Knygos „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“ autorė Loreta Vilkytė sako:
„Dvikalbystė buvo aktuali man pačiai. Anglijoje gimė sūnus, su kuriuo troškau kalbėti gimtąja kalba. Taip ir dariau.
Tačiau netrukus pastebėjau, kad sūnus vis tiek, prašydamas paduoti kokį daiktą, prašo jo anglų kalba. Greitai sumečiau, kad lietuviškas to žodžio atitikmuo yra daug ilgesnis, daugiaskiemenis, o anglų kalba – vienskiemenis. Cat – katytė, cup – puodukas ir pan. Supratau, kad gimtosios kalbos erdvę reikia plėsti…
Mančesteryje sutikau nuostabių mamyčių iš Lietuvos, kurioms irgi atrodė, jog neužtenka tik namų aplinkoje girdėti gimtąją kalbą, kad vaikai ja laisvai kalbėtų. Taip susibūrėme į Mažųjų klubą (Mačesterio lietuvių socialiniame klube) kuriame dainavome, sekėme vaikams pasakas, organizavome kalendorines šventes ir vaikų gimtadienius. Šiame klube ir dabar sėkmingai renkasi mamos su mažyliais.
Sudėlioti patirtį į leidinuką kilo mintis rašant disertaciją apie dvikalbystę. Bendraudama su šeimomis aiškiai jutau informacijos trūkumą apie dvikalbystę emigracijoje, kuri būtų pateikta lietuvių kalba ir atsakytų į dažniausiai kylančius klausimus.
Knyga remiasi tikromis emigravusių šeimų (mano irgi) patirtimis. Mamytės savanoriškai sutiko atskleisti savo išgyvenimus, rūpesčius ir džiaugsmus, su kuriais jos susidūrė augindamos dvikalbius vaikučius. Mūsų visų patirtis papildyta mokslinių straipsnių, knygų bei tyrimų apžvalga.
Įsitikinau, kad dvikalbystė tikrai netrukdo vaiko raidai. Ji tik plečia galimybių ribas, spartina pažintinę smegenų funkcijos dalį ir tikrai atneša daug džiaugsmo visai šeimai. Beje, tobula dvikalbystė neįmanoma be tėvų pastangų: vaiko mokymo skaityti, rašyti, mąstyti gimtąja kalba.
Dvikalbystė neturi jokių neigiamų pusių, tik tam tikri nesklandumai gali trikdyti jos raidą. Pavyzdžiui, jei tėvai su vaiku kalbės maišydami abi kalbas, jų vaikui bus sunkiau atskirti vieną kalbą nuo kitos. Tai gali pristabdyti abiejų kalbų vystymąsį.
Pati dvikalbystė tikrai nestabdo vaiko vystymosi. Tai įgyta vertybė, kuria vaikas naudojasi ir naudosis visą gyvenimą – kaip muzikantas muzikos “. instrumentu: tuomet, kai jam reikia ar reikės, ten, kur tos kalbos bus reikalingos.
Nėra jokių įrodymų, teigiančių, kad dėl dvikalbystės vėliau pradėjęs šnekėti vaikas būtų nepasivijęs savo bendraamžių
Mažyliai, augantys keliakalbėje aplinkoje, greitai susigaudo kada, su kuo, kuria kalba kalbėti. Kai kada augimas dvikalbėje aplinkoje gali sukelti sumaištį bendraujant ar skatinti uždarumo, atsiskyrimo jausmus. Tačiau tokius jausmus gali patirti ir vienakalbiai vaikai visai dėl kitų, su dvikalbyste nesusijusių priežasčių. Anot profesorės Lilly Fillmore, vaiko įgimtas temperamentas gali turėti įtakos vėlyvesnei vaikų kalbėjimo pradžiai.
Pavyzdžiui, lėto ir uždaro būdo vaiko, kuris iš esmės linkęs mažiau bendrauti, žodynas plėtosis šiek tiek lėčiau. Jis mažiau kalbės, nes dėl įgimto arba įgyto kuklumo neturės galimybės dažniau praktiškai vartoti tą kalbą negu jo ekstravertai bendraamžiai. Tačiau gali būti, kad jo rašysena ir gramatinė sakinių sandara bus daugiau išlavėjusi negu šnekamoji kalba, kuriai tobulėti reikalingi praktiniai įgūdžiai socialinėje aplinkoje. Bet kuriuo atveju manyti, kad temperamentas gali būti kliuvinys dvikalbystei vystytis, yra neteisinga. Bet kurio temperamento vaikai geba išmokti savo pirmąją kalbą ankstyvoje vaikystėje, jeigu su jais užsiimama, bendraujama, žaidžiama.
Taigi vėlyvesnis kalbų išmokimas gali būti dalis dvikalbystės vystymosi proceso, tačiau tai tik laikinas, jokios žalos nedarantis veiksnys.
Iki trejų metų mano vaikas nekalbėjo visai, jokia kalba. Taip, buvo labai neramu, dabar kalba tiek, kad beveik reikėtų ir stabdyti.
(Lina, 29 m.)
Pagal statistiką, nuo 5 iki 10 procentų visų vaikų, nesvarbu, ar jie vienakalbiai ar dvikalbiai, pradeda kalbėti šiek tiek vėliau. Tokia situacija gali būti lemta socialinės, kalbinės arba emocinės vaiko atskirties, įvairių ligų, temperamento. Nėra jokių įrodymų, teigiančių, kad dėl dvikalbystės vėliau pradėjęs kalbėti vaikas būtų nepasivijęs savo bendraamžių kurioje nors srityje. Dar įdomiau. To paties dvikalbystės vystymosi proceso dalis gali būti ankstyvas dvikalbių kalbėjimas abiem kalbomis, maloniai stebinantis tėvus ir aplinkinius.
Antrąjį savo gimtadienį Vanesa šventė kalbėdama, buvo įvairių tautybių svečių. Ji ne pavienius žodelius dėliojo, ji pilnais sakinukais kalbėjo: „Tėveli, kada degsim žvakutes, tėveli, kada valgysim tortą, čia mano dovanos, reikia pažiūrėti.“
(Loreta, 44 m.)
Jokiu būdu nereikia skubėti lyginti dvikalbių su kitais vaikais, lenktyniauti ar išgyventi, kad jūsų vaikui jau dveji metai, o jis dar nekalba. Kiekvieno vaiko lingvistinė kelionė yra individuali, reikalaujanti pagarbos bei tėvų globos. Be abejo, jei neramumo jausmas tėvų neapleidžia, reikia kreiptis į specialistą.
Būna ir taip, kad tėvai mano, jog dvejų metų vaikas dar nekalba dėl to, kad gyvena dvikalbėjė aplinkoje, o iš tikrųjų jis gali turėti įgimtą klausos sutrikimą. Kalbų vystymąsi reikia stebėti, neverta priimti sprendimų be specialistų patarimų. Pavyzdžiui, nereikėtų spręsti be logopedo, išmanančio dvikalbystės vystymosi procesus, kad dvikalbystė trukdo vaikui aiškiau kalbėti ar įsiminti daugiau žodžių. Ši nuostata neturi jokių patvirtinančių įrodymų. Ir vis dėlto, jeigu tėvai nusprendė atsisakyti vienos, jų manymu, nereikalingos kalbos, manydami, kad vaikas daugiau ir aiškiau kalbės kita kalba, jau netrukus pajus naudą: jiems nebereikės „terliotis“ su dviem kalbomis.
Anot profesorės Diane Ackerman, žmogaus smegenų dalis, Broca centras, ankstyvoje vaikystėje vienodai, lyg kempinė, sugeria tiek garsų, kiek vaikas girdi. Nesvarbu, į kiek ir kokias kalbas tie garsai susiskirstys vėliau. Naujausi kompiuteriniai smegenų veiklos tyrimai (MRI) rodo, kad panaikinus vieną kalbą, smegenų veikla nesustiprėja kitos kalbos atžvilgiu, lieka tik neišnaudotos smegenų veiklos galimybės. Logopedės Daivos Dočkienės teigimu, sklandi kalba priklauso nuo trijų pagrindinių smegenų centrų, kuriuose koordinuotai veikia balso aparatas, sukuriantis tolygų kalbos garsų srautą. Vadinasi, kalbos problemos dažniausiai sparčiai nyksta vaikui augant, suaktyvinus jo kalbinę aplinką, o ne atėmus vieną iš kalbų. Jei vaikas įtartinai ilgai nerodo noro kalbėti, arba pajutome, kad jo žodynas plečiasi labai lėtai, pabandykime suaktyvinti savo veiklą.
Štai keli patarimai.
- Pasistenkime su vaiku kalbėti dažniau, ilgiau, vaizdingiau.
- Į pokalbius įtraukime vaizdines priemones, kūno kalbą, veido mimiką, skatinkime jį šnekėti arba tiesiog emocionaliai komunikuoti.
- Kalbėdami naudokime visus mažylio amžių atitinkančius žaidimus.
- Pasidalykime savo nerimu su artimais draugais. Pasidomėkime, ar neturime pažįstamų, išgyvenančių ar išgyvenusių panašią situaciją.
- Apsilankykime pas specialistą: pediatrą arba logopedą. Būtinai pasidomėkime, ar jis turi patirties su dvikalbiais vaikais.
- Įvertinkime savo lūkesčius ir iš naujo pasidomėkime dvikalbystės vystymosi ypatumais.
- Vaikui pradėjus eiti į mokyklą, neskubėkime jo apkrauti skaitymo ir rašymo užduotimis, nes vėliau vystantis kalbėjimo įgūdžiams dažnai vėluoja ir fonologinis garsų įsisąmoninimas.
- Dėl neiškaus tarimo, mikčiojimo, neištariamų kai kurių raidžių bei garsų nekaltinkime dvikalbystės. Stebėkime situaciją, o nerimui nepraėjus, ieškokime specialisto.
- Elkimės taip, kad mažylis nepajustų jokio nerimo ir nepradėtų galvoti, jog jo kalbėsenai ar bendravimui kažkas atsitiko. Tai gali paveikti jo emocinį stabilumą.
- Nepereikime prie vienos kalbos vartojimo strategijos.
Dvikalbiams vaikams tenka išmokti ne tik po du žodžius kiekvienam naujam objektui, bet ir susikurti dvigubą suvokimą supantiems veiksmams apibūdinti, o vėliau ir mintims išreikšti. Dar daugiau, jiems reikia įsisąmoninti dvi skirtingas kalbines struktūras, kultūrinius, socialinius skirtumus, dvigubą, o dažnai ir keliagubą identitetą. Tai labai sudėtinga, todėl naivu būtų tikėti, kad įmanoma visa tai pasiekti be jokių įsipareigojimų arba tiesiog vienu metu. Suvokdami didelį vaikų darbą įsisąmoninant dvikalbystę, galime pasidžiaugti, kad vaikai dar neužimti mintimis, kaip duonai užsidirbti. Jie atviri kalboms ir vos gimę jau yra pasiruošę jas priimti. Mūsų, tėvų, pareiga supratingai, su meile tas kalbas perduoti.
Grįždami iš darželio dainuojame vis kitą dainelę, autobuse seku pasakas, rodau vaizdus pro langą, apibūdinu aplinkinius žmones, stengiuosi, kad ta kalba būtų jam artima ir gatvėje, ir parke, ir autobuse, visur, ne tik namie.
(Simona, 29 m.)
Sėdime traukinyje, važiuojame namo. Aronas kad uždainavo (2,5 m.) „Šiaudų batai, šakaliniai padai…“ Liaudiška dainelė, aš specialiai jo nemokiau. „Mažylių klube“ girdėdavo, kaip mes, mamos, jiems traukdavome susirinkusios.
(Liana, 34 m.)
Tiek bendraujant, tiek stebint žaidžiančius vaikus, tėveliams lengva išgirsti, kad vienus garsus vaikai ištaria raiškiau, o kitus blankiau. Garsai, kuriuos vaikas nuo gimimo savo aplinkoje girdėjo rečiau, vėliau yra sunkiau ištariami, nes, kaip jau žinome, tik ankstyvoje vaikystėje žmogaus smegenys yra tokios lanksčios, kad kaip kempinė sugeria viską, kas girdima. Susirašius ant lapelio neištariamus garsus, galima pasimokyti juos tarti įtraukiant žodžius su tais garsais į kasdienį pokalbį, sugalvotą pasakėlę arba kartu žaidžiamą kokį nors žaidimą, pavyzdžiui, kas pirmas tris kartus pasakys „katytė gaudo pelytę“ (jei netaisyklingai tariami K ar L garsai) – prizas – mamytės bučinukas! Būkite budrūs: kalbų specialistai tarimą rekomenduoja taisyti tik per žaidimus, nepataria akcentuoti vaikams, kad jie neištaria kokio garso. Pavyzdžiui, vaikas sužinojęs, arba, dar tiksliau, pajutęs, kad daro klaidų, pats bijos arba gėdysis kalbėti. O tai gali kuriam laikui paveikti kalbos raidos procesą. Nėra teisinga reikalauti iš vaiko kalbėti be gramatinių klaidų. Pastarosios ištaisomos laikui bėgant: maži vaikai gramatikos mokosi girdėdami, jeigu reikiamo žodžio dar neišgirdo arba neįsiminė, gali jo nežinoti arba susigalvoti patys. Jie gali sugalvoti, ir kada bei kokią galūnę žodyje taikyti, arba priskirti daiktą visai ne tai giminei.
Taigi, nors ir nėra jokių įrodymų, teigiančių, kad dėl trumpalaikio kalbos sutrikimo vėliau pradėjęs kalbėti vaikas būtų nepasivijęs savo bendraamžių, specialisto patarimas yra pirmoji pagalba susidūrus su problema.
„Mamos žurnalas“
