Mitai apie ilgą žindymą. Ilgai berniukus žindančios mamos juos nesąmoningai tvirkina?

daiva10

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Kiekviename numeryje skiriame vietos žindymo propagavimui. Rubrikoje „Ilgo žindymo istorija“ skaitote, kaip moterys vieną vaiką žindo 3-4 metus, o kai gimsta kiti vaikai, tai be pertraukos žindo ir dešimtmečius.

Ilgas žindymas turi daugybę šalininkų, tačiau yra ir priešininkų. Pasigirsta nuomonių, kad ilgai maitintas krūtimi vaikas vėliau gali turėti įvairių oralinių priklausomybių: rūkyti, gerti, vartoti narkotikus, be saiko valgyti. Kad ilgas žindymas sutrikdo vaiko lytiškumo raidą, nes „apie trečiuosius metus mažylis pradeda suvokti savo lytiškumą, ima domėtis lytiniais skirtumais ir supranta, kad mamos krūtis yra lyties požymis. Vaiko galvelėje gimsta dviprasmiška informacija: žįsdamas jis turi santykį su motina, kaip su maitintoja, ir tuo pačiu metu kaip su moterimi. Psichologiškai jam tai didžiulė našta“. Pasigirsta kaltinimų, kad ilgai berniukus žindančios mamos juos… nesąmoningai tvirkina. Nes žindomi 3 metų berniukai gali seksualiai susijaudinti matydami nuogą motinos krūtį.

Ar teisingos šios nuomonės?

Pakalbinome keletą žindymo specialisčių.

MOTERS PASKIRTIS – BŪTI MAMA

Psichologė Ramunė Murauskienė www.psichologeramune.lt.:

Ilgalaikis kūdikių žindymas visais laikais sulaukia didelių visuomenės aptarimų. Dar 1993 metais psichologė, PSO konsultantė, IBCLC Elizabeth Hormann rašė: Kai aš pirmą kartą žindžiau vaiką, šešiasdešimtųjų pabaigoje, komentarai dažniausiai būdavo neigiami – kada tu jai duosi normalaus maisto? (žindoma dukra valgydavo beveik viską), tu niekada nuo jos neatsiskirsi (tuo metu aš tris kartus per savaitę vedžiau pamokas), jei tu ją žindysi jos nenuprausus, iš oralinės fazės ji niekada nepereis į analinę fazę (buvo per vėlu, nes mergaitė senokai nenaudojo sauskelnių ir visus dvidešimt penkerius metus aš vis laukiu neigiamų pasekmių)“. Bėgant metams argumentai prieš ilgalaikį žindymą kisdavo ir būdavo pritaikyti prie kultūrinės aplinkos.

Nepaisant ilgalaikio žindymo kritikos, pasaulis turi 1990 metais pasirašytą „Innocenti“ deklaraciją, kuria remiantis kūdikių žindymas yra skatinamas, apsaugomas ir tiriamas. Grupė žinomų mokslo lyderių iš viso pasaulio teigia, kad kūdikis iki 6 gyvenimo mėnesio turi būti tik žindomas, ir vėliau, derinant papildomą maistą, mažas vaikas turi būti žindomas iki 2 metų ir ilgiau. Tokias rekomendacijas remia ne tik PSO, Jungtinių tautų vaikų fondas (UNICEF), bet ir USAID (Amerikos vystymosi pagalbos organizacija), SIDA (Vystymosi pagalbos organizacija Švedijoje) ir Pasaulio bankas. Šios rekomendacijos tinka visoms pasaulio šalims ir visų pasaulio šalių moterims su kūdikiais –  ir skurdžioms, ir išsivysčiusioms valstybėms. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – nes tai natūralu, ir gerai vaikui ir mamai.

Ilgalaikis žindymas turi daug privalumų. Be mitybos pilnavertiškumo ir imuniteto stiprinimo, labai svarbus ir emocinis ryšys. Taip, kaip suaugę vyras ir moteris apsikabina, liečia vienas kitą, būna šalia ir tokiu būdu puoselėja savo emocinį ryšį, taip ir žindomas vaikas su mama per prisilietimus stiprina įvairiapusį mamos ir vaiko ryšį. Mamos ir vaiko prisilietimai nereiškia seksualinio kontakto, nors panašių priekaištų pasaulyje yra pasitaikę. Itin dažnas mūsų laikų klausimas: „Ar ilgai žindomas vaikas bus savarankiškas?“ – tai tiesiog nesusipratimas. Maži vaikai yra priklausomi. Savarankiškumą jie įgyja tam tikru laiku. Būtent per greitas mažo vaiko pastūmėjimas į jo tariamą savarankiškumą sukelia daug emocinių ir elgesio sunkumų augančiam vaikui ir jo šeimai.

Moteris, kuri nesimėgauja ilgalaikiu žindymu, turi gerą priežastį žindymą nutraukti. Ir unikalią galimybę savęs paklausti – kodėl ji nesimėgauja ta ilgalaike patirtimi, kuri yra jai gamtos skirta? Kodėl kai kurios moterys nesimėgauja veikla, kuri per amžių amžius buvo įvardinama kaip buvimo moterimi viršūnė? Iš dalies tai vyksta todėl, kad daug veiklų buvo priskiriamos moterims, nes taip buvo patogu. Namų ruoša ir vaikų priežiūra taip dažnai atiduodami moterims, kad tikriausia moteriška veikla – gimdyti ir žindyti – įvardinama kaip didelė našta. Vartotojiška kultūra įvairiais būdais ir formomis skatina šios naštos atsikratyti.

Pastebime, kad XX amžiaus pabaigoje žindanti moteris įvardinama kaip neseksuali. Mat kūdikis prie krūties nustūmė vyro – partnerio ar meilužio ––poziciją. Tačiau pamirštame, kad moters krūtys visais laikais pirmiausia buvo  maisto šaltinis kūdikiui (jos tam ir skirtos). Moters krūtinės, kaip seksualumo objekto kultas – tai mūsų vartotojiškos kultūros pasekmė.

Visai neseniai vidutinė žindymo trukmė pasaulyje buvo 4 metai. Vadinasi, tai, kas mums atrodo kad nevyksta, vyksta. Tik ne viešai. Amerikos Pediatrų akademija paviešino pareiškimą, kuriame vienareikšmiškai teigiama, jog nėra jokios žindymo trukmės ribos ar priežasties ilgalaikį žindymą įvardinti kaip sveikos psichinės ir fizinės raidos trukdį, kuomet mama žindo 3 ar vyresnio amžiaus vaiką.

PSO teigia, kad dažniausiai vaikai atjunkomi tarp 2 ir 4 gimtadienio. Remiantis tokia patikima statistika, net ir žindomas 3,5 metų vaikas bei jo mama –du normalūs žmonės. Kam įdomu, susiraskite antropologų atliktus aprašomuosius tyrimus.

Reklamos industrija daro savo darbelius. Ir šiais vartotojiškais laikais tai viena dažniausių priežasčių, kuri skatina mamas maitinti kūdikius mišiniais. Dar blogiau, kai užsakomi straipsniai, kuriuose autoritetingi specialistai cituoja Zigmundo Froido teoriją ir ją taiko visiškai tyriems mamos ir kūdikio santykiams aprašyti. Kūdikiai, ateidami į šį pasaulį, turi daug kilnesnių tikslų, nei įsimylėti mamas ir nuversti tėčius nuo sostų bei lytiškai jaudintis besimaitindami. Atminkime, kad Froido teorija, kurią žino beveik kiekvienas suaugęs žmogus – tai tik vienas iš būdų paaiškinti asmenybės raidą, elgesį. Ir tas būdas nėra paremtas moksliniais tyrimais, o tik kelių klinikinių pacientų stebėjimu, greičiausiai vartojant svaiginančius narkotikus.

EDIPO KOMPLEKSAS IR ŽINDYMAS

Jolanta Vilkaitė, gydytoja rezidentė-psichiatrė, laktacijos tarptautinė konsultantė-kandidatė (IBCLC):

Labai liūdna skaityti mintis, kad ilgai žindomi berniukai yra nesąmoningai tvirkinami, kad jie įsimyli mamas ir seksualiai susijaudina matydami krūtis. Šioje diskusijoje pateiksiu dar mokykloje sužinotus teiginius iš vaiko vystymosi fiziologijos ir psichologijos bei antropologų tyrimo išvadas:

Pirma – vaiko imuninė sistema visiškai susiformuoja apie 3 gyvenimo metus.

Antra – nepaisant vaiko maitinimo būdo, stipriau ar silpniau kiekvienas vaikas apie 3 metus išgyvena Edipo (berniukai) ar Elektros (mergaitės) kompleksą.

Trečia – amerikiečių antropologė K. Dettwyler su kolegomis nustatė, jog dauguma vaikų, kuriems patiems leidžiama nuspręsti, kada liautis žindžius, tai padaro vidutiniškai trejų-ketverių metų. Ko gero, niekam nekyla nesusipratimų aiškinant pirmojo teiginio ir žindymo naudos ryšį. Akivaizdu, kol imunitetas iki galo nesusiformavęs, antikūniai, gaunami iš motinos, kompensuoja vaikeliui šį stygių, kartu žinoma, jog motinos piene esantys kiti biologiškai aktyvūs komponentai spartina imuniteto brandą.

Kalbant apie psichologinį vystymąsi trečiaisiais metais, tai reiškinys, kai „geidžiamas“ vienas iš tėvų yra neišvengiama psichologinės raidos dalis – taip kiekvienas iš mūsų suformuoja suvokimą apie tai, kuriai lyčiai priklausau. Trumpai priminsiu šio komplekso esmę: berniukas, „geisdamas“ mamos kaip moters, bando „konkuruoti“ su tėvu (tai galima pastebėti iš regis „nekaltų“, rūpesčiu persmelktų tokio amžiaus vaikų pasisakymų, pvz., „tėti išmokyk mane vairuoti, juk kas mamą vežios į darbą, kai tu numirsi“ ir pan.). Tačiau berniukas mato sveikus santykius tarp savo tėvų kaip poros, suvokia, kad yra silpnesnis nei tėtis, žino, kad už tokius troškimus gali būti tėvo nubaustas, todėl susitapatina su tėčiu, tampa jo draugu, nes priešu būti jam fiziškai ir emociškai per sunku. Taigi, kad ir ką sakytų „protingieji“ – tokia situacija net suaugusiajam būtų emociškai traumuojanti, o ką jau kalbėti apie vaiką. Žinant vidutinio savaiminio atsijunkymo statistiką, galima daryti prielaidą, jog galbūt dėl Edipo ar Elektros komplekso vaikelis ir nusprendžia atsijunkyti.

Tiesa, liko dar neaptarta „oralinių priklausomybių“ tema. Šios priklausomybės atsiranda, kai vaikui toks problemų sprendimo būdas tam tikru jo raidos etapu užfiksuojamas. Įsivaizduokime labai paprastą situaciją – kūdikis verkia. Kodėl? Gal alkanas? Gal šlapias? Gal nerimauja? Gal išsigando? Ką šiuo atveju gauna dirbtinai maitinamas kūdikėlis? Buteliuką arba čiulptuką. Ar esate visiškai tikri, kad būtent šiuo metu jam tereikia maisto? Žindomas kūdikis gauna mažiausiai 2 viename – maistą, kuris jam, be abejo, reikalingas, ir visą reikalingą tuo metu mamos dėmesį, laiką ir mintis. Klausimas pamąstymui: kuris vaikas užaugęs rūkys ar turės valgymo sutrikimų? Šioje vietoje norėčiau pacituoti keleto tyrimų išvadas apie vaiko raidą, socialines problemas bei ilgalaikį žindymą. Nustatyta, jog daugiau ilgai žindytų vaikų, sulaukusių 15-18 m., jautėsi artimesni savo tėvams, o savo motinas dažniau apibūdino kaip rūpestingas, lyginant su maitintais dirtinai. Pastarieji savo motinas dažniau laikė pernelyg globėjiškomis (over protective). Atlikta ne viena mokslinė studija, kurių apimtys stulbinamos (nuo 10 000 iki 200 000 tiriamųjų). Jų išvados teigia viena – ilgai žindyti vaikai vėlesniame amžiuje rečiau turi antsvorio problemų. Sukrečiantys vieno socialinio tyrimo duomenys – žindymo stoka susijusi tiek su seksualine, tiek su fizine motinos prievarta prieš savo mažamečius vaikus (Acheson, L., „Family violence and breast-feeding“, Arch Farm Med, July 1995; vol.4, p.650-652). Na, o kalbant apie žindymą apskritai, moksliniai tyrimai su Tailando moterimis atskleidė, kad dėl ankstyvos žindymo pradžios sumažėjo „pamestinukų“. Žinoma, jog esant mažiems laiko arpams tarp vaikų gimimo didėja jaunėlių mirtingumo rizika. Ilgalaikis žindymas užtikrina, kad „tarpai“ tarp vaikų būtų pakankami, kad moters reprodukcinė sistema galėtų visiškai atsistatyti.

Baigiant dar keletas retorinių klausimų – nejau šeimoje augantis trimetis berniukas nuogą motiną ar intymias jos kūno vietas gali pamatyti tik žįsdamas? O tėvą?

ORALINĖ PRIKLAUSOMYBĖ IR ČIULPTUKAS

Daiva Šniukaitė-Adner, VšĮ  „Pradžių pradžia“ steigėja, laktacijos tarptautinė konsultantė (IBCLC), pasirengimo žindyti kursų vadovė:

Mažų vaikų raidos vienpusis vertinimas atrodo labai nekompetentingai. Jei kalbame apie žindomų vaikų oralinę priklausomybę, turime kalbėti ir apie vaikus, kurie čiulpia čiulptukus iki 3-4-5 metų. Su kuo jie identifikuoja čiulptuką? Su cigarete? Su buteliu? O gal tampa muzikantais ir pučia dūdą?

Įgimtas natūralus poreikis čiulpti yra patenkinamas, kai vaikas maitinamas gamtos skirtu būdu – žinda iš krūties dažnai ir ilgai, taip patenkindamas ir valgio, ir čiulpimo poreikį. Kiekvienam jis skirtingas ir trunka skirtingą laiką. Tad natūralu, kad greitai iš buteliuko pavalgantis, tik tam tikrais periodais dirbtinai maitinamas kūdikis reikalauja papildomo čiulpimo, kuris patenkinamas įduodant čiulptuką.

Augdamas ir vystydamasis kūdikis ima aktyviai domėtis aplinka, tad natūraliai ima atitolti nuo mamos, o kartu ir nuo krūties. Kai vaikas pripranta prie čiulptuko, kuris nesieja jo su kitu asmeniu, jis gali tyrinėti aplinką neišsiskirdamas su juo, laikydamas nuolat burnoje. Ši bloga praktika yra plačiai aptarta įvairiais aspektais mokslinėje literatūroje, kaip stiprinanti priklausomybių riziką, turinti blogų pasekmių burnos higienai, sąkandžiui ir kalbai vystytis.

ŽINDYKITE IR NESIJAUDINKITE

Rasa Siudikienė, VšĮ  „Pradžių pradžia“ direktorė, laktacijos tarptautinė konsultantė-kandidatė (IBCLC), pasirengimo žindyti kursų vadovė:

Norisi nuraminti žindančias mamas ir paraginti įsiklausyti į savo vaikus. PSO rekomenduoja žindyti vaikus iki 2 metų ir ilgiau, jei vaikas nori. Atjunkymas turi kilti iš vaiko pusės, ne iš tėvų. Anksčiau yra tekę skaityti, jog tiriant ilgiau žindančius vaikus buvo pastebėta, jog dauguma iš jų nuo pat gimimo turi sveikatos problemų. Tyrimų apibendrinimuose buvo teigiama, jog tokiu būdu vaikai intuityviai pasirinko geriausią sveikatos stiprinimo priemonę – ilgalaikį žindymą.

Skleidžiant informaciją apie vaikų raidos ypatumus, negalima remtis viena teorija ar specialisto pamąstymais. PSO teiginiai apie savaiminį ir savalaikį  mažų vaikų atsisakymą žįsti yra paremti keliomis dešimtimis tyrimų ir vertinimo parametrų, štai keletas iš jų:

Gebėjimas sėdėti

Gebėjimas ryti, stumiant liežuvių maistą priešinga kryptimi nei žindant

Gebėjimas nusisukti

Žarnyno branda

Gebėjimas atsisakyti nenorimo maisto

Vaiko imuninės sistemos savarankiškas funkcionavimas

Šoninių dantų kramtomieji judesiai

Šoninių dantų kramtomieji-sukamieji judesiai

Nervų sistemos branda ir kt.

Būtent mažų vaikų augimo, brandos ir raidos skirtingi laikotarpiai parodo, kada mažyliui reikia papildomo maisto kartu tęsiant žindymą ir kada natūralu tikėtis, jog mažylis ūgtelėjęs pats atsisakys krūties. Bet koks tėvų spaudimas vaikui, laikymasis kokių nors „normų“ arba dirbtinis vengimas tam tikrų raidos etapų (pvz., oralinės fazės), yra vaiko žalojimas ir ėjimas prieš jo prigimtį.

„Mamos žurnalas“

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 + du =

Kitos temos: