Pasakoja 3 vaikų mama Lina.
Pirmas vaikas: pieno turėjau per daug
Pradėsiu pasakojimą nuo to, kad ir man iš pradžių nebuvo viskas sklandu. Kai gimė pirmasis vaikas, visą parą jis beveik pramiegojo, retkarčiais prabusdamas ir nulaižydamas (būtent) kelis išspausto priešpienio lašelius. O antrąją parą susigaudė esąs laaabai alkanas ir ėmė žįsti beveik ištisai.
Tad kitą naktį pabudau pieno baloje, o krūtų dydis mane šokiravo. Jei kitoms problema – pieno trūkumas, tai manoji buvo – nevaldomas pieno perteklius. Su vyru juokavome, kad mažasis užsisakė tiek maisto, kad nevalioja suvalgyti. Kokius tris mėnesius vaikščiojau apsikaišius marliukais, kuriuos reikėjo nuolat keisti. Maitinant iš vienos krūties, iš kitos bėgo fontanais. Sūnus valgydamas kartais, rodos, net nežindo, o tik rijo, pieno perteklių leisdamas per lūpų kamputį.
Tai tokios buvo problemos, kurios ir tada, ir dabar kelia šypseną.
Teorinis pasirengimas žindyti
Mane pačią mama maitino tiems laikams stebuklingai ilgai – iki vienerių metų. Tad buvau įsitikinusi, kad maitinsiu ir aš. Tai buvo pirmasis postūmis. O tikrą perversmą padarė atsitiktinai į rankas pakliuvusi Šeilos Kipli knyga apie žindymą. Nenusprendžiau maitinti vienerius, dvejus ar trejus metus. Žindymas – tai tiesiog vienintelis geriausias vaiko maitinimo būdas, natūrali nėštumo tąsa, ir tiek.
Be to, žindyti labai pigu. Kaip ir naudoti vystykliukus vietoje sauskelnių, virti košeles iš savo išaugintų daržovių. Daugelis tėvų dejuoja, kad vaikus auginti – brangus malonumas, štai gimė kūdikis – ir kiek jam reikia nupirkti brangių daiktų. Ir perka nemąstydami. Brangų vežimėlį, nors vaikui daug jaukiau vaiknešėlyje, būtinai lovytę su užuolaidėlėmis, nors vaikutis daug mieliau glaustųsi prie mamos ir tėčio, brangių žaisliukų, nors bet kuris ūgtelėjęs vaikis mieliau keptų su mama sausainius užuot žeidęs su brangiu žaislu. Dar būsimi tėveliai įsimeta į pirkinių krepšelį gražutėlių buteliukų ir spalvingų žindukų, na ir mišinio pakelį su dailiu piešinėliu (dėl visa ko), taip programuodami save žindymo nesėkmei.
O iš tiesų kūdikį auginti visai nebrangu ir be galo malonu. Tik reikia klausyti širdies ir nuojautos.
Nujunkymai
Sūnus pienelio atsisakė visai paprastai – aš ėmiau lauktis. O visų nėštumų pradžioje mane labai pykina, nieko negaliu valgyti, teko ir ligoninėje pagulėti. Kelias savaites nevalgius pienas ir dingo.
Nusipirkome puodelį specialiai karvutės pienui, ir prasidėjo naujas etapas.
Antrąjį vaikelį maitinau krūtimi 4 metus. O atsisveikinti su pieneliu irgi nebuvo sudėtinga – taip jau susiklostė, kad buvo karšta vasara, o karštis pieno gamybą labai silpnina. Be to, planavome trečią vaikelį. Dukrytė labai norėjo sesutės, tad sutarėme pienelį palikti jai. Teisybę pasakius, ta sesutė dar ilgokai buvo tik mintyse. Man po 8 metų nėštumo-žindymo-nėštumo-žindymo norėjosi pertraukėlės. Gal ne tiek norėjosi, kiek žinojau, kad reikėtų. Nors sveikata to ir nerodė.
Gimus trečiajam vaikeliui, maitinu ir vėl. Kiek ruošiuosi maitinti? Nei vaikų gimimo, nei jų auginimo nebandžiau suplanuot tiksliai – kaip matematikos uždavinio ar pirkinių sąrašo. Dabar tų vakarinių pienelio lašų jau nelabai ir žindymu pavadinsi, liko tik maloni apeigėlė prieš miegą.
Ar lengva nujunkyti, kai vaikui 3 ar 4 metai? Juk turbūt nė vienai nekyla mintis atpratinti vyrą nuo naktinio užkandžiavimo, vis anksčiau užrakinant virtuvę? O savo vaiką kažkodėl bandome taip dresuoti ir kalbame kaip apie normalų dalyką. Manau, kad natūraliai prasidėjęs dalykas turi ir baigtis natūraliai. Savaime ateina laikas, kai pieno ima mažėti, o vaiko poreikis žįsti silpnėja. Nė karto nebandžiau atimti iš vaikų pieno, net negrasinau, kad galiu nebeduoti, tad jie to ir nebijojo, o atėjus laikui viskas įvyksta savaime.
Kodėl ilgas maitinimas gerai
Nesame visiški natūralistai, bet natūralumas mums svarbu. Pasirinkome auginti vaikus beveik be sauskelnių, maitinti ne iš stiklainiukų ir mišinių pakelių. Antibiotikais gydomės tik būtiniausiu atveju, tad maitinimas krūtimi kaip ir savaime suprantamas. Manau, kad vaiko sveikatai apsimoka kiekvienas mamos pieno lašas. Mūsų receptų knygelės beveik kaip naujos, o vaikai nepažįsta dantukų skausmo.
Aplinkinių požiūris
Žindymas – šeimos reikalas. Aš neafišuoju, bet ir neslepiu jo. Beje, kai vaikas jau kelerių metų, apie maitinimą niekas net nebeklausia. Dauguma keturmečių vaikų lepinami bulvių traškučiais ir limonadais, o ne mamos pienu.
Darželio mūsų vaikai nelankė, nes gyvename kaime. Be to, turime dvi puikias padėti pasiruošusias močiutes. Tad darželyje žindyti neteko. Iš juokingų nutikimų ta tema prisimenu tik vieną, kai 2,5 metų vaikinas visam autobusui paskelbė „Lina, duok papulio“. Nesu viešo žindymo propaguotoja.
Kai augindama dar tik dvimetį sūnų, parašiau laiškelį su nuotrauka į žurnalą apie ilgą maitinimą, jį perskaitė netikėtai daug žmonių, tuomet nuomonių buvo įvairių. Ši patirtis lėmė tai, kad taip ilgai delsiau atsiliepti į siūlymą papasakoti savo istoriją žurnale. Kita vertus, esu jau patyrusi mama, kad nepaisyčiau visai man nesvarbių nuomonių. Man svarbiausia, kad mūsų su vyru požiūriai sutaptų.
Maitinanti – nebūtinai nusilpusi
Žinoma, kartais jaučiausi pavargusi, išsekusi, net atbukusi, bet argi taip nesijaučia nežindančios mamos? Tai dažniausiai lemia miego trūkumas, aplinkinių pagalbos stoka. Neretai jauna mamytė nori būti „super“: „Štai ir kūdikį auginu, ir vyrui pietūs paruošti, ir kambariai švara blizga“. Taip ir ateina nuovargis. Taigi galiu sakyti, kad žindymas sveikatai nekenkia. Tai rodo ir puikūs kraujo tyrimai.
„Žalioje“ jaunystėje buvau linkusi pilnėti, o vaikai iš manęs paėmė po porą kilogramų. Beje, gimdymai ir žindymas išsprendė ir mano moteriškas problemas.
Be alkoholio ir cigarečių
Kai žmonės klausia, kaip aš tiek metų gyvenu maitindama, atsisakiusi alkoholio ir cigarečių? Taip atrodo, kad alkoholis ir cigaretės yra įprasto, normalaus gyvenimo dalis… Ir mano tėvų, ir mano šeimoje sveika mityba, sportas ir šventės be alkoholio yra įprastas dalykas, ir nieko dėl kūdikio žindymo atsisakyti neteko. Apie rūkymą net nekalbu.
Kai auginau sūnų, rinkausi tokį maistą, kad vaikui mažiau pilvuką diegtų. Mano praktika parodė, kad mamos mityba tam turi nedaug įtakos.
Žinoma, jei suvalgysi kilogramą apelsinų, vaikutis tai pajaus, bet dėl chemikalų, kuriais tie vaisiai apdoroti, o ne nuo pačių vaisių. Tad maitintis reikia sveikai ir saikingai. Juk tai ne specialus patarimas žindyvei, o tiesiog principas, rekomenduotinas visiems.
Maitinimas ir ryšys su vaiku
Esi įsitikinusi, kad žindymas tikrai turi įtakos ryšiui su vaiku. Vien jau tai, kad fiziškai turi būti arti. Žinoma, trumpiau maitinusi ar kažkodėl negalėjusi maitinti mama nebūtinai jaus silpnesnį ryšį su savo kūdikiu. Bet kai išgirstu, kad mama sąmoningai nežindė, nes nenorėjo, pašiurpstu. Mamai žindymas dar suteikia labai svarbų nepakeičiamumo pojūtį. Kartais pagalvoju, kad niekam nebūsiu reikalingesnė nei savo žindomam kūdikiui.
Kai perskaičiau naujausiuose žurnalo numeriuose apie prieraišią tėvystę, supratau, kad esame patys tikrieji jos propaguotojai. Nors nieko apie tai nebuvau skaičiusi. Mus tėvais išmokė būti sūnus. Tai jo dėka mes supratome, kad kūdikio lovelė yra visai nereikalingas kambario atributas, o kūdikis mamos lovoje reiškia, kad visa šeima išsimiegos. Kūdikiui geriausia ant mamos ar tėčio rankų, o vienerių sulaukęs žmogus vežimėlį būtinai turi stumti pats, o ne jame sėdėti. Dar sužinojome, kad iki vienerių metų žmogus gali išgyventi beveik vien mamos pienu ir būti kuo puikiausios sveikatos.
Vaikus reikia glausti, kol jie glaudžiasi, ir paleisti nuo savęs, kai nori būti savarankiški.
„Mamos žurnalas“
