
Ar vaikai gauna namų darbų?
Priklausomai nuo situacijos ar pamokos temos, jei ruošiamės renginiui ar koncertui, vaikai mokosi eilėraščių ir dainų. Kartais namuose padirba pratybų sąsiuviniuose, kartais tenka ir rimtesnį projektą sukurti ir pristatyti prieš klasę. Tačiau niekada neverčiame jų atlikti per daug namų darbų – vaikai dažniausiai ir taip labai stengiasi. Mėgstamiausia jų veikla namuose – tai mano sukurti interaktyvūs žaidimai.

Kokia jūsų komanda, ar visos pedagogės, ar dirba ir mamos, kurioms aktualu mokyti vaikus?
Džiaugiamės, kad pavyksta rasti mokytojų, turinčių pedagogo kvalifikaciją. Pavyzdžiui, mūsų mokytoja Vilma dešimt metų dirbo Lietuvoje pradinio ugdymo mokytoja. Nuostabi, labai vaikų mylima pedagogė. Esame labai dėkingi, kad mūsų mokytojos, neturinčios šios kvalifikacijos, turi galimybę studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose ir ją įgyti. Mūsų mokytoja Lina šiuo metu naudojasi šia galimybe ir jau įsibėgėjo jos trejų metų bakalauro studijos.
Šaunu, kad dirbdamos mokykloje, mūsų mokytojos atskleidžia ir daugiau savo talentų. Pavyzdžiui, mūsų mokytoja Inga yra populiaraus portalo „Liežuvėlio mokyklėlė“ steigėja – ji kuria edukacines priemones, skaitymo korteles ir net sukūrė „Skaitymo kopėtėlių“ metodą. Mūsų mokytoja Ernesta darbo dienomis yra kompanijos filialo vadovė, ji kalba net septyniomis kalbomis, viena iš jų – japonų kalba! Savaitgaliais ji – be galo šilta ir empatiška mokytoja mūsų mokykloje. Kai kurios mokytojos dirba daugiau valandų ir ruošia pamokų planus, o jų asistentės dažnai yra vaikų mamos – moterys ir merginos, kurias pastebiu bendruose renginiuose.
Matau, kaip jos elgiasi su vaikais, juos užima ir padeda jiems, todėl tokius žmones visuomet mielai kviečiu prisijungti prie kolektyvo. Turime ir meno, ir muzikos sričių atstovų. Labai didžiuojuosi savo mokyklos mokytojomis – jauniausiai asistentei Emai yra 16 metų, o vyriausiajai mokytojai – 63-eji. Tai nuostabios moterys, su kuriomis dalinamės tiek džiaugsmais, tiek vargais. Ir šventes švenčiame kartu, ir paguodžiame vienos kitas sunkiais momentais.
Mano vyras mokykloje irgi labai mylimas ir vaikų, ir tėvelių, ir mokytojų. Jau pramokęs lietuvių kalbos, ir kokį juokelį lietuviškai pasako, pralinksmina kolektyvą. Jo specialybė – sporto srities atstovas, veda ir užsiėmimus šeimoms, todėl puikiai išmano darbo su mažaisiais subtilybes. Yra toks angliškas posakis – „It takes a village to raise a child“ („Reikia viso miestelio, kad užaugintum vaiką“). Mes su kolektyvu sakome, kad esame tas „miestelis“ viena kitai. Emigracijoje vienišumo jausmas nėra retas svečias. Lietuviška mokykla tampa tarsi židiniu – šiltu, jaukiu, artimu ir savu. Reikia tik čia ateiti ir pabandyti. Suburti šaunų kolektyvą iššūkių nebuvo. Suvokus, kiek daug meilės tau dovanoja vaikai, supranti, kad darbo mokykloje net neišeina vadinti darbu. Čia gera. Čia kartu su savo vaikais augame ir mes – mokytojos, mamos.

Ką pasakytumėte šeimoms, kurios mano, kad važiuoti į lituanistinę mokyklėlę – didelis vargas, atima daug laiko?
Tai tikrai nėra vargas. Greičiau tai – gražios kelionės pradžia ne tik jūsų vaikui, bet ir jums. Čia rasite draugų, bendraminčių, tautiečių, su kuriais kartu žengsite šiuo nuostabiu keliu.
Kas jus pačią labiausiai džiugina šiame darbe?
Vienareikšmiškai – meilė. Meilė, kurią dovanoju vaikams, ir meilė, kurią gaunu iš jų, ir kurios gaunu labai labai daug. Džiaugiuosi, kad galiu padėti jiems augti. Gal po kokių dvidešimt metų jie prisimins tą tokią entuziastingą, Lietuvą labai mylėjusią mokytoją Giedrę iš Londono, – kad ji buvo, kad juos mokė, kaip ji juos įkvėpė, kaip guodė, kaip kažkada juos vedė eiti lietuvybės keliu.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.09.20.