Ieva Narkutė – ne tik žinoma atlikėja, dainų autorė ir įvairių TV projektų dalyvė. Ieva taip pat ir dviejų dukryčių – penkerių Onos ir vienerių Elenos – mama.
Ieva, esate baigusi psichologiją. Ar profesionaliai psichologei dar reikėjo papildomai ruoštis motinystei? Ar lankėte kokius kursus ar mokyklėlę?
Prieš susilaukdama pirmosios dukros, lankiau net dvejus kursus: žindymo ir pasiruošimo gimdymui.
Informaciją apie motinystę merginoms galėtų perduoti ir mamos. Bet aš jaučiau, kad kursų reikia, nes iš mamos ar anytos gautų žinių nepakako. Mūsų mamų karta apie žindymą, gimdymą, nėštumą turi labai daug dezinformacijos, jų teisinga informacija beveik nepasiekdavo. Jos mūsų susilaukė ir augino didžiuliame informaciniame vakuume. Mama ir pati pripažino, kad tuo metu buvo vienas vadovėlis, kaip auginti vaikus, ir tas vadovėlis mūsų dienomis atrodo daugiau žalingas, negu naudingas: pagal valandas vaiką maitinti, nemaitinti naktį ir t.t. Tikiu, kad mes tas klaidas ištaisysime. Jau aš savo dukroms galėsiu pasakoti, kad vaikus reikia auginti taip, kaip jaučia mamos širdis. Niekada nebus blogas sprendimas tiesiog paimti, prisiglausti ir pamaitinti vaiką. Ar vaikas neramus, ar jis serga, – mamos pienas niekada nepakenks.
Ar pavyko viską padaryti, ko tikėjotės, – sėkmingai pagimdyti, sėkmingai žindyti?
Buvo paradoksali situacija – kursus apie gimdymą mes su vyru lankėme kartu, mokėmės, kad galima sumažinti skausmą spaudžiant tam tikrus taškus, kaip masažuoti per sąrėmius. Gilinomės, kaip vyras gali asistuoti gimdymo metu. Bet yra suplanuojamų ir nesuplanuojamų dalykų. Ir gimimas labiau yra tas antrasis. Nors ir norėjau gimdyti natūraliai, dukrytė iki gimdymo dienos neapsivertė, tad teko atlikti planinį cezarį. Atsidaviau įvykių tėkmei, pasitikėjau gydytojais, kurie sakė, kad cezaris yra mažiau rizikingas būdas mano atveju. Tad visų tų žinių apie masažus neprireikė – nepanaudojome nė vieno patarimo.
O antroji dukrytė gimė natūraliai, prieš gimdymą pavarčiau konspektus, prisiminiau, ką buvau girdėjusi kursuose. Gydytoja man liepė atvažiuoti iškart, vos pajusiu pirmuosius sąrėmius. Iki dukrytės užgimimo gimdymo namuose išbuvome 16 valandų. Vyras gal ir būtų pritaikęs masažo žinias, jei kiekvienas jo prisilietimas nebūtų trumpinęs man gyvenimo (juokiasi). Mažiausiai, ko norėjau, kad man kažkas kažką darytų. Bergždi mokslai. Iš tikrųjų, ko man norėjosi ir ko paprašiau sunkiausiu momentu, – kad su manimi būtų akušerė. Nei aš jos pažinojau, nei mes tarėmės, kas priiminės gimdymą. Bet aš taip ja pasitikėjau, kad yra žmogus, žinantis, ką daro, kad žvilgsniu įsirėmiau į jos akis. Vyras buvo pasyvus stebėtojas. Aš sunkiai toleruoju skausmą, tad nenorėjau apsimetinėti stipria. Akušerė labai išmintingai pasakė: „Jei jausite, kad „važiuoja stogas“, kam jums vaidinti didvyrę, kam jums paskui gyventi su tuo skausmo prisiminimu? Niekam tai neįdomu ir niekas neskirs medalio, kad pagimdėte su mažiau nuskausminamųjų“. Ir aš taip sutinku su jos mintimis! Kursai, kuriuos lankėme, buvo labiau apie natūralumą, kaip išvengti intervencijų, kuo mažiau medikamentų. Bet ne visi taip gali, ir aš, matyt, priklausau tam tipui, kuris negali.
Kokių patirčių davė nėštumai?
Per abu nėštumus buvau rami. Kad ir nutikdavo, stengdavausi juoktis, niekas manęs nesujaudindavo taip, kad imčiau rautis plaukus nuo galvos. Matyt, mano organizmas ir hormonai saugojo, kad būčiau „dzen“. Nenėščia kur kas labiau jaudinuosi ir dėl visko išgyvenu. Abu nėštumai mane panardindavo į tokią būseną, kai niekas nėra taip svarbu, kad jaudinčiausi ir kenkčiau būsimam vaikui. Man pačiai buvo netikėtas atradimas, kad negandoms nėščią moterį tikrai sunkiau pasiekti. Atrodo, nėščioms moterims būdinga ašaros, o mane greičiau užpuldavo juokas iš niekur. Kartą važiavau viena judria Vilniaus gatve, sugedo automobilio generatorius, skydelyje pradėjo mirksėti lemputės kaip per Kalėdas, nebeveikia vairo stiprintuvas… Nusukau į šalikelę, skambinu broliui, ką man daryti. Sužinojo mama, iškart užpanikavo, o man net juokinga, kad taip atsitiko. Juk nepadariau avarijos, niekas nenukentėjo. Nėštumo metu jautiesi tarsi kitame pasaulyje, tada lengva ir dirbti, ir šiaip gyventi.
Aišku, antrąjį nėštumą šiek tiek apkartino kovidas. Viskas užsidarė, negalėjai niekur judėti, ta izoliacija kartais būdavo slegianti. Ir nerimo daugiau būtent dėl tos pasaulinės situacijos.
O fiziškai nėštumai kuo vėlesni, tuo sunkesni. Antrasis nėštumas sunkesnis už pirmąjį. Nieko blogo man neįvyko, bet daug greičiau pavargdavau. Ir polinkis į nėštumo diabetą išsivystė. Maniau, jei su pirmu nebuvo, nebus ir su antru. Bet gydytoja pažiūrėjo į mano gimimo metus ir pasakė: „Žinokite, su amžiumi polinkis didėja“. Po trisdešimties jau sunkiau.
Kaip atlaikė dalyvavimą gimdyme jūsų vyras, profesionalus kariškis?
Po gimdymo aš jo klausiau, ar nebuvo manęs gaila? Atsakė: „Ne, nebuvo“. Jis matė, kad šalia yra patyrusių medikų, viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti, todėl nepanikavo.
Ar ruošėte psichologiškai vyresniąją dukrytę antrojo vaiko gimimui?
Ona labai išmintinga mergina. Kai gimė sesutė, jai buvo 4,5 metų. Su tokio amžiaus vaiku jau gali kalbėtis. Nerimo, kad ji labai pavydės kūdikiui prisiglaudimo, nešiojimo, čiūčiavimo, nebuvo. Aišku, mes daug kalbėjomės, kaip keisis gyvenimas gimus sesei, kaip reikės prisitaikyti. Bet ji brandus vaikas. Jai patinka žinoti taisykles ir tvarką, ji ta, kuri užgesins šviesą išeidama iš vonios, išmes pakeistas sauskelnes į šiukšlių dėžę. Kai nebūna kur palikti vaikų, važiuoju su jais į koncertus. Vyresnėlė susikrauna visą kuprinę žaislų, sesei įdeda ir užkandžių, ir sauskelnių. Mano vadybininkei kartą ji aiškino: „Paėmiau žaisliukų Elenai, nes žinai, kaip yra su kūdikiais, kai jie pradeda žviegti…“ Aš matau, kad jai buvimas vyresniąja sese labai patinka. Jei pasakau: „Žiūrėk, Elena, kaip Ona daro, ir tu išmoksi, kai būsi tokia didelė kaip Ona“. Tada vyresnėlė sako: „O gali dar kartą taip pasakyti?“.
Ji laukė sesutės gimimo, bet dėl karantino negalėjo aplankyti ligoninėje, jos susitiko jau namuose, kai grįžome. Aš dabar pasakoju ir graudinuosi – iš vyresniosios niekada nesu mačiusi jokio pykčio proveržio. Pirmais mėnesiais stengiausi praleisti kuo daugiau laiko tik su Ona. Jei galėdavau, eidavau ją pasiimti iš darželio viena, kad ji galėtų pasikalbėti, kol pareisime į namus. Kadangi pėstute einame, tai visada bendraujame, šnekamės. Kai vaikui sąmoningai skiri individualaus laiko, tai pasiteisina. Arba kai užmigdau mažąją, tada jau galime su vyresniąja pažaisti lego ar paspalvinti ant grindų. Ir tėtis kartais leidžia laiką tik su vyresnėle. Galbūt sudėtingesnis buvo pereinamasis laikas, o dabar viskas natūraliai susidėliojo.
Vyresnioji eina į darželį, o mažytė?
Turime valandinę auklę, kuri ateina, kai reikia, o šiaip žongliruojame jos priežiūra pasikeisdami. Mūsų seneliai gyvena toli, manieji dar dirba, tad nėra taip lengva kažkur tuos vaikus padėti. Su vyru juokaujame, kad per abu sudarome vieno dirbančio žmogaus etatą. Perduodame vienas kitam vaikus tarsi kokią karštą bulvę ir skubame į darbus toliau.
Jūsų dainos tokios romantiškos… Ar auginant vaikus lieka vietos tai romantikai?
Sceninis įvaizdis – tik vienas iš veidų. Žmonės, kurie mane pažįsta, tikriausiai nepasakytų, kad aš esu labai romantiška būtybė, vargu ar man parinktų šitą epitetą. Esu labai konkreti ir planuojanti, motinystė privertė mane elgtis dar labiau struktūruotai. Be planavimo būtų labai lengva nuklysti į buvimą vien mama. O aš nuo pirmos dienos žinojau, kad man greičiausiai bus labai neramu, jei nedainuosiu, jei negalėsiu kurti, repetuoti, rašyti. Tų norų įgyvendinimas reikalauja labai daug aiškumo. Mūsų šeimoje taip: jei gali dirbti, tai ir nori dirbti. Laukti kažkokio įkvėpimo šiuo metu nebegaliu sau leisti, ką leisdavau anksčiau. Motinystė įstatė mane į dar aiškesnius rėmus, planavimą ir tvarką. Ir padidino motyvaciją dirbti, būti dar labiau atsakinga už tai, ką kalbu viešai. Tapimas mama priverčia suaugti. Atskirti, kas yra svarbu ir nesvarbu. Daug mažiau tampi pakantus nesąmonėms, nevertiems dėmesio žmonėms, nevertiems tavo laiko įvykiams. Pasidaro nesvarbios kitų nuomonės ir apkalbos – visa tai nueina kaip nuo žąsies vanduo.
Muzika ir motinystė – kaip tai derinate?
Pirmoji dukra gimė lapkričio mėnesį, o per Kalėdas, kada pats renginių sezonas, aš jau turėjau koncertų, niekas man neleido atostogauti. Ir su Elena maždaug po mėnesio grįžau į sceną.
O dukrų į muzikinį lavinimą kreipti neskubu. Ona šiemet visus metus lankė baleto studiją Operos ir baleto teatre. Prieš vasaros atostogas buvo koncertas, kuriame parodė, ką išmoko per metus. Į baletą ją išleidome todėl, kad jai labai patikdavo šokti darželyje. Vyresnėlė – energinga ir fiziškai stipri, tokiems vaikams reikia išlieti energiją. O kadangi užsiėmimai patogiu laiku ir geroje vietoje, taip ir atsirado ta baleto studija. Grįžusi iš užsiėmimų namuose mums rodo stovėsenas, kokių judesių išmoko. Manau, ten šalia baleto išmoks ir tvarkos bei disciplinos. Reikia lavinti netingėjimą, nes jei tik galėtų, ir suaugusieji, ir vaikai tinginiautų.
Nesu šalininkė per stipraus ankstyvojo ugdymo. Be to, bijau ir nenoriu prisiimti visagalio sprendėjo vaidmens. Kūdikiai dar suspės visko prilankyti, kol taps vaikais ir paaugliais. Vežioti vaikus po daugybę būrelių reikia turėti ir laisvo laiko, o mes abu dirbantys tėvai. Nesu ta mama, kuri dėl vaiko būrelio pastums visus savo reikalus į šoną. Jei vaiko būrelis trukdo šeimai, vadinasi, ne vieta tam būreliui. Į šeimą žiūriu kaip į vienetą, vaikams irgi išeina į naudą, kai jie yra komandos žaidėjai, o ne centrai, apie kuriuos sukasi kitų gyvenimai. Tai dar aiškiau supratau susilaukusi antrosios dukters. Pirmagimiui kažkiek leidi tapti „pasaulio bamba“, jį parsiveži iš ligoninės kaip Faberžė kiaušinį, saugai, bijai net garsiau įkvėpti. O antragimį žadini iš ryto, nes reikia vyresnėlį vežti į darželį. Šeimoje visi komandos dalyviai, ir komanda tiek stipri, kiek stiprus ir gerai jaučiasi silpniausias. O silpniausias kasdien gali būti vis kitas – pavargęs, sergantis, nuskriaustas, patyręs nesėkmių darbe ar koncerte. Klaidingai manome, kad kūdikis šeimoje yra silpniausias. Iš tikrųjų retai silpniausias būna kūdikis.
Koks jūsų šeimos laisvalaikis?
Turime šunį, tad pasiimame jį, kamuoliuką, dviratį, puodelį kavos ir einame pasivaikščioti. Su mažąja dar nebandėme, bet šią vasarą galbūt pabandysime praeiti keletą kilometrų pažintiniu taku. Į termosą įsidedame makaronų, kurie gamtoje būna dar skanesni nuėjus penkis kilometrus.
Ir, aišku, mėgstame važiuoti į sodybą Molėtų rajone. Ten mūsų vasaros rezidencija, mūsų pabėgimo vieta. Vaikams ten supynės, tvenkinys ir dviračiai, o man geriausias laikas – stumdyti žoliapjovę. Vien tai, kad daugelį dalykų gali daryti lauke – valgyti, skaityti, megzti, gerti kavą ir bendrauti – jau yra daug.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai