Grupės „Dinamika“ gerbėjai puikiai atsimena solistę Vaidą Korsakaitę, kuri grupėje dainavo 5 metus. Palikusi grupę Vaida susilaukė dukrelės ir išvyko gyventi į Londoną.
Dabar Vaida gyvena Norvegijoje. Taigi jos žindymo patirtis daugiatautė – lietuviška-angliška-norvegiška.
Vaida dukrelę maitino 3 metus ir 4 mėnesius.
Mamos pavyzdys
Buvau vyriausia gausioje šeimoje, mamos pagalbininkė ir dešinioji ranka. Ir nors mūsų buvo daug, visada jaučiau stiprų mamos palaikymą, buvimą šalia svarbiausiais gyvenimo momentais. Gal dėl to man visada atrodė be galo svarbus mamos ir vaiko emocinis ryšys, kuris prasideda gyvybės užsimezgimo akimirką, tęsiasi viso nėštumo metu, o kūdikystės laikotarpiu suformuoja labai ryškų pagrindą tolesniam mamos ir vaiko bendravimui.
Ir Ąžuolo, ir Lalitos Eglės atėjimą nujaučiau dar kurį laiką prieš pačios gyvybės užsimezgimą. Ir patį kūdikio atėjimo momentą jaučiau, ir viduje ŽINOJAU abiejų vaikučių lytį. Tiesiog žinojau – protas paistė ir tą, ir aną – o aš tiesiog žinojau… Tuo pat metu svajojau, kaip glausiu savo mažylius prie savęs, kaip žindysiu ir matysiu jų godų pienelio valgymą, o po to šypsenas, ir nereikės nei žindukų, nei buteliukų. Ir man pavyko! Ąžuolas mamos pieneliu mėgavosi iki 1 metų ir 3 mėnesių, o Lalita Eglė – iki 3 metų ir 4 mėnesių.
Dainavimas žindyti nesutrukdė
Gimus sūnui, buvau bebaigianti vokalo studijas konservatorijoje. Tėvai, ypač mama, padėjo viskuo, kuo tik galėjo, tačiau vis dėlto jau buvau mama, reikėjo pagalvoti, kaip prisidėti prie savo jaunos šeimos išlaikymo. Ir, kaip sakoma, davė Dievas snapelį, atsirado ir grūdelis. Taip ir mūsų istorijoje – Ąžuolui buvo 8 mėnesiai, kai gavau Ginto Broko pasiūlymą dainuoti „Dinamikoje“. Apsispręsti nebuvo paprasta, suvokiau, kad tai reikš koncertus savaitgaliais, per didžiąsias šventes, o kur dar įrašai, filmavimai. Vis dėlto sutikau. Tačiau žindyti nenustojau. Pamenu, prieš važiuodama į koncertą nutraukiu pienuką į buteliuką, įduodu mamai ar auklei, „atidainuoju“ visą koncertą, o jau važiuodama namo galvoju apie savo berniuką ir jaučiu, kaip veržia krūtinę, krūtys kietos, kad net negali prisiliesti (net ir dabar apie tai rašant krūtine bėgioja šiurpuliukai), taip ir norisi prisiglausti savo mažylį ir pasinerti į mamos-vaiko meditaciją.
Berniukui buvo 8 mėnesiai, galėjo valgyti viską kone nuo stalo, ko gero, kai kurios mamos paklaustų, kodėl vargau su tuo pienu? Logiškai svarstant, galėjau ir nevargti… Bet tomis akimirkomis atrodė kitaip ir negali būti, kad ir jam, ir man tų ypatingų tik MŪSŲ akimirkų labai reikia. Dabar vis galvoju, kad galėjau maitinti dar ilgiau. Bet prasidėjo rudeniniai darbų maratonai, daug įtampos, streso, įvairių situacijų, grįžtu vėlai vakare, Ąžuolas net pasišokinėdamas stveria krūtį, o paskui visą naktį verkia, kankinasi nuo pilvelio skausmų. Įsikišo mano mama, paprašiusi, kad pagailėčiau vaiko. Tada ir baigiau maitinti krūtimi, nors Ąžuolas dėl tokio mano apsisprendimo be galo liūdėjo… Kiekvieną kartą išgirdęs, kad pienelio jau nebėra, lyg koks suaugęs žmogus, įskaudintas tokios neteisybės, nuo manęs nusisukdavo ir demonstratyviai neatsiliepdavo kalbinamas, o buvo vos 15 mėnesių…
Brandus Lalitos laukimas
Trejus metus iki pradėjau lauktis Lalitos, propagavau sveiką gyvenseną – be rūkalų, svaigalų, alkoholio, buvau vegetarė, intensyviai užsiiminėjau joga, meditacija, tad ir antrojo vaikelio laukimas buvo visai kitoks – jokio lėkimo, bėgimo, visas laikas ir susitelkimas į JĄ, ateinančią… Dėl gydytojo skirto „poilsinio“ režimo perskaičiau daug nuostabių knygų, klausiausi įvairių paskaitų, dalyvavau jogų festivaliuose, turėjau daug laiko savistabai ir iš esmės pasirengiau dukrytės atėjimui, gal todėl ji gimė greitai, lengvai ir jau pačią pirmą akimirką mus apdovanojo savo šypsena.
Valgymo ritualas
Net nebuvo abejonių, kad krūtimi maitinsiu ir savo antrąją mažylę. Nors tarp artimų draugių buvo lietuvaičių mamyčių, kurios išmaitinusios vos dvi savaites perėjo prie buteliukų, nes arba jautė diskomfortą žindydamos, arba rūpinosi savo gražios krūtinės forma, arba tiesiog norėjo daugiau laisvės nuo vaikelio, nors turėjo ir pienelio, ir „patogias“ maitinimui krūtis… Ir aš jas tam tikra prasme suprantu. Žindymas turi trukti tol, kol tai teikia komfortą ir vaikui, ir mamai. Tačiau… man visada labai norėjosi aplink matyti kuo daugiau ne tik šiltų, mylinčių, bet ir SĄMONINGŲ mamų, kurios ne tik žindymą, bet ir visą vaikelio atėjimo, o po to ir augimo procesą išgyvena, išjaučia VIDUJE, savo suvokimais, atradimais, virsmais, augdamos kartu su savo mažyliais. Juk kūdikėlio atėjimas – tikras stebuklas, o kūdikystė – toks ypatingas metas, kai mama į savo vaikučio sąmonę ir pasąmonę gali sudėti šviesiausias programas: meilės, saugumo, džiaugsmo, vidinės pilnatvės pojūčius, kurie neabejotinai vaidins reikšmingą vaidmenį tolesniame mažo žmogučio gyvenime. Ilgiau praktikuojantys jogai žino, jog ir garsas, ir emocija, ir mintis yra galinga jėga veikianti ir mūsų sąmonę, ir pasąmonę, o ypač valgant. Ir tai tiesa – juk mes ir pačios dažnai prieš valgydamos užsidegame žvakelę, pasimerkiame gėlių, gražiai paserviruojame – kuriame šilumą, jaukumą. O žindymas ir yra tas nuostabus jaukumas, šiluma ir mūsų meilė, kurią dovanojame savo mažyliui.
Sunki pradžia Londone
Lalitai buvo vos mėnuo, kai vyro spustelta atsisveikinau su Lietuva ir užvertusi savo turiningo lietuviško gyvenimo puslapį su abiem vaikais persikėliau į Londoną pas vyrą. Iš pradžių buvo sunku. Tiksliau, labai sunku. Bet, kaip toje patarlėje, kas nesunaikina, tas sustiprina. Dienas leisdavau su Lalita – palydėdavome Ąžuolą į mokyklą, apsukdavome visus parkus, žaidimų aikšteles, daržovių turgelius, paskui tvarkydavomės, gamindavome maistą, o pavakariais pasitikdavome iš mokslų ir darbų grįžtančius vyrus.
Didis atradimas mums buvo „Toddlers and toys“ grupės. Šių grupių esmė – suburti tėvus su mažamečiais vaikais bendram pabuvimui, pabendravimui, pasidalinimui tėvystės patirtimi. Grupės susitikimai vykdavo kartą ar du per savaitę, dažniausiai 3 valandas ryte. Susitikimai organizuojami bažnyčių patalpose, bendruomenės namuose, mokyklų salėse. Jų metu erdvioje patalpoje būdavo paruošiama įvairių užsiėmimų, skirtų 0-5 metų vaikams, tai būdavo ir bibliotekėlės, ir lipdymas, ir teatro kostiumų kampelis, ir spalvotas smėlis, ir kūdikių minkštasis kilimas, jau nekalbant apie sūpuokles, čiuožynes, lėles, triratukus, muzikos instrumentus bei žaislus. Įpusėjus žaidimams vaikučiai būdavo vaišinami užkandžiais – sultimis, vaisiais, daržovėmis ir skrudinta duonele, o tėveliai – arbata ir sausainiais. Visas smagumas pasibaigdavo žaidimais ir dainelėmis – ir visa tai TIK už 1 svarą. Man, šviežiai atvykusiai mamai, šie tėvų-vaikų užsiėmimai buvo tikras išganymas ir atgaiva širdžiai. Labai smagu juose būdavo ir Lalitai – jau pasukusi iš mūsų gatvės bažnyčios link, maskatuodavo kojelėmis, negalėdama nustygti, kada galės pasinerti į TIKRO vaikiško bendravimo malonumus. Aš tuo tarpu susipažinau su keliomis puikiomis vietinėmis mamomis, kurių dėka vėliau buvau įtraukta į daugybę įdomių projektų, o per bendrą veiklą tapome draugėmis.
Žindymo tradicijos Anglijoje
Kalbant apie žindymo tradicijas Anglijoje, mano sutiktų mamų pavyzdys parodė, kad anglės stengiasi savo vaikučius žindyti mažiausiai iki metų, o labai dažnai ir ilgiau. Nebent būtina grįžti į darbą. Net ir grįžusios į darbą moterys turi visas galimybes dirbti ne visu etatu, tuo dažnai ir pasinaudoja, kol vaikai pradeda eiti į mokyklą (5 m.). Britės neskuba tapti mamomis – baigia mokslus, daro karjerą, o tik tada žvalgosi partnerio šeimai ir gimdo vaikučius. Mane ypač žavėjo britų pasiskirstymas pareigomis šeimoje, kur auklėjime aktyviai dalyvauja abu tėvai, jie yra viena komanda.
Natūralu, kad mūsų jaunų ir jaunai atrodančių mamų ratelyje žindymo tema būdavo aptariama.
Pamenu, kartą draugė Vera papasakojo, kad jos vos 14 mėn. Cornelius ryžtingai atsisakė imti krūtį ir pareikalavo morkos. Tąkart pagalvojau – oi, kaip būtų smagu, kad ir manoji apie antrus metus imtų ir apsispręstų pati. Bet vaikai skirtingi. Lalitai visada reikėjo daugiau fizinio kontakto nei Ąžuolui – prisiglaudimai, apsikabinimai, masažiukai, paglostymai, pakutenimai. Ir „mamytės papuliukas“ buvo viena svarbiausių visų šių ritualų dalis.
Ilgai žindyti… senamadiška
Kai Lalitai sukako dveji, tolesnis maitinimas krūtimi bričių merginų būrelyje vis dar buvo norma, tačiau pažįstamos lietuvaitės net nesistengė slėpti savo nuostabos ar atvirai mane vadinti senamadiška. Dar pridėdavo savo svarbią nuomonę, kaip smarkiai traumuoju vaiką ir kad tai tiesiog negražu. Man pačiai kitų komentarai nebuvo svarbu, aš ir šįkart ŽINOJAU, kas yra teisingiau, geriau mums abiems, tačiau tuo pat metu galvojau apie mažylę – norėjau ją apsaugoti nuo neigiamų emocijų. Tad škotės Judith patarta įsivedžiau taisyklę, kad mamytės pienelį valgome tik „mamytės lovytėje ir ant mūsų rudos pagalvytės“. Kadangi Lalita nuo mažų dienų buvo labai intelektuali mergaitė, su kuria visada buvo galima susitarti, ši taisyklė buvo tiesiog geniali, išgelbėjusi nuo nepatogių situacijų vėliau daugelį kartų, ypač viešint svečiuose.
Norvegiškas atsisveikinimas
Lalitai buvo treji, kai susirgus mamai nusprendėme iš Londono persikelti pas ją į Norvegiją. Tuomet galvoje jau sukosi mintis, kad jau reikėtų su tuo „papuliuku“ baigti. Lalitos pasaulis darėsi vis platesnis, dienos įspūdžiai nusėsdavo kažkur pasąmonėje, o kiekvienas susapnuotas nerimas baigdavosi krūtimi burnytėje vietoje čiulptuko, o tai labai dažnai reiškė „jokio poilsio nei jai, nei man“. Matydama, kaip ji prisirišusi ir prie manęs, ir prie paties proceso, plius dar ir tas didysis persikraustymas, nusprendžiau neskubėti. Pasikeitimų ir taip buvo su kaupu. Ir kažkaip natūraliai sutapo, kad jau įsikūrėme, apsipratome, tvarkėmės gyvenimo leidimo dokumentus ir kažko pritrūko, tad turėjau grįžti į Lietuvą.
Tada mano kantrusis vyras tarė savo žodį, kad jis be galo džiaugiasi mano atsidavimu vaikams, bet… šita kelione būtų išmintinga viską ir pabaigti.
Prieš man išvažiuojant mudvi pasikalbėjome, kad mamytė važiuoja, kiek dienelių nebus ir kad kai grįš, Lalita gers visus skaniausius gėrimus iš savo rožinio puodelio, nes mamytės krūtinėje pienelio nebebus.
Taip ir baigėme. Tiesa, net ir po 10 dienų kelionės, pasitikdama mane oro uoste mažoji pirmiausiai pasiteiravo, ar tikrai jau pienelio nebėra. Ir dar dabar, įsmukusi į vonios kambarį, pirmiausia savo akeles nuveda į mano krūtinę ir tarsi tarp kitko pasiteirauja, ar tikrai ten jau nebėra nė lašelio pienelio, mat jis buvo toks skanus… na, labai skanus… O kitą kartą mane beįkalbinėdama, kad mums labai reikia dar vieno kūdikėlio, užsiminė, jog jei gims dar vienas vaikelis mūsų šeimoje, tai bus daug džiaugsmo, nes tada ir ji, ir vaikutis – ABU galės mėgautis mamos pieneliu!
Aš net neabejoju maitinimo krūtimi nauda. Pirmiausia, tas nepakeičiamumo pojūtis moteryje augina mamą, kita vertus, stebint savo pačios patirtį, drauges, susidarė įspūdis, kad tos intymios mamos ir vaiko akimirkos mažylio pasąmonėje palieka tokį galingą pozityvų užtaisą apie saugų, džiaugsmingą ir meilės kupiną pasaulį, kurį vėliau jis, eidamas per gyvenimą, išspinduliuos aplinkiniams. O aš – už laimingus mūsų visų vaikus!
„Mamos žurnalas“
