Šios skaitytojos žindymo patirtis tokia: ypač sunki pradžia ir visiškai sėkminga pabaiga. Ir dar vienas įrodymas, kad visada spėsite nuleisti rankas. Todėl dar kol kas to nedarykite.
**
Anksčiau maniau, kad mano žindymo patirties kitaip kaip sėkminga ir nepavadinsi. Juk tai buvo nerealus, neįtikėtinas, neįmanomas laimėjimas. Bet skaitant kitų mamų istorijas, tokias panašias į manąją, vis dažniau ji man vaizduojasi, kaip nesibaigiantis bėgimas su kliūtimis. Finišo tiesė liko kažkur praeity, tiesą sakant, visai ir nepamenu, kaip ją kirtau. Tik įkyrios aplinkinių pastabos verčia kartais gręžiotis, kiekvienąsyk vis su nuostaba „Kiek gi daug jau nueita!“
**
Žindyti teko visur: svečiuose, poliklinikoje, bibliotekoje, prekybos centrų mamų kambariuose, parke ant suoliuko, viešajame transporte, registrų centro tualete, kapinėse ir bažnyčioje. Tikriausiai bendravusiems su manimi tuo sunkiuoju laikotarpiu buvo iškilęs klausimas, koks varžtelis man buvo galvoje atsisukęs ar koks krumpliaratis nusidėvėjęs, kad lyg beprotė visą dieną tik žindydavau ir žindydavau. O gal man reikėjo specialistų pagalbos? Gavau ir ją, ir mielai dalinuosi su besidominčiais.
***
„Nieko ten nėra, kabo kaip skudurėliai!“ – konstatavo gimdymo namų sesutė, dalykiškai neplautomis rankomis apčiupinėjusi mano krūtis. Ligoninė palanki naujagimiams, bet ne jų mamoms. Bet ir tiems – su išlygomis. Po operacijos sūnelio man nepaliko ir neatnešė paprašius, argumentavę tuo, jog dėl anestezijos poveikio negaliu sulenkti kojų. Kai nesutikau atiduoti nakčiai, jaučiausi lyg asmeniškai įžeidusi jo pasiimti atėjusią darbuotoją.
Žinoma, įvairūs tyrimai bei vizitacijos irgi buvo atliekami personalui patogiu metu ir jau čia tobulai veikė Merfio dėsniai – vos tik nusikamavęs tuščią krūtį bežįsdamas kūdikis užsnūsdavo, būtinai atlėkdavo įsiaudrinusi seselė liepianti nedelsiant žadinti, nurengti ir paskui gerą pusvalandį su nuogu verkiančiu mažyliu laukti gydytojos. Šiukštu ne lovoje, o prie vystymo staliuko. Kai mažajam piliečiui pradėjo dideliais tempais kristi svoris (per pirmas tris paras nukrito apie 15 proc. kūno svorio, kai leidžiama iki 10 proc.), supratau, kad natūraliai maitindamiesi mes galime ilgam laikui tapti gimdymo namų įkaitais.
Koridorių labirinte susiradusi sesučių punktą paprašiau pašildyti mišinuką ir nuo tos dienos primaitindavau mažąjį taurele.
***
Taurelė liko mūsų gerąja drauge dar keliems mėnesiams, nors iš tiesų tokiam primaitinimo būdui mažai kas pritarė. Medikai ir vyresnioji karta rekomendavo mesti žaidimus ir atskleisti mažyliui buteliuko egzistavimą. Žindymo konsultantės, žinoma, pripažino taurelės pranašumą, bet nepamiršdavo pridurti, jog kad ir ką jaustų tėvai, kūdikio verksmas nebūtinai reiškia alkį.
Greičiausiai ir visai ne alkį, o vakarinį nuovargį, skaudantį pilvuką arba tiesiog dėmesio troškimą. Reikia tik įsiklausyti į kūdikio poreikius. Išlaukti, kol pieno gamyba susireguliuos. Tačiau kiekvieną vakarą vyras standžiai suvystydavo sūnelį ir prilaikydamas palutę po smakriuku bandydavo jam sugirdyti tuos kelis pieno lašus, kuriuos pavykdavo pritraukti pientraukiu.
Daug pieno niekada nesu pritraukusi, nes dienomis sūnus žįsdavo kas 40 minučių (20 minučių žįsdavo ir tiek pat ilsėdavosi). Vėliau ateidavo eilė mišinukui. Po to prasidėdavo mano laimės valandos – galėdavau porą valandų skirti sau, kol sūnelis pavalgęs miegodavo.
Dažniausiai, jei sapnų karalystė manęs neįsiurbdavo, tą laiką skirdavau vyresnėliui. Buvau jį apleidusi per tą žindymo piką. Viena ranka dėliodavau su juo lego, o kitoje rankoje – prie krūties prigludęs mažylis. Tokiu pat būdu piešdavome, vartydavome knygeles, kartu keliaudavom į darželį, parkus ar žaidimų aikšteles. Tačiau visą tą laiką aš buvau labiau „mažojo brolio“ negu jo; ir visas mūsų gyvenimas sukosi aplink „mažąjį brolį“ ir jo sparčiai vieną kitą keičiančius esminius poreikius.
***
Grįžus namo mažojo svoris daugiau nebekrito, o priauginėjo po 300-500 g per mėnesį. Dėkingomis akimis žvelgiau į mūsų vaikų gydytoją, spėliodama, kada ji pradės priekaištauti dėl per mažo prieaugio. Beje, didžiausią svorio pokytį (virš kilogramo) sūnus patyrė pradėjus primaitinti jį kitu maistu. Tai nutiko, kai jam buvo 8 mėn. ir iš dalies patvirtino mūsų prielaidą, jog su mamos pienu jis negavo tiek maistingųjų medžiagų, kiek jam reikėjo.
***
Kai sūnui suėjo trys mėnesiai, jau buvome atsisveikinę su taurele, palaipsniui mažinome mišinuko dalį, pakeisdami jį MP.
Džiaugiausi, kad yra žindymo konsultantės, iš kurių gavau palaikymą bei informacijos, kaip išsaugoti savo pieną. Džiaugiausi vaikų gydytoja, kuri tuo metu man atrodė lyg skydas nuo visų kitų daktarų, pas kuriuos siunčiami svorio nepriaugantys naujagimiai. Tačiau tvirčiausias dalykas, į kurį galėjau atsiremti visuose šiuose virsmuose, buvo aiškus vidinis žinojimas, suvokimas, jog taip turi būti ir tai turi tęstis.
***
Mano sūneliui tuoj 2 metai ir jis iki šiol gauna mamos pieno. Daug kartų per dieną, pagal poreikį, tačiau ne viešose vietose, nes toji aplinka nepalanki žindymui. Jis beveik neserga, auga stiprus ir smalsus.
Sunki žindymo pradžia beveik užsimiršo ir iškyla mintyse tik skaitant ar klausantis kitų žindymo istorijų.
Tuomet pagalvoju: kas gi man buvo ne taip, kad žindymas taip ilgai nesusitvarkė, nė iš tolo nepriminė knyginio. Juk maitinau beveik pusę paros laiko.
Bandžiau po truputį ilginti pertraukas, tačiau kūdikis prie ilgesnių tarpų tarp maitinimų taip ir nepriprato. Sulaukdavau klausimų, gal jis nežinda, o tik kramto ar čiulpia arba netaisyklingai apžioja spenelį? Tačiau matydama kaip juda jo ausytės, skaičiuodama gurkšnelius, vis įsitikindavau, jog pienas pakliūna į jo gerklytę (tai patvirtino ir gimdymo namų neonatologai). Keisčiausia, kad visą tą laiką neturėjau jokių bėdų su „pieno fabriku“ – nei nukramtytų spenelių, nei uždegimų.
Mama
„Mamos žurnalas“
