Neseniai spausdinome mamos, kuri iki šiol žindo 4 metų sūnų, pasakojimą. Kaip ir tikėjomės, atgarsių buvo visokių. Ilgas žindymas lieka labai karšta tema. Ne mažiau diskusijų vis dar kyla dėl žindymo viešai.
Skaitykite tinklaraščio „Mažos kojytės“ autorės ir 3 vaikų mamos Agnės Frelingės (29 m.) įžvalgas. Agnė augina 3 vaikus: 8 metų Jorį, 3 metų Frėją ir 4 mėnesių Hadą.
Drąsa augo sulig kiekvienu vaiku
Gimus Joriui, išeidavome pasivaikščioti nebent tik į šalia namų esantį parkelį, o matydama ženklus, kad Joris tuoj norės valgyti, grįždavau namo, tad ir poreikio žindyti viešumoje nebuvo. Nors visada labai natūraliai priimdavau žindymą, pati tuomet tikriausiai nebūčiau išdrįsusi to daryti viešai.
Su Frėja viskas buvo kitaip. Mes dažnai būdavome mieste, o ir dėl Jorio atsirasdavo reikalų. Tekdavo dalyvauti jo šokių pasirodymuose, modelių atrankose ar nuspręsdavome visi papramogauti, užsukti į kavinę. Gyvenant tokiu tempu, žindymas viešumoje neišvengiamas, jei neduodi buteliuko. Frėją dažnai nešiodavau nešioklėje, tad pirmą kartą taip ir pažindžiau. Nusileisdavau petnešas iki reikiamo aukščio ir aplinkiniai net nepastebėjo. Taip galima maitinti net ir einant gatve!
Na, o Hadas gimė sausio mėnesį, oro sąlygos nėra palankios žindyti lauke, todėl jei būnu toliau nuo namų, žindymui ieškau kavinukės. Pirmą kartą Hadą viešumoje žindžiau LRT studijoje, nes atvežiau Jorį į laidos filmavimą. Dar teko žindyti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Lankėmės su Joriu parodoje, mačiau, kad Hadas darosi irzlus, tad paėjau į šoną, prisėdau ant kėdės ir žindžiau. Kadangi atsisėdau šalia projektoriaus, kur rodė ištraukas iš lietuviškų filmų, tai žmonės praeidami stabtelėdavo pasižiūrėti eksponato. Ne manęs, o to, kas man už nugaros.
Žmonių reakcijos
Aš pati nei replikų, nei keistų žvilgsnių niekada nesulaukiau. Kartais būna, kad žmonės demonstratyviai stengiasi nežiūrėti, apeiti, lyg bijotų trukdyti. Žinoma, kiek prisidengiu. Natūraliai norisi pasiimti kokią skarą ar rankšluostuką, kad pridengčiau vaiką nuo šurmulio ir pavalyčiau išbėgusį pieną. Kita vertus, nors žindyti viešumoje tenka dažnai, niekada neieškojau nei specialių tam skirtų drabužių, nei liemenėlių. Man patogiausia sportinė liemenėlė ir suknelė su iškirpte, bet kai reikia, prisitaikau prie visko, net kai vilkiu storą megztinį ilgu kaklu.
Norėčiau padrąsinti ir nuraminti mamas – pikti žmonės dažniausiai slepiasi už kompiuterių ekranų ir savo pyktį lieja tik socialinėje erdvėje. Nes realybėje keistų žvilgsnių beveik nebūna. Bet jau esu labai įgudusi ir sugebu vaiką pamaitinti taip, kad kiti net nepastebi. Na, o jei koks akylesnis žiūrovas ir pamatys kažkiek daugiau, tai gal neišsidurs akių. Juk visada turime pasirinkimą – nežiūrėti.
Ledlaužis – Asta Baukutė
Kalbant apie žindymą viešumoje, didžiausiu ledlaužiu laikyčiau Astą Baukutę, kuri 2008-taisiais į viešumą iškėlė ne tik savo krūtis, bet ir visuomenės požiūrį į žindančias mamas. Nors tuomet buvau dar savo vaikų neplanuojanti paauglė, jau tada nesupratau, kodėl žmonės iškelia problemą tokioje lygioje vietoje? Suprantu, kad tai labai artimas, intymus mamos ir vaiko ryšys, tačiau kartu tai juk pats natūraliausias vaiko poreikis – alkis. Jei suaugę gali laisvai viešumoje užkąsti ar atsigerti, kodėl tuomet turėtų bėgti slėptis žindančios mamos, lyg darydamos kažką neleistino? Žinoma, situacija nuo tų laikų šiek tiek pasikeitė, visuomenės požiūris tapo liberalesnis, o ir dauguma įstaigų įrengia žindymo kambarius, tačiau kai kurios mamos vis tiek susiduria su sunkumais ir neigiama aplinkinių reakcija.
Viešas žindymas ir melancholija
Neturiu kompetencijos kalbėti apie pogimdyvinę depresiją, bet manau, kad viešo žindymo baimė gali prisidėti prie pogimdyminės melancholijos. Jei nežinote, ką tai reiškia, pamėginkite įsijausti į žindančios mamos vaidmenį. Tai reiškia, kad nuolatos turi planuotis pasivaikščiojimo maršrutus, ilgai neužsibūti lauke, kad kūdikis neišalktų. Negali lankytis ne pirmo būtinumo įstaigose, užsukti į kepyklėlę pyrago ar susitikus su drauge nueiti į parodą. Galbūt tai kartais ir lemia mamų apsisprendimą nebežindyti arba nusitraukti pieno į buteliuką. Kita vertus, ir išlaikyti nutrauktą pieną tinkamos temperatūros yra šioks toks iššūkis, kai tuo tarpu pienas iš krūties visada šviežias ir reikiamos temperatūros.
Gali būti, kad niekada ir neprireiks žindyti viešai, gal kūdikis daug miega, o paaugęs valgo tirštą maistą, bet vien žinojimas, kad žindymas viešai yra ne smerkiamas, o palaikomas, leidžia nesijausti tokiai socialiai atskirtai ir užstrigusiai „mamiškame“ pasaulyje.
Nuotraukos Sr’Uoga Photography
„Mamos žurnalas“
